Kun. Robertas Urbonavičius. Mažų dalykų dydis

Jėzus Kristus, būdamas turtingas, tapo vargdieniu, 

kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą

(Evangelijos antifona)

Seniausia iš erezijų – gnosticizmas, – kuri per Bažnyčios istoriją įgydavo skirtingus veidus, skelbia, kad visa, kas susiję su materija, yra blogis: šis pasaulis yra blogas, kūnas taip pat yra blogas, visi žemiški užsiėmimai yra blogi, nes jie suteršia dievišką sielą ir ji nebegali pažinti Dievo, kuris yra virš materijos ir jos šalinasi. Tarp visų blogybių, aišku, yra ir turtas – kurio reikia vengti, nes jis labiausiai įkalina žmogų šiame pasaulyje. Viešpats Jėzus ir Jo įkurtoji Katalikų Bažnyčia tvirtina, kad materialūs daiktai, o ypač pinigai, savaime nėra blogis, jie tik gali būti blogai panaudoti ir virsti blogiu. Tai, kas tampa kliuviniu vykdyti Dievo Valią ar užima Jo vietą, tai tampa blogiu. 

Atrodo, viskas paprasta ir aišku. Deja, tik atrodo. Dėl gimtosios nuodėmės ir mūsų ribotumo mes linkstame vertybių hierarchiją pradėti ne nuo to galo. Teoriškai pirmiausia turėtume „ieškoti Dievo Karalystės, žinodami, kad visa kita bus pridėta“, t. y.: Dievas pirmoje vietoje, o visi kiti dalykai panaudojami tiek, kiek pasitarnauja Dievo garbei ir artimo meilei. Senojo Testamento praktika tai, ką uždirbi, lygiai skirstyti į tris dalis (auka Dievui, auka vargšams, auka sau) atspindi šią teisingą hierarchiją. Tačiau dažniausia mes tikslu iškeliame pirmiausia save – savo reikmes, pasiduodami iliuzijai, kad sukrautas turtas mums užtikrins saugumą ir gerovę. Taip pinigai virsta dievu – Mamona. Taip sulaužomas pirmasis įstatymas – Neturėk kitų dievų. Todėl Viešpats Jėzus šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje ir sako: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. 

Kuomet pinigai tampa tikslu, o ne priemone, kyla didžiausios socialinės neteisybės, ypač nepatinkančios Dievui: „Klausykitės šio žodžio tie, kurie spaudžiate silpnuosius ir engiate šalies varguolius! Jūs sakote: „už pinigus pirksim varguolių, už porą sandalų – beturčių. Jokūbo garbe yra Viešpats prisiekęs: „Nė vieno iš jųjų darbų niekada neužmiršiu!“ Išganytojas prašo būti ištikimus mažuose dalykuose. Šios Evangelijos ištraukos kontekste tai yra mūsų turimas turtas, nes palyginti su Dangumi, su dvasiniais dalykais – tai tikrai tėra mažmožis, vaikų žaidimas. Tačiau, tik sąžiningai atlikdami savo žemiškąsias pareigas, teisingai vertindami materialius dalykus mes galėsime paveldėti dangiškuosius lobius. Taip, Bažnyčioje visi yra kviečiami į neturtą. Vieni į evangelinį – visa palikti ir gyventi kaip Kristus, likusieji į dvasinį – „nieko nevertinti ir nestatyti aukščiau už Kristaus meilę“ (plg. šv. Benediktą). 

Jis kelia nuo žemės beturtį,

iš purvo elgetą traukia; 

sodina jį šalia kunigaikščių, 

tautos savosios didžiūnų

(Atliepiamoji psalmė)