Kun. Juan Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Šiandien, dar labiau nei bet kada, kai potencialios karinės išlaidos yra tokios aukštos, o grėsmės mūsų civilizacijoms yra tokios akivaiz...

Šiandien, dar labiau nei bet kada, kai potencialios karinės išlaidos yra tokios aukštos, o grėsmės mūsų civilizacijoms yra tokios akivaizdžios, pasauliui reikalingas moralinis vedimas, kurio galėtų imtis Bažnyčia. Nedėti jokių pastangų šiuo kritiniu metu, pakeisti juridinį teisingo karo principų pritaikymą mandagiais ir dievobaimingais teiginiais, smerkti karinius veiksmus, nepasiūlant realių alternatyvių priemonių teisingumui ir taikai užtikrinti – visa tai būtų rimtas Bažnyčios misijos moderniajame pasaulyje paneigimas.[1] 

Šiandieniniame pasaulyje mažiausia užuomina apie tai, jog egzistuoja katalikiška teisingo karo teorija, sukelia karštas reakcijas. Bažnyčios viduje ir už jos daugelis kritikuoja šią teoriją ir jos praktines išvadas kaip nesuderinamas su evangeline taikos žinia.

Iš tiesų, Bažnyčia yra taiki, tai yra siekianti taikos. Ji moko ir gyvena Palaiminimais: „Palaiminti nuolankieji, nes jie paveldės žemę... Palaimintieji taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais...“ Ji neneigia, kad karas yra fizinis blogis; kančia ir netektis – pirmosios nuodėmės pasekmės – yra dabartinės mūsų puolusios būsenos požymiai. Liturgijoje ji meldžiasi už taikos išsaugojimą ir karų nutraukimą, ji drąsina mus su didžiausiu troškimu melsti tos dienos, kuomet Kristaus meilės suvienytos tautos savo nesutarimus galės išspręsti be kraujo praliejimo. Tačiau būdama realistiška, ji perspėja mus, kad iki tos dienos, kol krikščioniškoji dorybė įsiskverbs į žmonių širdis ir visuomenės vidų, kol žmogaus aistros taps valdomos Evangelijos dvasios, mes turime pasiruošti apginti save nuo nuožmaus pavydo ir karingų troškimų.[2]

Būtent dėl savojo realizmo Bažnyčia nėra pacifistinė. Ji nepasiduoda iliuzijoms. Ji žino ir moko, kad žmonijos rojaus laikų aukso amžius nebus vėl grąžintas šioje žemėje. Ji nėra aklai optimistiška, ji netiki beribiu ir neapibrėžtu žmonijos progresu – tai tik liberali, modernistinė svajonė. Ji žino, kad iki pat laikų pabaigos kiekvienas žmogus savyje nešios iš Adomo paveldėtą prigimtį – puolusią, netobulą, su Dievo pagalba gebančią daryti gera, bet visada silpną, klystančią, lengvai linkstančią į blogį. Ji supranta, kad žmonija kiekviename iš mūsų nešiojasi giliai pasėtą ilgaamžę visų karų sėklą.[3]

Šis straipsnis tiria moralinius Šventojo Sosto ir viso pasaulio moderniųjų katalikų argumentus prieš Irako karą. Parodysime, kad nors jie (remiantis žinomais faktais) galbūt ir teisūs, vertindami šį karą, bet jų vertinimas kyla iš mąstymo, kuris griauna tradicinės doktrinos pamatus.

TRADICINIS MOKYMAS APIE KARĄ

Trumpa apžvalga popiežių mokymo apie modernųjį karą iš rinkinio, išspausdinto Solesmes benediktinų, kuris remiasi ypač popiežiais, susidūrusiais su pasauliniais karais – šv. Pijumi X, Benediktu XV, Pijumi XI ir Pijumi XII, – mums pateikia aiškų katalikų teisingo karo doktrinos kontūrą II Vatikano išvakarėse ir tuo pačiu metu leidžia palyginti ją su mokymo pasikeitimu po Susirinkimo.

Karo šaknys

Popiežiai yra pabrėžę, kad gali būti daug viešų ar slaptų karo motyvų – politinių, strateginių, socialinių, ekonominių, kultūrinių – tačiau tikrasis karo šaltinis yra materialistinė tautų apostazė. Kiekvieno karo ištakose visuomet galime rasti Dievo įstatymų nepaisymą ir atmetimą. [4] 

Kada toks nepaisymas tautų socialinėse ir politinėse institucijose darosi sistematizuotas („laicizmas“), visuomenė pradeda griūti, o dėl to vėliau ir kyla karas.[5] Pirmasis tokio laicizmo poveikis yra praradimas tikros bendrystės tautoje, su abipusėmis pareigomis ir teisėmis, kaip tai nustatė Dievas. Nepaisymas dieviškojo autoriteto – visos žmogiškosios valdžios pagrindo – sukelia ir didina vidinius nesutarimus. Šie vidiniai nesutarimai priartina karus – kiekvienos tautos vidinė ramybė yra esminis bendro saugumo elementas, todėl agresorius savo kaimynų nepakankamame dvasiniame susitelkime bei vidinėje krizėje sau atranda patį galingiausią ginklą.

Atsiskyrę nuo Dievo, žmonės pervertino materialųjį pasaulį[6] ir pradėjo matuoti moralumą ir dorumą pagal tai, kiek iš to galima gauti malonumų ir turto.[7] Taigi nepasotinamas materialių gėrybių troškimas pirmiausiai paskatino varžymąsi, po to konfliktus ir galiausiai panieką moralės principams bei teisei. Tokia materialistinė apostazė gimdo kiekvienos tautos pavydų egoizmą, neapykantą po patriotizmo kauke,[8] ambicingumą, godumą bei tarptautinio solidarumo įstatymų atmetimą.[9]

Apvaizda ir karo blogybės

Nors karas yra papiktinimas, jį reikia vertinti tikėjimo šviesoje, prisimenant, kad Dievas veda visus įvykius ir niekas negali pabėgti nuo Jo visagalybės. Jis yra taikos Dievas, Jis nenori karo, tačiau kartais leidžia jį kaip bausmę.[10] Net tuomet, kai siautėja karas, mes privalome tikėti Dievo meile žmonijai ir neabejoti, kad mums bendradarbiaujant, Jis ves visa tai gėrio link.

Atrodo, kad amžiams bėgant, bjaurėjimasis karu tarp žmonių didėja, o tai yra gerai.[11] Tačiau viešosios ramybės išsaugojimui vien tik taikos troškimo ar vien noro ją saugoti nepakanka. Taika gali išsilaikyti tik teisingumu ir meile.

Žinoma, žvelgimas į karą be pasibaisėjimo reikštų „bet kokio žmoniškumo jausmo praradimą“,[12] tačiau priešintis karui vien tik dėl sentimentalių priežasčių ar vien dėl paties karo sukeliamo siaubo bei destrukcijos nėra nei gerai, nei krikščioniška. Karu turi būti bjaurimasi dėl jo neteisingumo.[13]

Dieviškas taikos įsakymas

Pijus XII pabrėžė „visagalio ir amžinojo Dievo valią, kad būtų taika“.[14] Todėl taika yra prigimtinės teisės įsakymas, kylantis iš Dievo, pasaulio Kūrėjo. Šis dieviškas taikos įsakymas yra moralinis karo kriterijus. Jėga privalo tarnauti tvarkai ir įstatymams, tai yra, būti naudojama tik jų gynybai, nes teisingos tvarkos priešus kartais galima priversti jos laikytis tik jėga.[15]

Dėl šios priežasties puolamasis karas yra šio principo pažeidimas. Jis yra amoralus, tai nuodėmė ir nusikaltimas prieš Dievą. Iš kitos pusės, teisingas karas tarnauja tam dieviškajam įsakymui. Tvarkos ir teisingumo palaikymui gali reikėti jėgos, bet jėga niekada neįves taikos, kuri yra teisingumo ir meilės sąjunga.[16]

Pastangos išvengti karo visiškai atitinka Evangelijos dvasią ir įsakymus.[17] Nesutarimus tarp šalių reikia pasistengti išspręsti derybomis ir lojaliais susitarimais,[18] nes esant taikai neprarandama nieko, o kariaujant gali būti viskas prarasta.[19]

Teisėta gynyba

Teisėta gynyba yra prigimtinė teisė, kuri gali tapti pareiga, jei iškyla rimta grėsmė esminėms gėrybėms.[20] Kai kurių gėrybių svarba pateisina gynybą, panaudojant jėgą prieš neteisėtą agresiją.[21] Katalikų tikėjimas yra pati brangiausia gėrybė, ir todėl imtis ginklų jos gynybai yra visiškai teisėta.[22]

Vis dėlto ši gynybos teisė turi ribas. Ne kiekvieną neteisybę leistina įveikti karu. Neteisybė privalo būti tuo pat metu akivaizdi, nepaprastai didelė ir neišvengiama jokiu kitu būdu.[23] Kai žala, kurią aiškiai padarytų karas, neatitinka neteisybės padarytos žalos, gali net egzistuoti pareiga tokią neteisybę pakęsti.[24]

Tikroji taika

Karo sukelta destrukcija jau ir taip baisi, todėl nereikia prie jos dar pridėti klaidingos ir iliuzorinės taikos negandą.[25] Šiandien daug kas kalba apie taiką ar jos palaikymo priemones, tačiau kartu ignoruoja arba net tiesiogiai atmeta principus, kurie galėtų būti tvirtu taikos pagrindu. Kadangi moralinio įstatymo paniekinimas sukėlė karą, tai tik jo atstatymas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje gali palaikyti tikrąją tvarką, kuri yra taikos šaltinis.

Taika yra visuomeninės tiesos, teisingumo ir meilės[26] atstatymo, moralinių reformų ir Bažnyčios laisvės vaisius.[27] Tiesos šviesa reikalinga nesutarimų tarp žmonių sprendimui;[28] teisingumas turi būti visiems vienodas – tiek silpniesiems, tiek stipriesiems,[29] o meilė privalo sušvelninti, ištobulinti ir stabilizuoti teisingumo darbą.[30]

„Vien tik Kristus savo teise bei malone gali atnaujinti ir atstatyti asmeninę ir viešąją moralę, sustabdyti besaikį užkariavimo troškimą, nuslopinti aistras bei meilės dvasia sušvelninti bei ištobulinti griežtą teisingumą.“[31]

Todėl tikroji taika yra iš esmės moralinis ir teisinis veiksmas. Ji neįgyvendinama be pajėgų sukaupimo, nes jos stabilumui užtikrinti reikia tam tikros jėgos, tačiau ši jėga tarnauja tvarkos bei teisės apsaugai ir gynybai.[32]

Tautų Sąjungos link

Dieviškos teisės atmetimas bei vis didėjantis teisės pavaldumas jėgai privedė žmoniją prie didesnių ir dar labiau išplitusių nelaimių.[33] Nepaisant to, tarp žmonių vis tiek pastebimas tikrai stabilios taikos troškimas.[34] Kaip mes jau minėjome, vienintelis vaistas yra sugrįžimas prie anksčiau niekintų evangelinių principų.[35]

Taikos sutartys, kurios buvo pasirašytos mūsų laikais, pasirodė esančios bergždžios ir trumpalaikės.[36] Jų vietoje turėjo išaugti pasaulinė taikos organizacija.[37] Dėl religinių bei moralinių tikros taikos aspektų tokia organizacija negali būti įsteigta be Bažnyčios įsikišimo,[38] o šios milžiniškos užduoties vykdymui, popiežiui vadovaujant, yra kviečiami visi krikščionys bei visi teisūs žmonės, net ir nekrikščionys.[39]

Pagrindinis organizacijos principas turėtų būti organiškos žmonių šeimos vienybės pripažinimas.[40]

„Nors pagal Dievo nustatytą prigimtinę tvarką visa žmonija yra dalijama į socialines grupes, tautas bei valstybes, viena nuo kitos nepriklausomas savo sandara bei vidinio gyvenimo reguliavimu, tačiau šios grupės yra abipusiais moraliniais bei teisiniais ryšiais sujungtos į didžiulę bendruomenę, kurios tikslas yra visų tautų gerovė. Jos yra reguliuojamos specialiais įstatymais, kurie saugo bendruomenės vieningumą bei didina jos klestėjimą.“[41]

Dėl šios priežasties Bažnyčia atsisakė palaikyti klaidingą absoliutaus autonomiško suverenumo koncepciją, atleidžiančią nuo bet kokių socialinių įsipareigojimų.[42]

Tokios organizacijos veiksmų svertas turėtų būti moralinis įstatymas[43] ir Bažnyčios malda[44] bei jos viltis – teisingos tautų bendruomenės formavimas,

„...tačiau didysis naujos ir teisingos tautų organizacijos darbas yra neįmanomas, kol mūsų požiūris nebus pakeltas į Dievą ir nuolat nežvelgs į Jį – visų žmogaus veiksmų mokytoją bei vadovą, teisingumo ir bet kokios teisės aukščiausiąjį šaltinį, sergėtoją bei gynėją.“[45]

AR GALI MORALINĖ DOKTRINA KEISTIS?

Toks buvo Bažnyčios mokymas. Ar jis vis dar galioja, tai yra, ar jis tebėra teisingas? Ar jis atitinka mūsų moderniuosius laikus? Modernistiniai teologai noriai sutinka ir net džiūgauja, kad Bažnyčios mokymas gyvybiškai svarbiais klausimais iš tiesų pasikeitė.

Katalikiškoji tradicija visada sutiko, kad egzistuoja doktrinos vystymasis. Tačiau tik ta prasme, kad bėgant laikui dėl teologinės refleksijos apie Apreiškimo duomenis tampa aišku tai, kas prieš tai buvo tik numanoma. Doktrina plėtojasi, mes iš savo pusės vis geriau suprantame Apreiškimą, tačiau pačios dogmos negali keistis ir nesikeičia. Modernistai linkę kalbėti apie doktrinos „evoliuciją“ tikrai darvinistine prasme, turėdami omenyje, jog doktrina gali tapti tuo, kuo ji anksčiau nebuvo ar netgi prieštaraudama tam, kas ji buvo anksčiau. Tai yra neįmanoma: kas buvo teisinga vakar, jei tai buvo tiesa, yra teisinga ir šiandien – „du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai negali atitikti to paties principo, išvesto iš Apreiškimo“.[46] Toks mąstymas yra erezija, kaip aiškiai teigia šv. Pijaus X antimodernistinė priesaika:

„Todėl aš atmetu eretišką dogmų evoliucijos teoriją, t. y. kad dogmos keičia savo prasmę į kitą, besiskiriančią nuo tos vienintelės, kurios anksčiau laikėsi Bažnyčia.“

Doktrina gali „keistis“ tik nuoseklaus, homogeniško plėtojimosi prasme. Ypač moralinė doktrina vystosi tokiu būdu: jos pritaikymas besikeičiančioms tautų, vietų ir laikų aplinkybėms tikrai gali kisti ir išties daug kartų kito praeityje.

Veiksmo moralumas – tai yra, jo gerumas ar blogumas bei iš to kylantis leistinumas ar uždraudimas – yra matuojamas pagal tai, kaip pats veiksmo objektas, veikėjo ketinimai ir konkrečios aplinkybės atitinka ar neatitinka moralinį įstatymą. Pagrindiniai moralės principai ir tiesiogiai iš jų kylančios elgesio normos negali keistis ir nesikeičia daugiau, nei gali keisti dogmos, tačiau visiškas aplinkybių pasikeitimas bei gilesnė moralinė refleksija gali paskatinti sąmoningam naujų pareigų supratimui.[47]

Šia prasme galima teigti, kad teisingo karo moralinė doktrina paskutiniuoju metu iš tikrųjų vystėsi. Smarkiai pasikeitusios modernaus karo aplinkybės, naujos technologijos ir beatodairiško masinio naikinimo galimybė paskatino naujai įvertinti, kas yra teisėta ir kas neteisėta, taip pat pakėlė kartelę grėsmės sunkumui, kuris padaro karą pateisinamu, o jo priemones – proporcingu atsaku į šią grėsmę. Didėjanti tautų tarpusavio priklausomybė mūsų amžiuje iškėlė akivaizdų ir neatidėliotiną poreikį sukurti tam tikrą tarptautinę organizaciją, iš tiesų gebančią skatinti laikytis taikos bei ją saugoti.

MODERNIOJI KARO DOKTRINA

Moderniųjų katalikų lyderių deklaracijos, prieštaraujančios Irako karui, parodė, kad tradicinė Bažnyčios pozicija šiuo klausimu iš tiesų pasikeitė, tačiau toks pasikeitimas nuėjo gerokai toliau nei aukščiau paminėtas teisėtas doktrinos vystymasis. Kaip ir daugelyje kitų klausimų, šio pasikeitimo ištakas randame Vatikano II Susirinkime. Šiandien yra viešai pripažįstama, kad anot Susirinkimo,
„... karo klausimą mes privalome traktuoti „visiškai nauju požiūriu“, kuris pradėjo laipsnišką Bažnyčios mokymo apie taiką, nesipriešinimą bei teisingą karą vystymąsi.“[48]

Deja, kadangi II Vatikanas sąmoningai norėjo istoriškai prisitaikyti ir kreiptis į neo- bei pokrikščioniškosios eros žmones, naudodamas jų specifines mąstymo kategorijas, Susirinkimo ir vėlesnius dokumentus įkvepianti „dvasia“ yra natūralistinė, aklai optimistinė ir humanistinė. Todėl katalikų moralinės doktrinos išaiškinimas po Susirinkimo buvo beveik visiškai nukreiptas į žmogų kaip į centrą. Ši doktrina nebėra nei morališkai, nei teologiškai išskirtinai katalikiška, ji adresuojama visiems žmonėms, krikščionims ir nekrikščionims, tikintiems ir ateistams, visiems, (be abejo!) turintiems „gerą valią“.[49]

Gyvybės šventumas

Vatikano II Susirinkimas ir popiežius Jonas Paulius II teigia, kad „įsikūnijime Dievo Sūnus tam tikru būdu susijungė su kiekviena žmogiška būtybe,“[50] taip atskleisdamas ne tik Dievo meilę, bet taip pat ir „neprilygstamą kiekvieno žmogiškojo asmens vertę.“[51] Kadangi atpirkimas kiekvienam žmogui parodė jo didybę, kilnumą ir vertę, Bažnyčios misija tapo žmogaus paskatinimas pasižiūrėti į save patį, suvokti, kokią prasmę jam davė Kristus.[52] Tradicinė doktrina mus moko priešingai: inkarnacija kaip tik atskleidžia žmogaus nuopuolį, nes jos betarpiškas tikslas yra atpirkimas, nuodėme prarastos antgamtinės tvarkos atkūrimas. Įsikūnijimas labiau parodo mūsų antgamtinę paskirtį, Dievo šlovę, o ne mūsų žemiškojo gyvenimo vertę.

Posusirinkiminė teologija, besiremianti a. a. kardinolu Henri de Lubacu SJ, užtemdo skirtumą tarp natūralios ir antgamtinės tvarkos. Nors teoriškai skirtumas tarp prigimties ir malonės išlaikomas, praktiškai jos esą vieningos: tapdamas žmogumi, Kristus suteikė malonę pasauliui ir kiekvienam žmogui. Antgamtiškas iškėlimas malone atrodo lyg esantis pačioje žmogaus prigimtyje, malonė nebėra nepelnyta dovana, be galo pranokstanti natūralią tvarką. Jeigu taip, tuomet natūralus, o ne malonės gyvenimas tampa aukščiausiu gėriu.

Todėl galutinis susitikimo tarp Popiežiškosios komisijos santykiams su judaizmu ir didžiojo Jeruzalės rabinato atstovų pranešimas (Grottaferrata, 2003 m. vasario 27 d.) patvirtina „vienintelę ir aukščiausią“ žmogaus gyvybės vertę:

„Bet koks puolimas prieš žmogiškąją gyvybę sukyla prieš Dievo valią, tai yra Dievo Vardo išniekinimas, tiesiogiai prieštaraujantis pranašų mokymui. Atimti bet kokio žmogaus gyvybę, įskaitant ir savo paties, ir netgi Dievo vardan, yra šventvagiška.“[53]

Popiežius ir jo teologai klaidingai kalba apie „gyvybės šventumą“, turėdami omeny natūraliąją gyvybę, ir apie „šventvagystę“, minėdami bet kokį išpuolį prieš prigimtinę gyvybę – klaidingai, nes jie kalba be jokios užuominos apie antgamtinių gėrybių išsaugojimą ar išniekinimą.[54]

Asmens orumas

Tradicinė katalikiškoji doktrina atskyrė žmogaus radikalinį, arba ontologinį ir terminalinį, arba veikiantįjį orumą. Ontologinį žmogaus orumą sudaro jo intelektualinė prigimtis, galėjimas atpažinti tiesą ir gebėjimas laisvai eiti gėrio link. Vis dėlto būtina prisiminti, kad žmogaus prigimtis buvo smarkiai sužeista gimtosios nuodėmės. „Todėl prigimtinis žmogaus orumas patyrė visuotinę degradaciją, kurios krikščionyse negali visiškai pagydyti net Krikšto malonė.“[55] Iš kitos pusės, veikiantysis žmogaus orumas yra jo aktualus laikymasis tiesos ir gėrio. Tikrasis žmogaus orumas slypi jo aktualiame gerume, jo moraliniame tobulume, jo iškėlime ir sutikime su antgamtine malonės tvarka.

Nuklysdama nuo šių sąvokų, Susirinkimo ir posusirinkiminė doktrina priėmė kantiškąjį transcendentinį personalizmą. Nutarusi neminėti pirmosios nuodėmės fakto, ši doktrina pripažino asmens neliečiamumą, neapibrėžtą žmogaus orumą, tokį patį kiekvienam, nepriklausomai nuo veiksmų, kurie nukreipia ar turėtų nukreipti asmenį į Dievą ir bendrąjį gėrį. Ji išaukštino „veikimo laisvę ir net pavertė ją žmogaus veikiančiojo orumo esme“.[56]

Nusistatymas prieš karą

Remiantis tokiomis klaidingomis sąvokomis, oficialūs pareiškimai pasmerkė visus be išimties fizinės gyvybės atėmimo būdus – žmogžudystę, abortą, eutanaziją, mirties bausmę, karą – kaip esminį žmogaus asmens orumo bei gyvybės šventumo pažeidimą, nesuderinamą su Evangelija. Taigi pasaulinėje karo prieš Iraką opozicijoje tarp katalikų komentatorių įprasta pabrėžti, kad Bažnyčios moralinis situacijos vertinimas prasideda nuo doktrininio „nusistatymo prieš karą“.

Nepaisant to, pasigirsta balsų, kurie atkreipia dėmesį, kad „teisingo karo“ tradicija teologiškai pradeda ne nuo prezumpcijos prieš karą, o nuo moralinės teisingumo pareigos.[57] Šiandieninė moralinė analizė nukrypsta nuo šios tradicijos, nuo jos prezumpcijos už teisingumą: išlaikoma prielaida, kad karo reikia vengti, bet nebėra įsitikinimo, jog reikia įvykdyti teisingumą.

Prieštaraudamas šioms sąvokoms bei teigdamas gyvybės šventumą, modernusis Magisteriumas mums primena, kad „penktasis įsakymas draudžia tyčinį žmogaus gyvybės sunaikinimą.“[58] Šis įsakymas, dažnai trumpinamas į „nežudyk“, Biblijoje iš tiesų turi tikslesnį apibrėžimą: „Neužmušk nekaltojo ir teisingojo“ (Iš 23, 7).[59] Draudžiamas ne pats nužudymas, o nekaltojo ir teisiojo užmušimas. Įsakymas mums neleidžia teigti, kad Bažnyčia absoliučiai prieštarauja žmogaus gyvybės atėmimui – ji prieštarauja tik neteisingam gyvybės atėmimui.

Todėl, nors Bažnyčia pripažįsta, kad karas yra baisybė, kurios reikia vengti, tačiau ji žino, kad kartais neteisingumas gali būti dar didesnis blogis nei karas. Taigi ji mums nedraudžia ruoštis karui ir pripažįsta jį teisėtu, kai tai neišvengiama, leisdama mums priešintis jėga prieš šiurkštų mūsų esminių teisių į gyvavimą, teisingumą ir ramybę tvarkoje pažeidimą. Ji net reikalauja karinių jėgų panaudojimo kaip atsakingos valdžios pareigos atlikimo.

Bažnyčia nedaro prielaidos, kad jėgos griebimasis yra nuodėmingas ir jo iš principo negalima naudoti. Bažnyčia, vadovaudamasi šv. Augustinu ir šv. Tomu, mūsų temą vertina teisingumo aspektu. Karas yra leistinas ir gali būti pradedamas be nuodėmės tada ir tik tada, kai jis yra teisingas.

Karo šaknys

Laikydamasis posusirinkiminės doktrinos apie žmogaus orumą, popiežius Jonas Paulius II pabrėžia, kad „karo dvasia... iškyla ir subręsta ten, kur yra pažeidžiamos neatimamos žmogaus teisės“.[60] Jis taip pat trumpai nurodė, kokios, jo nuomone, yra karo šaknys ir priemonės, vedančios į ilgalaikę taiką:

„Žemėje nebus taikos tol, kol egzistuos tautų engimas, socialinis neteisingumas ir ekonominis disbalansas. Tačiau vien tik išorinių iniciatyvų bei intervencijų nepakaks, kad įvyktų šie dideli ir trokštami struktūrų pasikeitimai: pirmiausiai ir kuo skubiau reikalingas visuotinis širdžių atsivertimas į meilę.“[61]

Taip išreikštas teiginys, palyginus su ankstesnio Mokymo dvasiniu gilumu, yra mūsų nuomone, paviršutiniškas ir natūralistinis. Tai liberalus ir sociologinis paaiškinimas be jokių užuominų apie tą giluminį šaltinį, iš kurio kyla neteisingi žmogaus veiksmai – nuodėmingas sugedimas ir tautų apostazė. Jis laukia, kad taika ateis per socialinių, politinių ir ekonominių struktūrų pokyčius ir neapibrėžtą „širdžių atsivertimą į meilę“ – tiek neapibrėžtą, jog jį galima suprasti vien grynai sentimentalia prasme.

Teisėta gynyba ir nesmurtiniai veiksmai

Modernusis Mokymas kartu su seniausia Tradicija sutinka, kad savigyna prieš neteisėtą agresiją yra prigimtinė teisė, kuri gali tapti pareiga, kai grasinama esminiam gėriui. Tradicinė moralinė doktrina pabrėžė, kad mes pirmiausiai turėtume siekti dialogo ir derybų kaip priemonių karo blogiui išvengti, tačiau tam tikrų gėrybių svarba pateisina jų gynybą netgi jėga.

Iš kitos pusės, modernusis Mokymas akcentuoja ir garbina nesmurtinį atsaką tokioms grėsmėms, pvz., pokalbius, derybas, streiką, boikotą, pilietinį nepaklusnumą ir t. t. II Vatikanas mums teigia, kad Bažnyčia šiandien „mažiau pasirengusi būtinam jėgos panaudojimui ir atviresnė nesmurtinių veiksmų taikymui“, tačiau labiau taiko šį principą individams, o ne valstybėms.[62] Jungtinių Valstijų Vyskupų konferencija nesmurtinius veiksmus pristatė kaip atitinkančius katalikiškąją Tradiciją ir kaip gerą pasirinkimą šių dienų katalikams.[63] Katekizmas siūlo nesmurtinių veiksmų pasirinkimą netgi valstybėms ir apibendrina:

„Tie, kurie atsisako smurto ir kraujo praliejimo ir, saugodami žmogaus teises, naudojasi silpniesiems prieinamomis gynybos priemonėmis, liudija evangelinę meilę, jei tai daro nepakenkdami kitų žmonių bei visuomenių teisėms bei įsipareigojimams.“[64]

Vertindama nesmurtinių veiksmų klausimą, katalikų Tradicija pirmiausia pabrėžė, kad nors tie patys moraliniai principai galioja tiek individams, tiek valstybei, tačiau individai ir valstybės nėra pašaukti tokiam pačiam tobulumui ir jiems skirtas kitoks likimas. Todėl jų teisės ir pareigos nėra vienodos. Individas yra pašauktas į amžinąjį gyvenimą, todėl siekdamas viršlaikinio tikslo, gali atsisakyti beveik visų savo teisių, net teisės fiziškai egzistuoti. Jei jis gali atsisakyti savo teisės į fizinį gyvavimą, tai jis turi galimybę vardan amžinojo gyvenimo atsisakyti ir mažesnių laikinųjų teisių, pvz., teisės ginti save patį ir savo nuosavybę. Žinoma, kai kas nors yra atsakingas už kitų gyvybę ar už bendrąjį gėrį, jis tų teisių negali atsisakyti, bet turi teisingumo pareigą ginti kitus ir save kitų labui. Valstybės atvejis yra kitoks. Ji nelaukia būsimojo gyvenimo, ji privalo ginti savo pačios gerovę šioje žemėje. Kadangi ji egzistuoja ne dėl savęs pačios, o savo narių labui, ji negali savavališkai apleisti savo pareigų. Ji privalo dirbti savo narių interesams ir reikalauti, kad būtų gerbiamos jų teisės. Todėl valstybė neturi teisės pasiduoti smurtui, nemėgindama apsiginti, kariavimas kartais gali būti ne tik leistinas, bet ir pozityviai privalomas.[65]

Modernusis Mokymas pabrėžia galimą nesmurtinių strategijų veiksmingumą, matomą šiandieninės istorijos dramatiškose politinėse permainose – Indijos nepriklausomybė, pilietinių teisių judėjimo sėkmė, Sovietų Sąjungos iširimas... Šie pasisekimai leido popiežiui Jonui Pauliui II patvirtinti augantį Bažnyčios įtarumą netgi teisėto jėgos panaudojimo atžvilgiu.[66] 1989-ųjų metų Rytų Europos įvykiuose jis mato atkirtį netgi krikščioniškajam realizmui: netgi puolusiame pasaulyje teisingumas gali būti pasiektas be jėgos panaudojimo. „Būdas, kuriuo buvo užbaigtas Šaltasis karas, sukėlė tikrą perversmą katalikų mąstyme apie nesmurtinius veiksmus.“[67]

Gaila, kad modernioji Bažnyčia, taip besistengianti pabrėžti doktrininių formuluočių priklausomybę nuo besikeičiančių istorinių aplinkybių, nepastebėjo to, ką mato visi savo vardo verti istorikai: šių nesmurtinių veiksmų pasisekimas buvo susijęs su labai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, kurios anaiptol nėra universalios, o tai reiškia, kad ateityje jos nebūtinai turi kartotis kiekvienoje situacijoje. Taigi, nesmurtiniai veiksmai negali būti iškelti kaip universali konfliktinių situacijų sprendimo taisyklė.

Nepaisant to, posusirinkiminiam Mokymui tapo būdinga pabrėžti, kad konfliktinėse situacijose yra dvi veiksmų kryptys, kurių kiekviena kyla iš skirtingų ar net priešingų moralinių įsitikinimų – nesmurtiniai veiksmai ir teisingas karas. Sakoma, kad tų dviejų mąstymo srovių egzistavimas randamas jau ankstyvųjų krikščionių autorių darbuose bei moralinių doktrinų istorijoje. Istorija rodanti įtampą ir periodiškai kylančią kovą tarp šių dviejų Tradicijos krypčių.[68] Daroma išvada, kad šiandien, povatikaninėje eroje, augant ir stiprėjant žmonijos moraliniam sąmoningumui, vėl grįžtama prie nesmurtinių veiksmų tradicijos.

II Vatikanas ragino „grįžti prie mūsų tikėjimo šaltinių“, ir, nors jis labiau rūpinosi „pastoraliniu“ prisitaikymu, o ne „doktrinomis“, tapo aišku, jog visoks prisitaikymas galiausiai baigsis tradicinės doktrinos „evoliucija“. Todėl posusirinkiminis Mokymas nepraleido nė vienos progos apeliuoti į tikras ar menamas praktikas ankstyvojoje Bažnyčioje, kurios esą rodo keitimąsi senoje, ikisusirinkiminėje doktrinoje. Paskutiniu metu daug rašoma apie tarp pirmųjų krikščionių vyravusius nesmurtinius veiksmus. Tačiau katalikų istorikai gali parodyti, kad realiai beveik nėra liudijimų, jog pirmieji krikščionys būtų tiesiogiai priešinęsi karo tarnybai ar pačiam kariavimui. Kai kurie autoriai netiesiogiai prieštaravo kareivio profesijai, nes su ja buvo susijusios pagoniškos apeigos bei priesaikos, kurių tam tikrais Romos istorijos laikotarpiais būdavo sunku išvengti. Tačiau aiškus karo tarnybos ir paties karo pasmerkimas randamas tik pas keletą eretikų, tokių kaip Tertulijonas, Tatijanas ir Marcijonas.

Todėl yra perdėta ir klaidinga teigti, kad nesmurtiniai veiksmai yra seniai randama mąstymo srovė Tradicijoje. Kaip mes jau sakėme, katalikiškoji doktrina kalba apie teisingumo tvarką, kuri yra ir tiesos tvarka, palaikoma meilės. Posusirinkiminė doktrina gi kalba apie meilę, atskirtą nuo tiesos ir teisingumo – apie sentimentalų geranoriškumą, žinoma, mielą širdžiai, tačiau negalintį atnešti realios taikos pasauliui.

Taikos ieškojimas

Dabartinės kalbos apie taiką be jokios abejonės yra nuoširdžios, tačiau mes laukiame, kad bent katalikų lyderiai matytų besivystančius įvykius antgamtiškai, amžinybės šviesoje. Deja, jau ilga laiką taip nėra. Popiežius Paulius VI patvirtino, kad „naujasis taikos vardas yra vystymasis.“[69] Popiežius Jonas Paulius II, laikydamasis gyvybės šventumo ir asmens orumo pabrėžimo, be papildomų argumentų teigia, kad taika „yra didžiausia gėrybė“, kurios reikia siekti.[70] Tačiau katalikiškoji Tradicija niekada nesiliovė skelbti, kad didžiausia gėrybė, vienintelis tikrasis gėris yra sielų išganymas.

Taikos šaltinis yra atpirkimas, tikrosios tvarkos tarp Dievo ir žmonių atkūrimas, susitaikymas su Dievu ir sielos grįžimas į vienybę su Dievu – tai yra „taika, kurios negali duoti pasaulis“. Taika yra teisingumo tvarka su meile pasaulyje, įsišaknijusi ir pastatyta ant Kristaus. Dėl to Dievas visada pirmiausiai reikalavo atsivertimo bei atgailos ir tik po to pažadėjo taiką. Tai aiškiai parodė angelas Fatimoje, kuomet pareikalavo nuodėmių atlyginimo ir maldų už nusidėjėlius, pažadėdamas, kad tokiu būdu bus pasiekta taika.

Popiežius Jonas Paulius II nurodė, kad norint ilgalaikės taikos, reikia nuslopinti neteisingas struktūras ir pasiekti širdžių atsivertimą.[71] Tęsdama šią liniją, Jungtinių Valstijų Vyskupų konferencija apibrėžė taiką ne tik kaip karo nebuvimą, bet kaip globalinio bendrojo gėrio viršenybę politiniame gyvenime, socialinį ir ekonominį tautų vystymąsi bei solidarumą tarp pasiturinčių ir neturtingųjų tautų.[72] Kas yra tas „globalinis bendrasis gėris?“ Tai yra globalinė tvarka, orientuota į pilną visų tautų vystymąsi. Tai vyriausybių įsipareigojimas žmogaus teisėms ir egzistavimas globalinės valdžios, kuri skirta sprendimui tų problemų, kurių negali įveikti konkrečios vyriausybės. Pagal tokį apibrėžimą, tai yra absoliučiai natūralistinis „bendrasis gėris“ – be jokios užuominos apie Dievą ar apie aukščiausią moralės įstatymą, apibūdinamas tik politiniais, socialiniais ir ekonominiais terminais bei žmogaus teisėmis.

Neaiškus Jono Pauliaus kvietimas prie „širdžių atsivertimo“ į naujų vertybių rinkinį moralinėje ir politinėje tvarkoje yra utopinis, nes jis grindžiamas nerealiomis prielaidomis apie bendruomenių ir individų elgesį konfliktinėse situacijose, prielaidomis, kurios labiau derinasi su aklai optimistiška viltimi, įteigta dviejų masoniškojo liberalizmo amžių, negu su akivaizdžia pirmosios nuodėmės patirtimi.[73] Dar daugiau, ji yra apgaulinga: nors posakiui „širdžių atsivertimas į meilę“ gali būti suteikta katalikiška prasmė, reikalingi papildomi aiškinimai, nusakantys jo reikšmę. Reikšmė, naudojama popiežiaus Jono Pauliaus II čia ir panašiuose tekstuose dėl savo nevienareikšmiškumo veda prie natūralistinės interpretacijos ir ją pateisina.

Katalikų lyderių pastangos pasiekti taiką diplomatijos būdu ir „struktūrų“ pakeitimu be veiksmingo Dievo pagalbos šaukimosi yra bergždžios. „Jei Viešpats Dievas nestato namo, tai tie, kurie jį stato, dirba veltui.“[74] Tačiau lygiai taip bergždžios yra jų pastangos pasiekti taiką malda, jei, remiantis ekumenine Asyžiaus susitikimo dvasia, tai yra visų klaidingų religijų meldimasis savo netikriems dievams. Kardinolas Rodgeris Etchegaray viename interviu reporteriams po susitikimo su Irako pareigūnais Bagdade teigė, kad labai palankus taikos ženklas yra jo vizito sutapimas su musulmonų Eid švente, nes „bendra pagarba Abraomui yra dialogo ir draugystės tarp krikščionių ir musulmonų ženklas.“[75] Popiežius Jonas Paulis II savo kreipimesi į Šiaurės Afrikos vyskupus paragino juos dirbti vardan ilgalaikės taikos ne skelbiant Evangeliją, o skatinant dialogą su musulmonais, „didinant religinę laisvę ir abipusę pagarbą – pagrindinius asmeninio ir visuomeninio gyvenimo elementus...“[76]

Kaip sakė didysis Bossuet, „Dievas juokiasi iš maldų, kuriomis siekiama atitolinti visuomeninį blogį, kai tuo tarpu nieko nedaroma, jog būtų priešinamasi to blogio priežastims.“[77]

Jungtinės Tautos

Patvirtinęs teisingo karo doktriną, II Vatikanas įvedė apribojimą, teigdamas, jog civilinės vyriausybės gali naudoti jėgą teisėtoje gynyboje tol, kol nėra „kompetentingos ir pakankamai galingos valdžios tarptautiniame lygyje.“[78]

Žinoma, negalima paneigti, kad dabartinė tautos-valstybės sistema yra politinė struktūra, kuri nebūtinai sukurta amžiams – prieš daugelį amžių jos nebuvo, taigi niekas neleidžia daryti prielaidos, kad ji gyvuos amžinai. Taip pat nepaneigiama ir tai, jog įmanoma numatyti aplinkybes, kuriose netgi valstybės teisės gali būti suvaržytos, siekiant aukštesnio bendrojo gėrio. Moderniajame padidėjusios tarpusavio sąveikos ir tautų solidarumo pasaulyje kariniai konfliktai turi tendenciją plėstis ir smarkiai ardyti tarptautinę tvarką. Taigi šiandien bendrojo gėrio kartelė turi būti pakelta, atsižvelgiant į aukštesnį bendrąjį tarptautinės tvarkos gėrį, susidarius ypatingoms aplinkybėms.[79] Akivaizdu, kad norint prižiūrėti ir išsaugoti tokią tvarką, turi egzistuoti kokia nors organizacijos forma, todėl popiežiai savo balsus atidavė tiems, kurie po visa niokojančių karų pareikalavo įkurti pasaulinę taikos organizaciją.

Tačiau moderniųjų sprendimų priėmėjų tikslas yra idealas bendros pasaulinės valstybės, kuri esą pati savaime atves į taikos amžių, saugaus ir tobulo gyvenimo link. Jungtinės Tautos pretendavo būti pirmuoju žingsniu link vienos pasaulinės valstybės įkūrimo. Esminis tokios programos trūkumas, kad ilgalaikė taika yra kuriama be Kristaus, ekumeninėje indiferentizmo dvasioje. Mažesnis trūkumas yra tas, kad visi šie žmonės turi savas politines dienotvarkes ir tik veidmainiškai remia „tarptautinės bendruomenės“ idėją.

Iki šiol jiems nesisekė, todėl Naujosios Pasaulinės Tvarkos architektai paprašė ir Bažnyčios pagalbos, pripažindami jos patirtį bendram tikslui vienijant labai skirtingas tautas. Modernieji dvasininkai uoliai su tuo sutiko ir sukūrė naujovišką doktriną vienybės be Kristaus, remiantis tik „žmogaus teisių“ principu – sukurta nauja pasaulietiška religija sekuliarizuotame pasaulyje, kurios įkūrimo esminė stadija yra Asyžiaus susitikimas 1986 metais.

Popiežius Paulius VI savo istorinio vizito Jungtinėse Valstijose 1965 m. metu savo autoritetu parėmė Jungtines Tautas ir jų misiją:

„Mes esame įsitikinę, jog ši Organizacija atstovauja būtiną modernios civilizacijos ir pasaulinės taikos kelią... Žmonės šioje žemėje kreipiasi į Jungtines Tautas kaip į paskutinę taikos ir santarvės viltį... Mes galime pasakyti, kad pagrindinė jūsų Organizacijos užduotis – būti pasaulietinėje srityje tokia, kokia mūsų Katalikų Bažnyčia nori būti dvasinėje srityje: vienintele ir universalia. Natūraliame lygmenyje neįmanoma sukurti aukštesnės žmonijos ideologinės struktūros nei ši.“[80]

Visa tai buvo pasakyta abstrahuojantis nuo fakto, kad Jungtinės Tautos nėra įkvėptos krikščioniškų principų ir neveda prie krikščioniško pasaulio kūrimo.

Nepaisant šių pagyrų ir lūkesčių, šiandieninės Jungtinės Tautos neturi jokios realios galios. Nuo pat įkūrimo ši organizacija turėjo tiek autoriteto, kiek valstybės-narės teikdavosi jai deleguoti, o reali galia vis dar priklauso tautoms, formuojančioms Saugumo Tarybą. Pačioms Jungtinėms Tautoms trūksta suverenumo ir gebėjimo pažaboti suverenias valstybių-narių pretenzijas. Joms taip pat trūksta vieningumo politikoje ir sprendimuose, nes skiriasi ją kontroliuojančių valstybių-narių interesai, taip pat efektyvių nepriklausomų priemonių priversti vykdyti jų rezoliucijoms.[81] Po konfrontacijos su Amerika Irako karo klausimu daugelis įsitikino, kad Jungtinės Tautos turi būti nurašytos į istorijos šiukšliadėžę, jos esą skirtos tik humanitarinei pagalbai teikti arba, kaip grubiai pasakė Cliffordas May‘us,[82] „dalinti sausainius ir tvarsčius“.[83]

„Funkcinis“ pacifizmas

Galime padaryti išvadą, kad nepaisant kai kurių priešingų pareiškimų, naujoji katalikų pozicija yra funkcinis pacifizmas.[84] Kas tai yra? Absoliutus pacifizmas yra principinis priešinimasis bet kokiam jėgos panaudojimui bet kokiu tikslu, kurio pavyzdys yra Mahatmos Gandi ahimsa (induizmo principas nedaryti žalos jokiam gyvam organizmui – vert. past.) – „nesmurtiniai veiksmai“. Funkcinis pacifizmas iš principo neprieštarauja jėgos panaudojimui, bet konkrečiose situacijose jis niekada neranda jį pateisinančių priežasčių.

Arkivyskupas Renato Martino[85] atvirai nurodė, kad besivystanti Bažnyčios pozicija baudžiamojo teisingumo klausimu, atvedusi prie doktrinos dėl mirties bausmės peržiūrėjimo, geriausiai matoma besivystančioje pozicijoje karo atžvilgiu. Ji greičiausiai paskatins atmesti teisingo karo kriterijus kaip pasenusius[86] ir priimti naują poziciją, kuri galėtų būti pavadinta „krikščioniškuoju pacifizmu“.[87]

Modernieji katalikų lyderiai jau padarė tai praktikoje. Jie pakeitė teisinį teisingo karo principų taikymą mandagiais ir pamaldžiais teiginiais ir pasmerkė karinius veiksmus, nepasiūlydami realistinių alternatyvių priemonių teisingumo ir taikos užtikrinimui.[88] Teisingo karo doktrina jau pavirto į pacifizmą de facto. Teisingo karo kaina pakelta taip absurdiškai aukštai, kad jokie faktai nebegalėtų jo pateisinti. Gimsta neteisingo karo doktrina – mokymas, pabrėžiantis visų karų neteisingumo prezumpciją ir nebenurodantis sąlygų, kada karas gali būti moraliai leistinas.

Šis straipsnis paimtas iš „The Angelus“, 2003 liepa, p. 6. Vertė Gabjota Alūzaitė.

[1] Philip F. Lawler, The Catholic World Report redaktorius.
[2] Moulard, 21-22.
[3] Moulard, 23.
[4] Leonas XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 37, 39). Benediktas XV, enciklika Ad Beatissimi, 1914 lapkričio 1 d. (Solesmes Nr. 67-68).
[5] Pijus XI, enciklika Quas Primas, 1925 gruodžio 11 d. (Solesmes Nr. 203).
[6] Pijus XII, radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 420-423).
[7] Pijus XII, radijo kalba, 1942 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 433); Pijus IX, Syllabus, 1864 gruodžio 8 d. (Solesmes Nr. 24).
[8] Pijus XI, enciklika Ubi Arcano, 1922 gruodžio 23 d. (Solesmes Nr. 193) ir enciklika Caritate Christi Compulsi, 1932 gegužės 3 d. (Solesmes Nr. 210-211).
[9] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, 1939 spalio 20 d. (Solesmes Nr. 282).
[10] Pijus XII, radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 401) ir Kreipimasis į Bolivijos ambasadorių, 1940 rugpjūčio 10 d. (Solesmes Nr. 354).
[11] Leo XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 40).
[12] Šv. Augustinas, De Civitate Dei, XIX, 7 , cituota Pijaus XII, Kreipimasis į Popiežiškąją Mokslų Akademiją, 1948 vasario 8 d. (Solesmes Nr. 654).
[13] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 695).
[14] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 689, 694).
[15] Pijus  XII, Kreipimasis į Jungtinių Valstijų Karinį komitetą, 1947 spalio 8 d. (Solesmes Nr. 632).
[16] Pijus XII, laiškas kardinolui Maglione Dum Diffracta, 1943 rugpjūčio 5 d. (Solesmes Nr. 448).
[17] Šv. Pijus X, Telegrama Tarptautiniam taikos kongresui, 1906 lapkričio 3 d. (Solesmes Nr. 55); Kardinolo Merry del Val, to kongreso prezidento, laiškas ponui Moneta (Solesmes Nr. 56).
[18] Pijus XII, radijo kalba, 1939 rugpjūčio 24 d. (Solesmes Nr. 259-261).
[19] Pijus XII, Kreipimasis į Belgijos ambasadorių, 1939 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 267).
[20] Leonas XIII, Kreipimasis į kardinolus, 1889 vasario 11 d. (Solesmes Nr. 42).
[21] Pijus XII, radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 694) ir Kreipimasis į Tarptautinį baudžiamosios teisės kongresą, 1953 spalio 3 d. (Solesmes Nr. 793).
[22] Pijus XI, Kreipimasis į ispanų pabėgėlius, 1936 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 233). Klemensas XIII, laiškas De Periculis, 1767 balandžio 30 d. (Solesmes Nr. 4-5). Pijus XII, laiškas Augsburgo vyskupui Lechfeldo mūšio metinėms Sie Haben, 1955 birželio 27 d. (Solesmes Nr. 831) ir Kreipimasis į lenkus Romoje, 1944 lapkričio 15 d. (Solesmes Nr. 517).
[23] Pijus XII, Kreipimasis į Pasaulinį medicinos kongresą, 1954 rugsėjo 30 d. (Solesmes Nr. 813).
[24] Pijus XII, Kreipimasis į karo gydytojus, 1953 spalio 19 d. (Solesmes Nr. 799).
[25] Pijus XII, radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 427).
[26] Benediktas XV, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1920 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 159-164).
[27] Pijus XII, enciklika Summi Maeroris, 1950 birželio 19 d. (Solesmes Nr. 739-748).
[28] Pijus XII, enciklika Summi Maeroris, 1950 birželio 19 d. (Solesmes Nr. 740).
[29] Pijus XII, enciklika Auspicia Quaedam, 1948 gegužės 1 d., (Solesmes Nr. 657) ir Kreipimasis į Belgijos ambasadorių, 1948 rugsėjo 14 d. (Solesmes Nr. 267).
[30] Pijus XII, Kreipimasis į Jungtinių Valstijų kongresmenus, 1945 rugpjūčio 21 d. (Solesmes Nr. 543).
[31] Pijus XII, pamokslas Exsultet Jam, 1940 kovo 24 d. (Solesmes Nr. 319).
[32] Pijus XII, radijo kalba, 1943 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 482-483).
[33] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, 1939 spalio 20 d. (Solesmes Nr. 276-280).
[34] Pijus XII, Radijo kalba, 1943 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 452-454).
[35] Benediktas XV, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1919 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 151-154).
[36] Pijus XII, Kreipimasis į Ekvadoro ambasadorių, 1948 liepos 13 d. (Solesmes Nr. 665-666).
[37] Pijus XII, Radijo kalba, 1944 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 509).
[38] Pijus XII, Radijo kalba, 1941 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 427).
[39] Pijus XII, Radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 700-701).
[40] Pijus XI, enciklika Ubi Arcano, 1922 gruodžio 23 d. (Solesmes Nr. 193) ir enciklika Caritate Compulsi, 1932 gegužės 3 d. (Solesmes Nr. 213).
[41] Pijus XII, enciklika Summi Pontificatus, (Solesmes Nr. 283).
[42] Pijus XII, Radijo kalba, 1948 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 686).
[43] Pijus XII, Pamokslas Exsultet Jam, 1940 kovo 24 d. (Solesmes Nr. 319-320).
[44] Pijus XII, Kreipimasis į Šventąją kolegiją, 1946 gruodžio 24 d. (Solesmes Nr. 613-614).
[45] Pijus XII, Radijo kalba, 1943 rugsėjo 1 d. (Solesmes Nr. 456).
[46] Coomaraswamy, 67.
[47] Amerio, 441.
[48] Christiansen, Po rugsėjo  11-osios, 35.
[49] Žr. Georges de Nantes, 4.
[50] Gaudium et Spes, Nr. 11; Evangelium Vitae, Nr. 2; taip pat Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, Nr. 22.
[51] Evangelium Vitae, Nr. 2.
[52] Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, Nr. 25-27.
[53] L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 12 d., Nr. 11, p. 5.
[54] DICI, 2003 kovo 15 d., Nr. 72, p. 2.
[55] Lefebvre, 20.
[56] Lefebvre, 22.
[57] Weigel, 8.
[58] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2307.
[59] Taip pat Jer 7, 6.
[60] Kreipimasis į 34-ąją Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, 1979 spalio 2 d., //: Popiežius Amerikoje, p. 14.
[61] Pelenų trečiadienio pamokslas Santa Sabina bažnyčioje (Roma), L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 12 d., p. 2. Tas pat ir Centesimus Annus bei Katalikų Bažnyčios Katekizme.
[62] Gaudium et Spes, Nr. 78-79.
[63] Taikos iššūkis, (1983 m.) ir Taikos derlius sėjamas teisingume, (1993 m.).
[64] Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2306.
[65] Iscara, Teisingas karas, 13.
[66] Centessimus Annus, Nr. 25.
[67] Christiansen, Po rugsėjo 11-osios, 37.
[68] UCCB/USCC, „Taikos derlius sėjamas teisingume.“
[69] Enciklika Populorum Progressio.
[70] Kreipimasis L’Osservatore Romano, 1991 sausio 6 d. Cituojamas Dokumentacijoje apie revoliuciją Bažnyčioje, biulet. Nr. 2, (2002 spalis).
[71] Pelenų trečiadienio pamokslas Santa Sabina bažnyčioje (Roma), L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 12 d., p. 2. Tas pats ir Centesimus Annus bei Katalikų bažnyčios Katekizme.
[72] UCCB/USCC, „Taikos derlius sėjamas teisingume.“
[73] Žr. Langan, 89.
[74] Ps 126, 1.
[75] Origins, 2003 vasario 20 d., tomas 32, Nr. 36, p. 2.
[76] L‘Osservatore Romano (savaitinis leidimas), 2003 kovo 5 d., Nr. 10, p. 3.
[77] Cituojama iš DICI, 2003 kovo 1 d., Nr. 71, p. 2.
[78] Gaudium et Spes, Nr. 79.
[79] Žr. Iscara, „Jėga nėra teisybė“.
[80] Kreipimasis į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, 1965 spalio 4 d. // Popiežiaus vizitas, 26-27.
[81] Žr. Johnson, Moralė, 58-61.
[82] Buvęs Respublikonų partijos valdininkas, dabar Vašingtono Mokslinio Instituto prezidentas.
[83] Žr. Polman.
[84] Steinfels.
[85] Buvęs apaštalinis nuncijus Jungtinėms Valstijoms, dabar Popiežiškosios Teisingumo ir Taikos Tarybos pirmininkas.
[86] Kaip siūlė jėzuitų periodinis leidinys La Civilta Cattolica, susijęs su Vatikano Valstybės Sekretoriatu.
[87] Christiansen, Kur link eina teisingas karas, 10-11.
[88] Žr. Lawler.

Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 9128293307193733186

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item