Julius Apanavičius. Nusišnekėjimas, nežinojimas ar žmonių mulkinimas?

Vakar „Infodiena“ televizijos laidoje „Kova dėl šeimos apibrėžimo“ laidos vedėjas kalbino Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovę Mėtą Adutavičiūtę. Ši tikino, kad prieš artėjančius rinkimus pagausėjo raginimų šios kadencijos Seimui patvirtinti 106 Seimo narių inicijuotą įstatymo projektą, kuriuo siekiama papildyti Konstitucijos 38 str. nuostata, jog  „Šeima sukuriama sudarius santuoką“.

Kalbėtoja tikino, jog tokia Konstitucijos pataisa pažeis kitokių žmonių teises, t.y. tų, kurie gyvena nesusituokę, kad ši pataisa neva diskriminuoja labai daug žmonių, pvz. senelių, kurie gyvena su savo anūkais ir pan. Todėl M.Adutavičiūtė kvietė protestuoti. Tam, ji teigė, netgi renkami žmonių parašai, kad Seimas atmestų siūlomą įstatymo projektą.

Bet prelegentė nežinojo, o gal apsimetė nežinanti, jog įstatymo projekte yra nurodoma, kad  <Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės>. Taigi anūkų ir senelių neturėtų painioti su protesto tikslais, nes paminėta šeima yra kildinama iš motinystės ir tėvystės (anūkai negali atsirasti be tėvų), o tokią šeimą ir siūloma saugoti bei ginti.

Jau nebe pirmas kartas, kai Žmogaus teisių stebėjimo institutas žmonėms pučia teisinę miglą

Tenka apgailestauti, kad tai, kas daugelį metų mums buvo savaime suprantama ir užtikrino darną mūsų visuomenėje, tapo sunkiai suvokiama po Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarimo, atvėrusio kelią įvairioms šeimos formų interpretacijoms. Pasisakydamas, kad šeima kuriama ne vien santuokos pagrindu, kad šeima laikytina be santuokos kartu gyvenančios poros giminaičiai, dėdės, tetos, broliai ir seserys, ir pan., Konstitucinis Teismas nenurodė, o kokiu kitokiu teisiniu pagrindu visos suminėtos šeimos formos gali atsirasti. Esminė aplinkybė ta, kad šeima yra elementas, kuriuo yra kuriama valstybė. Šeima yra valstybės pagrindas. O stipri valstybė be stipraus pagrindo – stiprios šeimos – yra neįmanoma. Štai kodėl įstatymų leidėjui iškilo prievolė Konstitucijos lygiu tiksliai apibrėžti kriterijus, kas yra laikytina šeima. Taigi norėdama stiprinti šeimą, kaip valstybės pagrindą, visuomenė turi apibrėžti to pagrindo turinį, antraip ji nepajėgs užtikrinti valstybės stabilumo ir jos tęstinumo.

Šios kadencijos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko, siekė įpiršti mintį, jog Konstitucijos pataisos projektas gali diskriminuoti kitas visuomenės socialines grupes, neva jis prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo teismų praktikai ir pan. Kitaip tariant, buvo mėginama pasitelkti visus įmanomus argumentus, kad būtų diskredituota iniciatyva 106 Seimo narių, kurie parengė šį projektą.

Tačiau diskusijose Projekto oponentai taip ir nesugebėjo paaiškinti, kuo diskriminuojami, pvz., kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys sugyventiniai, kurių vienas turi vaiką? Arba kuo jis diskriminuoja vienišus asmenis, senelius, tetas, dėdes ir pan.? Buvo klausiama: ar priėmus šias Konstitucijos pataisas valstybė nebeteiks vienišoms motinoms pašalpų, nustos mokėjusi pensijas seneliams?

Akivaizdu, kad to negali būti. Tad apie kokią diskriminaciją vyksta kalba?

Buvo teikiami argumentai, kad yra nepilnos, socialinės rizikos šeimos, kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų  savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą. Tačiau kuo su šia siūloma Konstitucijos pataisa valstybė ims labiau kištis į šeimyninį gyvenimą? Argi priėmus pataisą asmenys bus verčiami duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius? O gal dėl to valstybė  nustos globojusi karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas?

Šio įstatymo projekto oponentų argumentai, kaip ir laidoje kalbėjusios ŽTSĮ atstovės M.Adutavičiutės kalbos, neturi nieko bendra su tuo, ko siekia įstatymų leidėjas. O jis siekia labai paprasto dalyko – nustatyti teisinius pagrindus, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kas yra šeima. Pvz., kaip visuomenė gali nustatyti, kad kartu gyvenantys, tačiau bendro gyvenimo nedeklaruojantys asmenys yra šeima? Ar pakanka nustatyti, kad juos sieja ilgalaikiai emociniai ryšiai, prieraišumas ir pan.?

Jeigu pakanka, tuomet kokiu būdu bus nustatomi tie emociniai ryšiai? Kiek laiko jie turi tęstis, kad du drauge gyvenančius asmenis galėtume laikyti šeima? Pagaliau, kokia institucija registruos žmonių emocinius ryšius? O jeigu tie asmenys nenorės, kad visuomenė juos laikytų šeima? Ar valstybė tai darys per prievaratą?

Sakysite, jog tai absurdas?

Ir visai nesuklysite. Būtent toks absurdas brukamas žmonėms į galvas. O juk visuomenė tenori nustatyti teisinius santykius, kurių pagrindu atsiranda šeima. Tokiame siekinyje negali būti jokios diskriminacijos.

Labiausiai diskriminuojami susituokę

Galima sutikti, kad priėmus siūlomą įstatymo pataisą, santuokos neįregistravusių, tačiau bendrai gyvenančių vyro ir moters su vaikais padėtis šiek tiek pasunkėtų susituokusių porų atžvilgiu. Bet stabtelėkime ties santuokos išskirtinumo problema.

Santuoka yra šeimos pagrindas. Tai per amžių amžius susiklosčiusi tradicija. Tai nėra tik parašo padėjimas – tai yra ilgalaikis visaapimantis įsipareigojimas. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį, kad santuokoje asmenys įsipareigoja ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei. Priešingai, tokių įsipareigojimų neprisiima asmenys gyvendami nesusituokę.

Tai esminis skirtumas tarp porų, gyvenančių santuokoje, ir nesusituokusiųjų. Nėra kalbos apie tuos, kurie yra netekę artimųjų, arba apie dėl kurių nors priežasčių vienišomis tapusias motinas.

Ne santuokoje gyvenančių šeimų užtarėjai nuogąstauja, kad valstybė rūpinsis šeimomis, kurios deklaruoja teisinius įsipareigojimus labiau, negu tomis, kurios tai deklaruoti vengia.

Bet ar gali būti kitaip?

Visuomenė visiems sudaro vienodas sąlygas gyventi kartu, auginti ir auklėti vaikus, nes visuomenė tuo yra labai suinteresuota. Problema ta, kad nesusituokę asmenys tam tikromis aplinkybėmis gali išvengti ir dažnai vengia teisinės atsakomybės už savo bendro gyvenimo pasekmes. Tėvai nedeklaruodami savo įsipareigojimų išlaikyti vaikus iki pilnametystės, tam tikromis aplinkybėmis gali sėkmingai šių pareigų ir išvengti. Tuo tarpu susituokę ir šeimos teisinius santykius deklaravę asmenys pagal įstatymą už savo bendro gyvenimo pasekmes atsako visa apimtimi. Vien todėl jie teisiškai yra nelygioje padėtyje pirmųjų atžvilgiu. Būtent santuokoje gyvenantys asmenys prisiima itin platų spektrą Civiliniame kodekse nustatytų įsipareigojimų. Ko negalima pasakyti apie nesusituokusius asmenis.

Be to, šiuo metu susiklostė ydinga praktika, kai valstybė, užuot skatinusi jaunas poras prisiimti įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu, labiau remia žmonių gyvenimo būdą be įsipareigojimų. Pvz. nesusituokusi moteris, kuri augina du mažamečius vaikus, bet kartu gyvena su savo vyru, kuris yra ir tų vaikų tėvas, išlaikantis šeimą, be kita ko gauna papildomą valstybės paramą, tarsi vieniša motina auginanti du vaikus. Tuo tarpu santuokoje gyvenanti moteris ir auginanti du vaikus dažnai netenka valstybės paramos vien dėl to, kad jos vyro vidutinis uždarbis viršija valstybės nustatytą minimumą kiekvienam šeimos asmeniui. Tai akivaizdus santuokoje gyvenančių asmenų diskriminacijos pavyzdys, nesusituokusiųjų atžvilgiu.

Todėl privalome principingai kalbėti su asmenimis, kurie vengia pareigų visuomenei, t.y. nekalbėti apie jų vienodas teises su tais, kurie tokių pareigų nevengia. Valstybė  negali skatinti piliečius reikalauti vien teisių neprisiimant pareigų. Tvarka visuomenėje, kurioje dominuoja nevaldomos piliečių teisės ir kurioje  pareigoms neteikiama jokia reikšmė, vadinasi anarchija. Turime  teikti prioritetą žmonių teisiniams santykiams, kuriuose vyrauja teisių ir pareigų pusiausvyra.

Prelegentė apsimeta

Tačiau M.Adutavičiūtė nėra tokia naivi. Ji tik apsimeta, bet puikiai žino, ko siekia – jos tikslai sutampa su šio įstatymo projekto oponentų tikslais, kurie gana paprasti: tikimasi, kad Lietuva vėliau ar anksčiau priims Partnerystės įstatymą, kurio dar nedrįso priimti šios kadencijos Seimas. Jei Partnerystės įstatymas bus skirtas tik vyro ir moters pagrindu kuriamai šeimai,  (būtent tokį projektą yra paruošusi dabartinė Vyriausybė), tuomet Lietuva bus įpareigota nediskriminuoti žmonių dėl lyties ir pripažinti partnerystės įstatymo nustatytas teises tos pačios lyties asmenims. Galiausiai susidursime su ne tik iš partnerystės instituto, bet ir iš tos pačios lyties asmenų santuokos kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Manoma, kad šis įstatymo projektas gali užkirsti kelią tos pačios lyties asmenų santuokai. Dėl to ir sukeltas triukšmas.

Tačiau  visi protestuotojai ir visuomenės klaidintojai pamiršta, jog  Lietuvos įstatymų leidėjas nėra saistomas jokiais Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktais, įpareigojančiais vykdyti kokią nors kitokią šeimos politiką, negu  ją nori vykdyti Lietuvos valstybės suverenas – Seimas. Todėl visuomenės nereikia apgaudinėti: tos pačios lyties asmenų santuokų nenumato Konstitucija, o partnerystės valstybinė registracija negalima, nes pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą valstybė gali registruoti tik vyro ir moters santuokas. Taigi tos pačios lyties asmenys, siekiantys sukurti šeimą, turi užsitikrinti konstitucinę galimybę sudaryti santuoką ar registruotą partnerystę. Tuo tikslu jie turėtų inicijuoti atitinkamą Konstitucijos pataisą.

Būtent nuo to reikėtų ir pradėti, t.y. sąžiningai kelti problemą, aiškinti tikruosius tikslus, o ne klaidinti ir  mulkinti visuomenę.

www.pozicija.org