John Paul Meenan. Viltis dėl mąstančio pasaulio dūžta į beprotybės uolas

Jamesas Christianas Aggelesas yra šizofrenikas paranojikas, sergantis įvairiais asmenybės sutrikimais ir kamuojamas rimtų haliucinacijų, ...

Jamesas Christianas Aggelesas yra šizofrenikas paranojikas, sergantis įvairiais asmenybės sutrikimais ir kamuojamas rimtų haliucinacijų, o tai iškilo aikštėn jam paaukojus spermos Xytex korporacijai, „vaisingumo kompanijai“, esančiai Atlantoje, Džordžijos valstijoje. Ponas Aggelesas tvirtino turįs intelekto koficientą 160 (gerokai aukštesnį nei Stepheno Hawkingso ir Einšteino), taip pat įvairius laipsnius ir teigė dirbęs ties disertacija apie „struktūrinę neurologiją“ (kad ir ką tai reikštų). Galėtumėte pamanyti, kad spermos banke jis buvo išjuoktas ir palydėtas spyriu į užpakalį.

Ne. Iš tiesų Aggelesas būtų galėjęs tvirtinti, kad gali pakelti 200 kilogramų ir kad išrado raikytą duoną, nes Xytex nepasivargino patikrinti jokių jo kvalifikacijų ir aklai paėmė jo spermą, kurią panaudojo pagaminti daugybei mažų embrionų. Kai kurie iš jų buvo perkelti į (manome) 36 nieko nenutuokiančias greitai motinomis tapsiančias moteris, kurios tikėjosi, kad jų mažieji užaugs genijais, kaip ir jų tėvelis, bent jau pagal šio „grandiozinį“ gyvenimo aprašymą.

Dabar šis trejetas tuzinų mamų augina vaikus, kurie gali užaugti nesamdytinais šizofrenikais, kaip jų tėtis. Trys Ontarijo motinos padavė korporaciją į teismą.

Toks yra puikus naujas pasaulis, kuriame gyvename, tragiško 2004 m. Pagalbinės žmogaus reprodukcijos įstatymo vaisius, Kanadoje leidžiantis tam tikras in vitro apvaisinimo praktikas: ne taip, kaip mūsų kaimynai pietuose, mes negalime pirkti ar parduoti spermos ar kiaušinėlių, tačiau mes galime juos naudoti. Daugybė katalikų tuo metu palaikė šį įstatymą, nes jis esą užkerta kelią kai kurioms didesnėms blogybėms. Tačiau, priešingai popiežiaus Jono Paulio II mokymui Evangelium Vitae 73 ir 74 paragrafuose, į teisę mes įtraukėme kai kurias rimtas blogybes, kaip matome vaisingojo Aggeleso atveju, kuris, atrodo, nebus traukiamas atsakomybėn, nes yra nepakaltinamas.

Manau, kad korporacijos Xytex vadovai tai žinojo, tačiau nebuvo nusiteikę šios problemos išspręsti.

Žinoma, spermos bankai yra pelno siekiančios kompanijos, tad kurių galų jiems tikrinti spermą aukojančius klientus? Jei yra paklausa, yra ir pasiūla - parduodamos sveikos spermos ląstelės, nepaisant to, kad realybėje jos nėra sveikos. Galų gale, ar kas apie tai sužinos? Tokį klausimą sau užduoda rankas trinantys vaisingumo centrų vadovai. O kai sužinos, bus jau per vėlu.

Xytex atsitiktinai kai kurioms iš minėtųjų šeimų išsiuntė laiško kopiją su Aggeleso tikru vardu. Paprasčiausia Google paieška parodė, kad jis nebuvo joks genijus, kuriuo tikino esąs. Katė, arba tikroji spermos iš slaptos banko saugyklos kilmė, išlindo iš maišo.

Pasaulyje yra daugybė Aggelesų, suteikiančių tėvystę tuzinams, net šimtams vaikų. (Turėkime omenyje, kad spermų bankuose yra pradedama gerokai daugiau embrionų nei perkeliama į gimdą. Kadangi tokių procedūrų nepasisekimo tikimybė yra gana aukšta, taigi tikėtina, kad Aggelesas yra gerokai daugiau nei 36 vaikų tėvas.)

Prisiminkite daugybę blogybių, kurias lemia šios praktikos: vaikai, kurie nepažįsta savo tėvų, nei savo (surogatinių) motinų; broliai ir seserys, kurie nežino, kad jie yra broliai ir seserys; genetinės įvairovės trūkumas; technologinis įsikišimas ir žmogaus reprodukcijos kontroliavimas. Ir, galbūt baisiausia, tūkstančiai, jei ne milijonai, neperkeltų embrionų, uždarytų šaldymo sandėliuose, paliktų pasitikti savo likimą, Bažnyčios vadinamą „absurdišku“, galimai ateinančios mirties, nes jie palikti ir pamiršti. Jei norite sužinoti Magisteriumo ir teologinę poziciją šiuo klausimu, žvilgtelėkite į šiuos dokumentus: Humane Vitae (1968), Donum Vitae (1987) ir Dignitatis Personae (2008), visi jie verti dėmesio.

Tai prometėjiško Žmogaus, šiuo atveju, Moters, amžiaus atspindžiai: Jei moteris nori vaiko, tačiau neturi vyro, tuomet vaikas turi būti duodamas jai pagal bjaurią Luko Evangelijos parodiją. Ir nepamirškime, Moteris iš evangelijos turėjo vieno didingiausių vyrų, šv. Juozapo, pagalbą ir paramą.

Nesiliauju tikėtis, kad grįšime prie sveiko proto, tačiau, praėjus dešimčiai metų po Benedikto XVI aiškaus, suprantamo ir tiesaus Rėgensburgo kreipimosi, raginusio tokį grįžimą, mano viltys vis sudūžta į beprotybės uolas. Šį rytą straipsnis pranešė, kad nuo šiol bus įmanoma naudojant vien tik spermą apvaisinti „bet kokią kūno ląstelę.“ Vadinasi, greitai galime turėti vaikus be motinų ir vaikus be tėvų. Vyrai, mums sakoma, kad greitai mes galėsime vieni patys užmegzti savo pačių vaikus, naudojant keistą klonavimo būdą. Tuštybių tuštybė.

Paskutinis pastebėjimas: šį rytą mačiau naujojo Bridžitos Džouns filmo recenziją, praėjus pusantro dešimtmečio po pirmosios dalies pasirodymo, kurios aš niekada nemačiau ir apie kurio siužetą nieko neišmanau (atrodo, tai tiesiog buvo laisva Jane Austen „Puikybė ir prietarai“ adaptacija). Naujajame užgimime (žodžių žaismas sąmoningas) Bridžita, vaidinama dabar jau 47 m. Renee Zelweeger, įsivelia į vienos nakties (ar dviejų naktų?) nuotykį su abiem meilužiais iš praeitų filmų. Tuomet ji pastoja (kaip netikėta!) ir sprendžia, kurį iš vyrų pasirinkti kaip savo vaiko tėvą. Post hoc, propter ergo hoc.

Štai tokiame laikmetyje - moterų, netgi vidutiniame amžiuje, besirenkančiųjų ir lemiančių savo likimą - gyvename, kaip išpyškino uždusęs CBC apžvalgininkas, kol valgiau savo penktadieninę košę. Tokioms laisvoms ir savarankiškai galvojančioms moterims vyras daugiau nėra reikalingas - nei dėl savo pinigų, nei dėl savo gyvenimo būdo, o dabar jau ir dėl vaikų.

Grįždami į realybę, turėtume apmąstyti vienos italės tragediją, kuri su savo vaikinu nusifilmavo lytinių santykių metu ir nusiuntė įrašą buvusiam vaikinui ir galimai dar trims kitiems. Galiausiai įrašas atsidūrė internete. Kaip galima įtarti skrupulų neturinčiame pasaulyje, įrašas tapo hitu ir įvairiuose interneto puslapiuose peržiūrėtas daugiau nei milijoną kartų. Moteris, nuo tada žinoma tik kaip „Taziana“, stengėsi pakeisti savo vardą ir tapatybę, o galiausiai nusižudė, nes negalėjo pakelti gėdos. Tegul Dievas būna gailestingas jos sielai, ir visų tų, kurie prisidėjo prie jos tragiškos mirties. Gėdos jausmas, kuris neatsiejamas nuo lytinių santykių (žvilgtelėkite į Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“), labiausiai veikia moteris. Manau, kad būtent todėl tiek daug vienišų moterų dėl savo vaikų mieliau kreipiasi į tokius anonominius spermos bankus nei puola į vienos nakties nuotykius „tikrais“ vyrais (nelabai tinkamas apibūdinimas).

Pasakysiu taip. Įsivaizduojama ištvirkėlė Bridžita/Renee bent jau žinojo, epistimologine ir bibline prasme, kas yra jos vaiko tėvas, turėdama tam tikro laipsnio tikrumą. Vargšos, apgautos moterys, kurios buvo technologiškai ir aklai sujungtos su šizofreniku Aggelesu ir kitais panašiais vyrais, genijais ar ne, to nežinojo. O didžiausios šios klampynės aukos yra vargšai tokių varganų sąjungų vaikai.

Puikus naujas pasaulis, išties.

Versta iš Crisismagazine.com

Susiję

Šeimos politika 3624704060238178075
item