Jay Boyd. „Asmeninio ryšio su Jėzumi“ problema

„Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ Pastaruosius keletą metų šį klausimą katalikai bažnyčioje išgirsta vis dažniau. Nors daugeliu...


„Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“

Pastaruosius keletą metų šį klausimą katalikai bažnyčioje išgirsta vis dažniau. Nors daugeliui jis visų pirma asocijuojasi su evangelizuojančių protestantų grupėmis, nuo 2012 metų vidurio „naujosios evangelizacijos“ programa ėmė plisti po katalikų parapijas [JAV – red. p.].

Žmonės, klausdami kitų, ar šie palaiko asmeninį ryšį su Jėzumi, regis, vadovaujasi išankstine prielaida, kad daugelis katalikų šio ryšio neturi. O jo, esą, reikia tam, kad būtume „sąmoningi mokiniai“, skelbiantys Gerąją Naujieną (ir, galimas daiktas, atvedantys daug atsivertėlių į Bažnyčią).

Šio požiūrio problema yra ta, kad jis turi tipiškai protestantišką potekstę: jame labiau akcentuojama „aš ir Jėzus“ nei Išganytojo įsteigtos Bažnyčios mokymas. Kad ir kaip naudinga būtų turėti „asmeninį ryšį su Jėzumi“, jei nebus aiškiai skelbiamas katalikų mokymas, tokia „evangelizacija“ duos priešingų vaisių. „Naujoji evangelizacija“ neturėtų katalikų paversti protestantais, priešingai – mes privalome savo draugus ir giminaičius protestantus grąžinti į Katalikų Bažnyčią.

Personalizmo ir imanentizmo įtaka

Kokia yra klausimo „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ prasmė? Atvirai kalbant, klausimas nėra katalikiškas. Klausimo objektas yra labiau „aš“ nei Jėzus. Amerikos protestantų rateliuose ši frazė tariama pagarbiu tonu, tarytum vien šių žodžių pakaktų išganymui. Ką gi iš tikro reiškia „palaikyti asmeninį ryšį su Jėzumi“? Ši idėja yra grynai subjektyvi; jos neįmanoma kaip nors apibrėžti ar pamatuoti.

Antra vertus, katalikai gali objektyviai išmatuoti savo santykį su mūsų Viešpačiu. Pavyzdžiui, Eucharistija yra mūsų, katalikų, dvasinio gyvenimo šaltinis ir viršūnė, ir pakrikštytas bei Sutvirtinimo sakramentą priėmęs katalikas, dažnai einantis išpažinties ir priimantis Šv. Komuniją Bažnyčios nustatytu būdu, tikrai palaiko „asmeninį ryšį“ su Jėzumi – nesvarbu, ar jis vartoja šią frazę, ar ne. Žinoma, tam reikia tikėti Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje. Tam reikia tikėti pragaro egzistavimu ir sakramentinės išpažinties būtinybe. Kitaip tariant, tam reikia žinoti katalikų tikėjimo pagrindus.

Įtariu, kad „asmeninio ryšio su Jėzumi“ idėją pagimdė filosofinis asmeninio ir beasmenio Dievo atskyrimas. Taip pat manau, kad personalizmo filosofijos išplitimas, pakeitęs požiūrį į daugelį katalikų tikėjimo tiesų, padėjo šiai „asmeninio ryšio“ idėjai įsitvirtinti protestantiško mąstymo paveiktų katalikų protuose. Nuo personalizmo yra neatsiejama imanentizmo[1] idėja, kurią vienas autorius[2] paaiškina šitaip:

„Dievo imanentiškumas reiškia, kad Jis ypatingu būdu yra kiekviename, kuris turi pašvenčiamąją malonę. Taigi, imanencija yra labai geras dalykas. Tačiau imanentizmas visiškai nėra geras dalykas, nes jis atmeta Dievo transcendenciją, šitaip iškreipdamas dieviškąją prigimtį. Neigti Dievo transcendenciją – tai nepripažinti fakto, kad Jis yra visiškai atskiras nuo savo kūrinių ir už juos pranašesnis.

Jėzuitas Johnas Hardonas imanentizmą apibrėžia kaip „būdą krikščionišką tikėjimą grįsti subjektyviu pasitenkinimu, kurį jis suteikia tikinčiajam“. Šitaip sumenkinami objektyvūs mūsų tikėjimo kriterijai, o kartais netgi neigiami stebuklai ir pranašystės. Į pirmą vietą iškeliami vien asmeniniai tikėjimo motyvai, daugiausia susiję su jausmais. Tuomet religija, pastebi kun. Bouyer, „yra ne kas kita, kaip vien religinis jausmas.“

Šis apibrėžimas, manau, taikliai parodo, ką slepia klausimas „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ Parapijų „evangelizacijos programų“ vadovai dabar mokomi klausti parapijiečių, kaip šie „apibūdintų savo išgyvenamą santykį su Dievu“. Aš galvoju, kad tai iš esmės ydingas klausimas, kurį pamaldus ir Bažnyčios mokymą išmanantis katalikas galėtų lengvai atmesti sakydamas: „Aš dalyvauju Mišiose ir priimu Komuniją sekmadieniais bei per privalomas šventes; aš dažnai einu išpažinties; aš pagal galimybes darau gailestingumo darbus artimo sielai ir kūnui.“ Dar būtų galima paminėti daugybę pamaldumo praktikų, stiprinančių asmens santykį su Visagaliu, pavyzdžiui: Eucharistinę adoraciją, Rožančiaus maldą, Dievo gailestingumo vainikėlį, brevijoriaus maldas ir t. t. Visos šios praktikos pagilina mūsų ryšį su Viešpačiu nepriklausomai nuo to, ar jas lydi „šilti jausmai“, kuriuos kai kurie įvardija kaip „asmeninio santykio“ ženklą.

Atsivertimas ar paguoda?

Kita propaguojančių „asmeninį ryšį su Jėzumi“ klaida yra ta, kad jie mano, jog šio santykio raida turi pasižymėti „tam tikrais vidiniais lūžiais“. Anot šios teorijos, asmuo turi patirti tokius lūžius, jei nori daryti pažangą dvasiniame gyvenime. Netgi apgailestaujama, kad tikintieji netrokšta šių vidinių permainų. Vis dėlto tokie lūkesčiai gali vesti į netikrus „apsireiškimus“, ir daugelis šventųjų pataria netrokšti ir nesitikėti tokio pobūdžio dvasinės paguodos. Todėl norint būti geru kataliku, tikrai palaikančiu „asmeninį ryšį su Jėzumi“, visiškai nėra būtina – ar net pageidautina – patirti kokį nors „vidinį lūžį“ ar „aiškiai juntamą atsivertimą“.

Bet žmones patraukia ir „įtikina“ atsivertimų patirtys. Protestantų evangelizuotojai tai puikiai žino. Steve‘as Woodas, į katalikybę atsivertęs protestantas, savo straipsnyje „Kaip aš viliojau katalikus iš Bažnyčios“ pasakoja, kaip jis patraukdavo žmones dirbdamas protestantų jaunimo grupelės vadovu:

„Dauguma protestantų pamokslininkų skelbia paprastas Evangelijos tiesas: atgailauk už nuodėmes ir sek Kristumi. Jie pabrėžia asmeninį santykį su Jėzumi ir amžinojo gyvenimo atlygį. Diduma šiose pamaldose dalyvaujančių katalikų nėra įpratę girdėti tokio atviro kvietimo atsisakyti nuodėmės ir sekti Kristumi. Todėl nemaža dalis katalikų patiria tikrą atsivertimą. <...>

Protestantų pastoriai, evangelistai, jaunimo lyderiai puikiai žino, kad tokia atsivertimo patirtis dažnai veda į protestantų tikėjimą ir jų bažnyčias. Kodėl tiek daug katalikų vadovų nesugeba to pamatyti? Kodėl jie taip atsainiai žiūri į procesą, kuris iš Bažnyčios išviliojo šimtus tūkstančių katalikų?“

Atkreipkite dėmesį į Woodo žodžius, kad dauguma protestantų pamaldose dalyvaujančių katalikų „nėra įpratę girdėti tokio atviro kvietimo atsisakyti nuodėmės ir sekti Kristumi“. Daugelio kunigų nesugebėjimas atvirai kalbėti apie nuodėmę ir jos pasekmes turi toli siekiančių pasekmių. Žinoma, tai ne tik kunigų kaltė: Naujojo mišiolo maldos taip pat beveik nebemini nuodėmės. Lex orandi, lex credendi, lex vivendi [liet. kokia malda – toks ir tikėjimas, koks tikėjimas – toks ir gyvenimas]. Mes negalime nusigręžti nuo nuodėmės, jei nežinome, kad to iš mūsų reikalaujama! Palyginti su 1962 metų mišiolu [tradicinėmis Mišiomis – red. p.] dabartinės maldos šiuo požiūriu yra skurdžios. Žmonės nebekviečiami atsiversti į katalikų tikėjimą, nes dvasininkai bijo įžeisti kitų jausmus. Protestantai, atvirkščiai, šį kvietimą atsiversti akcentuoja itin stipriai. Katalikai retai girdi, kad yra nuodėmingi, todėl nemato poreikio eiti išpažinties („aš juk nieko nenužudžiau“ – paprastai teisinasi jie). Steve‘as Woodas taip pat pažymi:

Būdamas protestantu pastebėjau, kad visi katalikai, atsivertę į protestantizmą, menkai pažinojo savąjį katalikų tikėjimą. Per 20 tarnystės metų nesutikau katalikų, žinančių, kad Jn 3, 3–8 kalba apie Krikšto sakramentą. Todėl nebuvo sunku juos įtikinti atmesti sakramentus kartu su visa Katalikų Bažnyčia.

Patarlių knygoje sakoma: „Tas atrodo teisus, kas pirmasis kreipiasi į teismą, kol ateina jo priešininkas ir būna apklaustas.“ (Pat 18, 17.) Katalikai, nepažįstantys Šventojo Rašto, ypač jų tikėjimą pagrindžiančių vietų, niekada nesužino „visos tiesos“. Selektyviai atrinkdamas Biblijos ištraukas, įtikindavau juos protestantiškojo požiūrio pagrįstumu. Ilgainiui toks vienpusis susipažinimas su Šventuoju Raštu priversdavo juos atmesti katalikų tikėjimą.“

Regis, šiandien daug katalikų tiki – kaip ir protestantai, – kad Šventasis Raštas nepagrindžia nei sakramentų, nei daugelio Bažnyčios mokymo tiesų. Taip pat jie nesupranta ryšio tarp Šventojo Rašto, Tradicijos ir magisteriumo. Jie nesupranta, kad Bažnyčia moko remdamasi tokiu autoritetu, kokio niekada neturės jokia protestantų denominacija.

Kviesti tikinčiuosius grįžti prie sakramentų, manau, yra katalikiškas būdas paskatinti „tikrus atsivertimus“. Neiškreipta liturgija ir doktrina yra pagrindiniai katechetikos įrankiai. Deja, kiek man teko patirti, daugelyje parapijų jie pamiršti.

Išvados

Ši fenomenologinė ir personalistinė „asmeninio ryšio su Jėzumi“ idėja veda į reliatyvizmą, nes joje jau nuo pat pradžių slypi prielaida, jog kiekvienas šį ryšį gali apibūdinti taip, kaip jam patinka. Juk tai asmeniška! Tai klaidingas santykio su Jėzumi supratimas. Jis skatina galvoti, kad žmogus turi ką nors „jausti“. Tačiau ko moko šv. Kryžiaus Jonas savo knygoje „Tamsioji sielos naktis“? Ką tokį dvasinės kelionės etapą išgyvenantis krikščionis atsakytų į klausimą „Ar palaikai asmeninį ryšį su Jėzumi?“ Įtariu, jog atsakymas būtų pernelyg didingas, kad jį būtų galima tiksliai išreikšti žodžiais.

Be to, personalistinio požiūrio į santykį su Viešpačiu skatinimas kelia pavojų panašiai žiūrėti ir į tikėjimo tiesas, kitaip tariant, tapti „kavinės katalikais“, tvirtinančiais, kad jie turį teisę tikėti ar netikėti tam tikromis dogmomis. Apklausos rodo, kad šiais laikais daug save katalikais laikančių žmonių

•         netiki Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje;

•         netiki, kad geras katalikas turi lankyti Mišias;

•         naudojo ar šiuo metu naudoja dirbtinę kontracepciją;

•         netiki, kad išganymui reikalinga Bažnyčia.

Šiek tiek mažesnė dalis save laikančių katalikais tiki, kad

•         valstybė turi legalizuoti homoseksualų „santuokas“;

•         tam tikrais atvejais turi būti leidžiami abortai;

•         nebažnytinės santuokos yra galiojančios.

Šių nekintamų Bažnyčios mokymo tiesų ypač nepaiso tie katalikai, kurie tvirtina palaiką „asmeninį ryšį“ su Jėzumi.

Evangelizacijos ir katechezės programa, besiremianti šiuo miglotu „asmeniniu ryšiu“, gal ir laimi kiek nors atsivertimų ir „sugrįžimų“, bet tuomet kyla klausimas: į kokią „Katalikų Bažnyčią“ jie atsiverčia? Ar jie Bažnyčią suvokia tik kaip priimančią „meilės“ bendruomenę, kurioje gali likti su savo nuodėmėmis? Ar jie išgirsta kvietimą siekti šventumo? Ar jie galės pasakyti: „Aš tikiu ir išpažįstu visa, ką šventoji Katalikų Bažnyčia tiki, moko ir skelbia esant apreikšta Dievo“? O gal jie manys, kad gali patys „formuoti savo sąžinę“, nepriklausomai nuo Bažnyčios mokymo?

Kaip buvęs protestantas, gerai žinau šio „asmeninio ryšio“ pavojus. Aš daug kartų dalyvavau protestantiškose pamaldose, kuriose kai kurios pamaldžios sielos, nuoširdžiai tikinčios, jog palaiko „asmeninį ryšį su Jėzumi“, meldėsi už kitus dėl asmeninių motyvų ir skelbdavo „žodį“, kuris, jų nuomone, buvo padiktuotas Šventosios Dvasios, bet iš tikrųjų būdavo klaidinantis ar net vedė į nuodėmę. Esu girdėjęs, kaip moterys, manančios, jog palaiko „asmeninį santykį su Jėzumi“, sakė, kad Viešpats joms leidęs naudoti dirbtinę kontracepciją ar net pasidaryti abortą.

Steve‘as Woodas savo straipsnyje pastebi, kad katalikams pavojinga dalyvauti protestantų renginiuose ar „ekumeninėse veiklose“, nebent jie puikiai pažįsta savo tikėjimą, gali aiškiai apie jį kalbėti nekatalikams ir yra „pakankamai subrendę suprasti, kad Kristus dažniau randamas ne garsiame triukšme ar stiprių emocijų įkarštyje, bet ramiose akimirkose, pavyzdžiui, adoracijoje“.

Norėčiau pastebėti, kad daugelis „naujosios evangelizacijos“ programų, peršamų parapijoms, yra labiau protestantiškos nei katalikiškos. Šios programos yra lyg „atvertos durys“, išvedančios tikinčiuosius į klystkelius.

Taigi, ar mums reikia „asmeninio ryšio su Jėzumi? Žinoma! Tačiau „asmeninis ryšys su Jėzumi“ nebūtinai reiškia ištikimybę Bažnyčiai. Priešingai, ištikimybė Bažnyčiai visada rodo „asmeninį ryšį“ su Jėzumi.

Mūsų parapijoms nereikia miglotų, neapibrėžtų sąvokų. Joms reikia grįžti prie sakramentų ir siekti vis gilesnio jų supratimo. Mums reikia tvirto tikėjimo Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje. Mums reikia vėl pradėti vertinti Mišias: gelbėdami liturgiją gelbėjame pasaulį.

Versta iš Hprweb.com

Susiję straipsniai

Straipsniai 8606002587805596814

Rašyti komentarą

  1. Kaip bebūtų keista šį kart iš esmės sutinku. "Mums reikia tvirto tikėjimo Tikruoju Jėzaus Buvimu Eucharistijoje." Tikrai taip... bet nebūtų lefebristų verstas straipsnis jei ne dogmatinė pabaiga" Mums reikia vėl pradėti vertinti Mišias: gelbėdami liturgiją gelbėjame...". Lyg dabar katalikai negerbia mišių. Lefebristai negelbėja liturgijos - jie ją jau numarino ir užkonservavo...man tradicinė liturgija - lietuviška kur mintinai žinau žodžius girdėtus nuo vaikystės ir duoda stiprybės - nepakenčou kai lefebristai tokias mišias niekina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaipgi, "tradicinė" liturgija tęsiasi keliasdešimt metų, o "lefebristų" - TIK porą tūkstantmečių. Iš kur žinai, kad tavo "tikrosios" liturgijos kas nors nenumarins?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-09-24 09:43

      Iki II Vatikano susirinkimo "lefebristais" buvo visas katalikų pasaulis, beveik II tūkstančius metų. Bet jei lebebristus galima apvadinti užsikoncervavusiais tai katalikų bažnyčios istorijos - nelabai. O prasmės tai indentiškos.
      Kai Liuteris reformavo katalikų tikėjimą, jo šalinikai nebevadinami katalikais. Kai per II Vatikano susirinkimą irgi buvo reformuota Katalikybė, su pavadinimais įvyko atvirkčiai. Tie kurie išlaikė tradicinį katalikų mokymą - skelbiami sekta, kurie supaprastino ir sumodernino - Katalikais.
      Sulauksim ir "lefebristų II", nes dabartinė katalikų bažnyčios viršūnėlė serga visomis ideologinio modernaus pasaulio ligomis

      Panaikinti
    3. Cit.: "Iki II Vatikano susirinkimo "lefebristais" buvo visas katalikų pasaulis, beveik II tūkstančius metų. Bet jei lebebristus galima apvadinti užsikoncervavusiais tai katalikų bažnyčios istorijos - nelabai. O prasmės tai indentiškos."

      Nereikia šnekėti nesąmonių, gerb. Anonime. Lefebristai, jei galima taip sakyti, atsirado tik nuo popiežiaus šv.Pijaus V laikų, nes būtent šis popiežius paskelbė Mišiolą, kurio iki šiol laikosi lefebristai, ir ne tik jie, bet ir kai kurie katalikai (Šv.Petro draugija). O dabar, gerb. Anonime, prašom pasakyti, kada popiežiavo šv.Pijus V, ir taip mes sužinosime, kiek iš tiesų metų yra lefebristams.

      Cit.: "Kai Liuteris reformavo katalikų tikėjimą, jo šalinikai nebevadinami katalikais."

      M.Liuterio šalininkai teisingai nevadinami katalikais.

      Cit.: "Kai per II Vatikano susirinkimą irgi buvo reformuota Katalikybė, su pavadinimais įvyko atvirkčiai. Tie kurie išlaikė tradicinį katalikų mokymą - skelbiami sekta, kurie supaprastino ir sumodernino - Katalikais."

      Per II Vatikano susirinkimą, kaip ir per Tridento susirinkimą, įvyko Romos Katalikų Bažnyčios reforma. Katalikų kunigas M.Liuteris nepakluso Tridento susirinkimui, todėl jis ir jo šalininkai nebevadinami katalikais, bet liuteronais. Katalikų arkivyskupas M.Lefebras nepakluso II Vatikano susirinkimui, todėl jis ir jo šalininkai irgi nebevadinami katalikais, bet lefebristais. Kas čia nesuprantamo, gerb. Anonime?

      Panaikinti
    4. Cit.: "Katalikų kunigas M.Liuteris nepakluso Tridento susirinkimui".
      Siūlau ir jums pasitikrinti datas. Kada Liuteris paskelbė savo tezes ir kada įvyko Tridento Susirinkimas? Liuteris buvo paskelbtas eretiku dar prieš įvykstant Susirinkimui.

      Panaikinti
    5. Gluosniui:
      Visų pirma, straipsnis ne "lefebristų", ir jeigu jo pabaiga tokia, tai vertėjai čia niekuo dėti.
      O Naująsias Mišias iš tikrųjų niekinu. Ypač tas, kur kunigai elgiasi kaip klounai ar šoumenai. Kaip gali neniekinti perrūgusio ir užnuodyto vyno?

      Panaikinti
    6. Cit.: "Liuteris buvo paskelbtas eretiku dar prieš įvykstant Susirinkimui."

      Taip, žinoma. :) Čia aš labiau turėjau minty tai, kad ir M.Liuteris siekė reformuoti Bažnyčią, ir Tridento susirinkimas siekė reformuoti Bažnyčią. Bet M.Liuteriui nepatiko Tridento susirinkimo atlikta Bažnyčios reforma, ir jis su savo reformuota bendruomene jau neprisijungė prie Bažnyčios, o liko atskilę nuo Bažnyčios.

      Cit.: "O Naująsias Mišias iš tikrųjų niekinu. Ypač tas, kur kunigai elgiasi kaip klounai ar šoumenai. Kaip gali neniekinti perrūgusio ir užnuodyto vyno?"

      O piktnaudžiavimai Mišiose nereiškia, kad Mišiolas blogas, gerb. Kęstuti. :) Nes piktnaudžiavimai galimi visur.

      Panaikinti
    7. Cit.: "Bet M.Liuteriui nepatiko Tridento susirinkimo atlikta Bažnyčios reforma." Liuteris jau buvo miręs, kai Tridento susirinkimas ėmė vykdyti savo reformas.

      Dėl piktnaudžiavimų:
      Pirma, aš jas niekinu ir be piktnaudžiavimų, nes tai yra nuskurdintas ir suprotestantintas Mišių variantas.
      Antra, piktnaudžiavimai pernelyg dažni, kad juos būtų galima laikyti išimtimis. Sakydamas, kad kunigai elgiasi kaip klounai, turiu galvoje ne tai, kad jie apsirengia klounais, o tai, kad jie visaip nusišnekėdami stengiasi įtikti žmonėms.
      Trečia, daugelyje atvejų tai net nėra piktnaudžiavimai, o nuoseklus, iš Naujųjų Mišių teologijos plaukiantis elgesys.

      Panaikinti
  2. Kokie tai "tikintieji", jiegu taip lengvai protestantų nuvedami "klystkeliais"?

    Ir jeigu tradicinė liturgija nesugebėjo apsaugoti tikinčiųjų nuo nutekėjimo į privatų tikėjimą, ar problema nėra šiek tiek gilesnė nei vien tik "protestantizmo grėsmė"? Ar jau taip paprasta gelbėti "tradicinę liturgiją"?

    Straipsnis tikslus ir teisingas, bet jeigu jo moralas - tik kovoti su protestantizmu, tuomet tai nėra liturgijos gelbėjimas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Iš tikrųjų, veikiau gali būti asmeninis ryšys su kipšu, apsimetusiu Jėzumi, ir tikras ryšys su Jėzumi, esančiu kiekviename žmoguje, kuris yra vienybėje su Bažnyčia. O kas yra tokioje vienybėje, težino vienas Dievas.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Pagal jūsų mintijimus "Unknow" turėtume daug Bažnyčios paskelbtų šventųjų atmesti, nes jie "turėjo ryšį su kipšu". Straipsnis geras, bet pasigendu nuoseklumo. Autorius mini adoraciją, taigi asmeninis ryšys su Dievu galimas ne vien per Eucharistiją ir bendruomenę. O jei asmeninį ryšį apibrėšime, kaip maldos kokybės aspektą, tuomet neliks tiek daug prieštaravimų: juk skatinama yra tikinčiuosius melstis ne vien poteriais, bet ir savais žodžiais Kreiptis į Dievą ir šventuosius. Toks asmeninis ryšys nėra jokia protestantiška apraiška. Taip sutinku, kai dievas ima kalbėti apie abortus ir dar juos pateisina -tokiam žmogui gręsia labai rimtas pavojus. Bet jei maldos, o ypač adoracijos metu iškyla prieš akis tam tikra Šventojo rašto eilutė - tai tai pat laikyčiau asmeniniu ryšiu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item