Dovilas Petkus. Bolševikų medžioklė ir majoras Baumanas

Nėra paslapties, jog straipsnio pavadinimas kyla iš perfrazuoto žodžių junginio „nacių medžioklė“. Kaip žinia, nacių medžioklė buvo pokariu Izraelio valstybės vykdyta vokiečių koncentracijos stovyklose dirbusių žudikų ir kitų aukštų nacionalsocialistų pareigūnų paieška bei teisingumo jiems vykdymas. Nuo sovietinės imperijos žiaurumų kentėjusios šalys analogiškos „bolševikų medžioklės“ vykdyti neturėjo galimybių, tačiau dar labiau apmaudu, jog net ir laisvoje Europoje teisingumas bolševizmo nusikaltėlius aplenkia. Nepaisant vienintelės sėkmingos Lietuvos spec. Tarnybų operacijos 1994 m. kuomet Baltarusijoje buvo pagrobti ir į Lietuvą teisingumo vykdymui pargabenti komunistai Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius, šiai dienai, tiek Lietuvą, tiek ir daugelį kitų Vidurio Rytų Europos šalių apėmė susitaikymo ir nuolankumo žudikams nuotaika, kuri užmigdė bet kokius reikalavimus siekti tiesos ir atstatyti teisingumą. Šiandien raškome savo nežinios ir abejingumo vaisius.

Majoras Zygmuntas Baumanas – saugumietis, kankinęs Lenkijos laisvės kovotojus?

VDU profesoriui Leonidui Donskiui plačiai reklamuojant, jog Rugsėjo 7-ąją į Lietuvą atvyksta sociologas Zygmuntas Baumanas, Lietuvos auditorijai nėra pateikiama pilna informacija. Nors renginys pirmadienį atšauktas dėl Z. Baumano sveikatos problemų, vien pats faktas, jog jis buvo kviečiamas ir būtų atvykęs sėkmingesnių aplinkybių dėka, palieka mus keistoje situacijoje. Kyla klausimas, ar renginio organizatoriai ir dalyviai išties išmano, su kuo jie susidurs laikinojoje sostinėje. Z. Baumanas plačiai žinomas kaip sociologas, garsėjantis savo įžvalgomis socialinių tinklų ir vartotojiškos kultūros temose, tačiau užtenka elementarios interneto paieškos, jog svečio biografijoje užtiktume ir kur kas kraupesnių faktų. Anot prieš keletą metų Lenkijos žiniasklaidoje pateiktos medžiagos, Zygmuntas Baumanas nebuvo eilinis komunistas. Karo metais jis tarnavo tarybinėje Lenkijos armijoje, kurioje ėjo vadinamo „politruko“ – už politinį švietimą armijoje atsakingo asmens pareigas. Pokariu Zygmuntas Baumanas savo karjerą tęsė tarybinės Lenkijos saugumo struktūrose (KBW), kur sparčiai kilo karjeros laiptais ir pasiekė majoro laipsnį. Lenkų istorikas Piotras Gontarščykas savo tyrime dar 2006 m. teigė suradęs dokumentus, kuriuose majoro Z. Baumano vadovaujamo agentų būrio veikimas buvo apibūdinamas kaip „itin efektyvus“. Mūsų šalies gyventojams, kurie yra susidūrę ir ne kartą girdėję apie NKVD bei kitų struktūrų „efektyvų“ darbą, aišku, jog kalbama ne apie mandagius popietinius pokalbius, kurių netrukus sulauksime Kaune. Kiek tiksliai Lenkijos laisvės kovotojų buvo sekama, išduota ar kankinama majoro Baumano dėka – mįslė, kuria vis dar būtina atskleisti šių dienų istorikams.

Turint omenyje šiuos faktus, kuriuos gali sužinoti kiekvienas naršantis internete, šokiruoja  nerūpestinga mūsų itin įtakingo filosofo Leonido Donskio laikysena. Nors Zygmuntas Baumanas išties yra pagarsėjęs savo įžvalgomis Vakaruose, ar žmogaus intelektas pateisina visus jo praeityje vykdytus nusikaltimus, už kuriuos niekada viešai neatgailauta? Galime pagrįstai klausti: ar vadovaujantis tokia prielaida, lietuvių tautos budelis Nachmanas Dušanskis, jeigu tik būtų išleidęs vykusį ir vertingą filosofinių pamąstymų rinkinį, taip pat būtų laukiamas VDU auditorijose? O galbūt ateityje Lietuvos profesoriai, norėdami pagyvinti diskusiją apie multikultūralizmą arba pažvelgti „kitu kampu“ į Lietuvą pakvies atvykti ir norvegų skerdiką Andersą Breiviką? Dvigubi standartai prelegentams ir pamatuoti nutylėjimai publikai dar nieko neišgelbėjo.

Kovos dėl istorinės atminties 

Nors penkios Europos Sąjungos (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Rumunija) valstybės susitarė išvien tirti komunizmo nusikaltimus, valios vieningai pasmerkti bolševikų nusikaltimus ES taip, kaip yra pasmerkti nacių nusikaltimai – nėra. Vakarų Europa, kuri patyrė tik nacistinės okupacijos žiaurumus į komunistų vykdytus nusikaltimus žvelgia miglotai, teoriškai. Absoliuti dauguma Vakaruose žino, kad naciai nužudė 6 mln. žydų Aušvico kamerose, tačiau paklausti apie tai, kiek žmonių nužudė komunistiniai režimai, daugelis negali nurodyti jokių skaičių. Šiandien galime teigti, jog tik Vidurio Rytų Europos šalys yra pajėgios objektyviai įvertinti totalitarinių nusikaltėlių darbus, nes patyrė abi: nacistiškąją ir komunistinę okupacijas. 

Deja, tačiau kovą dėl istorinės atminties europiečiai pralaimi Rusijai, kuri, investuodama didžiulius pinigus į propagandą ir istorijos perrašinėjimus, siekia ištrinti sovietinių nusikaltimų istoriją bei tokiu būdu atsikratyti įsipareigojimų padengti žalą okupuotoms šalims. Visai neseniai Rusija tai įrodė jos Aukščiausiajam teismui priėmus sprendimą, kad 1939 m. SSRS neokupavo Lenkijos. Vieningos istorinėms atminties nebuvimas ir negebėjimas lygiavertiškai pasmerkti nacių ir sovietų nusikaltimų žmogiškumui visos ES mastu leidžia teigti, jog apie bet kokį šalių politinį suartėjimą bei kultūrinę integraciją bendrijos viduje negali būti nei kalbos. Negebėdami viešai įvardinti, kas yra mūsų tautų žudikai, mes pereiname į keistą laikotarpį, kai pačius nusikaltėlius pasikviesime dėstyti mūsų universitetuose.