Birutė Obelenienė. 1 klausimas kandidatui ir 5 klausimai sau

Po kiekvienų rinkimų į Seimą, pamačius paskelbus rezultatus, pradedi galvoti, kad esame subtilų jumorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I-ojo patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti: kokį nepaklusnų „bojariną“, tuometinis Rusijos valdovas liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlystų“. Kaip rodo patirtis, metodas patikimas, tačiau labai jau brangus. Kol mes tokiu istoriniu–praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius  į tautos olimpą, galime likti be sudilusio skatiko. 

Gal būt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą už kurį balsuoti? Kaip įsitikinti, kad visi priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra „šakėm ant vandens parašyti“? 

Yra vienas labai jau nepatogus klausimas, atsakymas į kurį apnuogina atsakiusiojo moralines nuostatas. Jis lyg lakmuso popierėlis parodo, ar asmuo, kuriam ruošiamės patikėti valdyti savo valstybę, puoselėja tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ar tik dedasi jas ginąs. Šis klausimas gali daugelį nustebinti ar net papiktinti, tačiau juo klausiama apie pamatines žmogiškąsias vertybes. Juo paliečiamas be išimties kiekvieno žmogaus esmingojo „aš“ centras – sąžinė, juo verčiama rinktis “čia ir dabar” klausiančiojo akivaizdoje. Į šį klausimą tėra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas  „Taip“. Ir šis klausimas tikrai nėra biologijos žinių patikrinimas. Tai klausimas: „Ar žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento“. Jei atsakymas yra „ne“,  ar dar blogiau, respondentas pradeda išsisukinėti, neva tai diskusijų objektas, ar tai dar neįrodyta ir pan.,  vadinasi, savo balso tikrai neverta už jį atiduoti. Kodėl?  Kodėl šitas paprastutis klausimas pajėgus atskleisti giliausią tiesą apie žmogaus įsitikinimus ir jo galimus sprendimus? 

Pirma, žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejų skirtingų lytinių ląstelių branduoliai. Tai mokslo įrodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginčijamais moksliniais faktais. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema,  tai jau moralės klausimas. Hipokratas, daugiau nei 300 metų prieš Kristų suformulavo priesaiką, kuria prisiekė tuometiniai būsimieji gydytojai ir kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Šiuos žodžius ištarė ir šiandieniniai LSMU absolventai atsiimdami diplomus. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado žymiai anksčiau nei gimė krikščionybė. Todėl, jei paklaustasis ima muistytis ir teisintis, neva tai tik Bažnyčios ar tikėjimo klausimas, vadinasi jis sako netiesą. Būna dar įdomiau, kai paklaustasis/oji ima teigti, jog yra giliai tikintis/i, lankosi bažnyčioje ir kiekvieną sekmadienį neapleidžia šv. Mišių, tačiau žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra labai asmeninis apsiprendimas ir, nors būdamas/a tikru kataliku/e, jis/i nepritaria jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, nes jo/os manymu „tai tik konceptas”. Taigi pirmasis klausimas, kurį reikėtų užduoti sau: Ar reikia melagio deklaruojančio, jog yra doras krikščionis, tačiau nesiruošiančio krikščioniškų vertybių ginti  Seime?  

Antra,  išmintingam žmogui net ir nereikia mokslinių faktų apie žmogaus gyvybę, užtenka pasitelkti sveiką protą ir logiką: gyvybė yra tai, kas mus visus besąlygiškai vienija, mes visi buvome pradėti savo tėvų, visi buvome nuo pradžių žmogaus embrionais, savo motinų įsčių vaisiais, vėliau vaikais, suaugusiais ir galiausia tapsime seneliais. Žmogus iki gimimo, ar žmogus bebaigiantis savo gyvenimo kelią – tai žmogaus vieno ir to paties gyvenimo raida. Jei mūsų gyvybė prasidėjo ne nuo apvaisinimo, tai kuo mes buvome? Nuo pat pradėjimo nebuvę žmonėmis, niekada jais ir netapsime. 

Jei paklaustasis į jūsų nepatogų klausimą  atsako „ne“, ar bando išsisukinėti, vadinasi jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika. Antras klausimas kurio reikėtų paklausti savęs: „ Ar asmenims kurie susipykę su sveiku protu vieta Seime?“

Kaip buvo minėta, nepatogus klausimas nėra mokslo tiesų patikrinimaas, tai – moralės  klausimas. Jei tūlas negerbia žmogaus gyvybės nuo pat jos pradžios, vadinasi gyvybė pati savyje jam nėra vertybė, vadinasi jo nuomone yra vertinga tik ta  žmogus gyvybė, kuri ne kažkada ateityje, o dabar gali duoti naudos. Taigi,  atsakymas į klausimą apie žmogaus gyvybės pradžią  atskleidžia tikriau nei kas kita, jog žmogus vadovaujasi vartotojiškomis nuostatomis: tavo vertė priklauso nuo to, kiek esi naudingas, kiek gali duoti. Paklauskime savęs trečio klausimo ar vartotojui verta patikėti valstybės vairą? 

Asmuo manantis, kad žmogaus gyvybė  prasideda ne nuo apvaisinimo momento, palaikys visus įstatymo projektus, kuriuose leidžiamos manipuliacijos su žmogaus gyvybe: nemoralų dirbtinį apvaisinimą, leidžiantį žmogaus embrionų šaldymą ir sunaikinimą, dirbtinį abortą, kamieninių ląstelių išgavimą iš žmogaus embrionų, eutanaziją. Paklausite, ką eutanaziją ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Taigi, tą patį vardiklį – gyvybė, kuri neduoda naudos nėra vertinga, nesvarbu ji negimusiojo, senelio ar ligonio. Seimo narys manantis, jog žmogaus gyvybė prasideda kažkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos mažinimo strategijas, tokias kaip  santuokos atsiejimo nuo šeimos, partnerystės įteisinimo, kontraceptikų rinkodaros ir lytinio švietimo programas mokyklose, reprodukcinių teisų įgyvendinimo, vienos lyties santuokas ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspėja, jog mažėjant gimstamumui gręsia „demografinė  žiema”, kuri  užtikrintai sunaikins valstybes greičiau, nei bet kokios ekonominės krizės ar gamtos kataklizmos. Vadinasi, visos strategijos, nukreiptos populiacijai mažinti, nesvarbu kaip jos būtų skambiai pavadintos : reprodukcinėmis teisėmis, pasirinkimo laisve ar savo kūno kontrolės teise, galima laikyti nukreiptomis prieš valstybės interesus arba  antivalsybinemis. Taigi paklauskime savęs ketvirtojo klausimo: „Ar aš norėčiau asmenį, kuris balsuotų prieš mano valstybės interesus matyti Seime”?  

O jeigu asmuo, kurį norėtumetė matyti valstybės olimpe dar yra ir medikas, jo atsakymas į šį klausimą gali atverti dar daugiau esminių dalykų apie jo įsitikinimus ir galimus sprendimus, nei kokios nors techninės profesijos atstovo.  Jei bet kurios kitos profesijos žmogui tai gali būti klausimas, kurio jis tiesiog sau nekėlė, nes jam dar nereikėjo rinktis, tai nė vienas medikas netampa gydytoju nepadaręs šio pasirinkimo dar studijų metais. Tai, kad medicina besąlygiškai susijusi su fundamentaliu gėriu – gyvybe, jai suteikia ir neginčijamai moralinį pobūdį. Neįmanoma suderinti gero gydytojo ir  nemoralaus asmens  viename žmoguje. Atskirti savo profesinę veiklą nuo savo įsitikinimų, vadinasi traktuoti ligonį ne kaip asmenį, bet kaip laisvos valios neturintį objektą, kaip gyvulį ar daiktą. Tai tarsi susidvejinimas, tai lyg tam tikros rūšies psichikos negalia. Taigi, užduokime sau penktajį klausimą: Ar norėčiau atiduoti savo balsą už asmenį, nesvarbu, kad ir žymų, bei turintį įvairius pedagoginius titulus, tačiau išdavusį savo kilnią gydytojo profesiją ir dvasiškai neįgalų?