Atlikta nauja plataus masto mokslinė studija apie seksualinę orientaciją ir gender identitetą
Žurnale The New Atlantis neseniai pasirodė plačiausia kada nors atlikta mokslinių tyrimų apie homoseksualumą ir transeksualumą studija „...
https://www.propatria.lt/2016/09/atlikta-nauja-itin-plataus-masto.html
Žurnale The New Atlantis neseniai pasirodė plačiausia kada nors atlikta mokslinių tyrimų apie homoseksualumą ir transeksualumą studija „Seksualumas ir gender: atradimai biologiniuose, psichologiniuose ir socialiniuose moksluose“. Ją atliko itin didelę kvalifikaciją turintys mokslininkai dr. Lawrence'as S. Mayeris ir dr. Paulas R. McHugh. Kartu jie peržvelgė daugiau nei 200 tyrimų apie seksualumą ir gender identitetą.
Pagrindinės studijos išvados
1. Seksualinė orientacija:
Idėja, kad seksualinė orientacija yra įgimta, biologiškai užprogramuota – kitais žodžiais tariant, idėja, kad „žmonės tokiais gimsta“ – yra neparemta moksliniais įrodymais.
Nors yra įrodymų, kad biologiniai veiksniai, kaip genai ir hormonai, yra susiję su seksualiniu elgesiu ir potraukiu, nėra įtikinamų priežastinių biologinių paaiškinimų žmogaus seksualinei orientacijai. Nors tyrėjai užfiksavo nežymius skirtumus tarp homoseksualų ir heteroseksualų smegenų struktūrų ir veiklos, šie neurobiologiniai atradimai neparodo, ar šie nežymūs skirtumai įgimti, ar yra aplinkos ir psichologinių veiksnių pasekmė.
Tęstiniai paauglių tyrimai parodo, kad seksualinė orientacija kai kuriems žmonėms per gyvenimą gali būti gana nestabili. Vienas tyrimas rodo, jog net 80% paauglių berniukų, teigiančių, kad jaučia potraukį tai pačiai lyčiai, jo nebejaučia sulaukę 20 metų.
Palyginus su heteroseksualais, neheteroseksualai 2-3 kartus dažniau vaikystėje buvo patyrę seksualinį išnaudojimą.
2. Seksualumas, psichinės sveikatos pasekmės ir socialinis stresas:
Palyginus su visa populiacija, neheteroseksualai žymiai dažniau išgyvena įvairias blogas fizinės ir psichinės sveikatos pasekmes.
Neheteroseksualios populiacijos nariai, palyginus su heteroseksualais, 1,5 karto dažniau turi nerimo sutrikimų, 2 kartus dažniau serga depresija, 1,5 karto dažniau piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais ir 2,5 kartus dažniau bando nusižudyti.
Transeksualų populiacija, palyginus su netranseksualų populiacijos nariais, taip pat dažniau patiria įvairias psichinės sveikatos problemas. Ypač neraminantis yra bandymų nusižudyti tarp transeksualų skaičius - net 41% jų yra bandę nusižudyti, kai tuo tarpu visoje JAV populiacijoje nusižudyti yra bandę vos 5% asmenų.
3. Gender identitetas:
Hipotezė, kad gender identitetas yra įgimtas ir atskiras nuo biologinės lyties - kad žmogus gali būti „vyras, įkalintas moters kūne“ ar „moteris, įkalinta vyro kūne“ - yra neparemta moksliniais įrodymais.
Pagal naujausią apklausą, 0,6% JAV pilnamečių asmenų mano, kad jų gender identitetas neatitinka biologinės lyties.
Tyrimai, lyginę transeksualų ir netranseksualų smegenų struktūras, parodė itin silpną koreliaciją tarp smegenų struktūros ir asmens manymo, jog yra transeksualus.
Palyginus su visa populiacija, suaugusieji, kuriems padaryta lyties keitimo operacija, vis tiek patiria didesnę blogų psichinių pasekmių riziką. Vienas tyrimas rodo, jog palyginus su kontroline grupe, lyties keitimo operaciją pasidarę asmenys 5 kartus dažniau bando nusižudyti ir jų mirties priežastis 19 kartų dažniau yra savižudybė.
Kalbant apie transeksualumą, vaikai yra ypatingas atvejis. Tik mažuma vaikų, sakančių, kad yra kitokio gender identiteto nei jų biologinė lytis, taip save identifikavo, kai jau buvo paaugliai ar suaugusieji.
Nėra įrodymų, jog tam, kad ateityje būtų psichologiškai sveikesni, vaikai, reiškiantys netipines mintis apie savo lytį, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.
Agresyvi ir pašaipi LGBT aktyvistų reakcija
Harvey Mansfieldo dėsnis teigia, jog „visada galima pasakyti, kas valdo visuomenę, pagal tai, kam leidžiama supykti“. Akivaizdu, jog tai leidžiama LGBT aktyvistams, bet tikrai ne krikščionims. Yra ir kitas - Ruse'o Addendumo dėsnis: „visada galima pasakyti, kas mano, kad laimėjo debatą, pagal tai, kas tyčiojasi“.
Didžioji dalis LGBT aktyvistų pašaipų, reaguojant į šią studiją, nukreipta į esą menką Mayerio ir McHugh kvalifikaciją, nors dr. Lawrence'as Mayeris yra Johnso Hopkinso universitetinės mokyklos Psichiatrijos departamento mokslininkas ir statistikos bei biostatistikos profesorius Arizonos universitete. Jis keturis dešimtmečius dirbo įvairiuose universitetuose ir buvo paskirtas kaip profesionalas aštuoniuose universitetuose: Princetono, Pensilvanijos, Stanfordo, Arizonos valstijos, Ohajo valstijos, Virdžinijos technologijų, Mičigano ir Johnso Hophinso universitetinėje medicinos mokykloje. Dr. Paulas McHugh laikomas vienu įtakingiausių psichiatrų per pastaruosius penkiasdešimt metų. Baigęs Harvardo koledžą ir Harvardo medicinos mokyklą, jis dvidešimt penkerius metus vadovavo Johnso Hopkinso universitetinės medicinos mokyklos Psichiatrijos departamentui. Psichiatrijos srityje jis yra parašęs ar sudaręs septynias įtakingas knygas.
LGBT aktyvistai didelę savo kritikos dalį skyrė ir tariamam mokslininkų katalikiškam tikėjimui bei išankstiniam nusistatymui. Verta pacituoti paties Mayerio žodžius: „Aš stipriai remiu lygybę ir oponuoju diskriminacijai prieš LGBT bendruomenę, esu liudijęs jų naudai kaip statistinis ekspertas.“ Atrodo, kad įmanoma kalbėti nebent apie palankų išankstinį mokslininkų nusistatymą LGBT ideologijos atžvilgiu, tačiau LGBT aktyvistų bloguose jie vis tiek buvo išvadinti „kristofašistais“.
Nors šeimą ginančios organizacijos jau kurį laiką remiasi tyrimais, padariusiais tas pačias išvadas, šios studijos svarba slypi jos išsamume ir platume - joje du pasaulinio garso mokslininkai įvertina praktiškai visus aktualius šių sričių tyrimus.
Studijoje perspėjama dėl potencialios grėsmės sutrikusiems vaikams, keliamos dabartinės ne vienoje šalyje vyraujančios politikos šį sumišimą skatinti. Joje ypač atkreipiamas dėmesys į plintančios praktikos išrašyti lytinę brandą blokuojančius vaistus pavojingumą.
Dr. Mayeris rašo:
„Vaikai yra ypatingas atvejis, kai kalbame apie gender klausimus. Vystymosi metu daug vaikų ištiria galimybę, jog yra priešingos lyties. Kai kurių vaikų psichologinė sveikata galbūt net gali pagerėti, jei jie bus paskatinti ir paremti dėl savo minčių, ypač jei identifikacija yra stipri, nuolatinė ir tęsiasi ilgą laiką. Bet praktiškai visi vaikai galiausiai pradeda save identifikuoti pagal esamą biologinę lytį. Idėja, kad dviejų metų vaikas, išreiškęs biologinei lyčiai priešingų minčių ar atitinkamai besielgiantis, gali visam gyvenimui būti apibūdintas kaip transeksualas, neturi visiškai jokios mokslo paramos. Pasibaisėtina tikėti, kad visi vaikai, kurie pasižymi netipiškomis biologinei lyčiai mintimis ar elgesiu tam tikru savo vystymosi metu, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.“
Pagrindinės studijos išvados
1. Seksualinė orientacija:
Idėja, kad seksualinė orientacija yra įgimta, biologiškai užprogramuota – kitais žodžiais tariant, idėja, kad „žmonės tokiais gimsta“ – yra neparemta moksliniais įrodymais.
Nors yra įrodymų, kad biologiniai veiksniai, kaip genai ir hormonai, yra susiję su seksualiniu elgesiu ir potraukiu, nėra įtikinamų priežastinių biologinių paaiškinimų žmogaus seksualinei orientacijai. Nors tyrėjai užfiksavo nežymius skirtumus tarp homoseksualų ir heteroseksualų smegenų struktūrų ir veiklos, šie neurobiologiniai atradimai neparodo, ar šie nežymūs skirtumai įgimti, ar yra aplinkos ir psichologinių veiksnių pasekmė.
Tęstiniai paauglių tyrimai parodo, kad seksualinė orientacija kai kuriems žmonėms per gyvenimą gali būti gana nestabili. Vienas tyrimas rodo, jog net 80% paauglių berniukų, teigiančių, kad jaučia potraukį tai pačiai lyčiai, jo nebejaučia sulaukę 20 metų.
Palyginus su heteroseksualais, neheteroseksualai 2-3 kartus dažniau vaikystėje buvo patyrę seksualinį išnaudojimą.
2. Seksualumas, psichinės sveikatos pasekmės ir socialinis stresas:
Palyginus su visa populiacija, neheteroseksualai žymiai dažniau išgyvena įvairias blogas fizinės ir psichinės sveikatos pasekmes.
Neheteroseksualios populiacijos nariai, palyginus su heteroseksualais, 1,5 karto dažniau turi nerimo sutrikimų, 2 kartus dažniau serga depresija, 1,5 karto dažniau piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais ir 2,5 kartus dažniau bando nusižudyti.
Transeksualų populiacija, palyginus su netranseksualų populiacijos nariais, taip pat dažniau patiria įvairias psichinės sveikatos problemas. Ypač neraminantis yra bandymų nusižudyti tarp transeksualų skaičius - net 41% jų yra bandę nusižudyti, kai tuo tarpu visoje JAV populiacijoje nusižudyti yra bandę vos 5% asmenų.
3. Gender identitetas:
Hipotezė, kad gender identitetas yra įgimtas ir atskiras nuo biologinės lyties - kad žmogus gali būti „vyras, įkalintas moters kūne“ ar „moteris, įkalinta vyro kūne“ - yra neparemta moksliniais įrodymais.
Pagal naujausią apklausą, 0,6% JAV pilnamečių asmenų mano, kad jų gender identitetas neatitinka biologinės lyties.
Tyrimai, lyginę transeksualų ir netranseksualų smegenų struktūras, parodė itin silpną koreliaciją tarp smegenų struktūros ir asmens manymo, jog yra transeksualus.
Palyginus su visa populiacija, suaugusieji, kuriems padaryta lyties keitimo operacija, vis tiek patiria didesnę blogų psichinių pasekmių riziką. Vienas tyrimas rodo, jog palyginus su kontroline grupe, lyties keitimo operaciją pasidarę asmenys 5 kartus dažniau bando nusižudyti ir jų mirties priežastis 19 kartų dažniau yra savižudybė.
Kalbant apie transeksualumą, vaikai yra ypatingas atvejis. Tik mažuma vaikų, sakančių, kad yra kitokio gender identiteto nei jų biologinė lytis, taip save identifikavo, kai jau buvo paaugliai ar suaugusieji.
Nėra įrodymų, jog tam, kad ateityje būtų psichologiškai sveikesni, vaikai, reiškiantys netipines mintis apie savo lytį, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.
Agresyvi ir pašaipi LGBT aktyvistų reakcija
Harvey Mansfieldo dėsnis teigia, jog „visada galima pasakyti, kas valdo visuomenę, pagal tai, kam leidžiama supykti“. Akivaizdu, jog tai leidžiama LGBT aktyvistams, bet tikrai ne krikščionims. Yra ir kitas - Ruse'o Addendumo dėsnis: „visada galima pasakyti, kas mano, kad laimėjo debatą, pagal tai, kas tyčiojasi“.
Didžioji dalis LGBT aktyvistų pašaipų, reaguojant į šią studiją, nukreipta į esą menką Mayerio ir McHugh kvalifikaciją, nors dr. Lawrence'as Mayeris yra Johnso Hopkinso universitetinės mokyklos Psichiatrijos departamento mokslininkas ir statistikos bei biostatistikos profesorius Arizonos universitete. Jis keturis dešimtmečius dirbo įvairiuose universitetuose ir buvo paskirtas kaip profesionalas aštuoniuose universitetuose: Princetono, Pensilvanijos, Stanfordo, Arizonos valstijos, Ohajo valstijos, Virdžinijos technologijų, Mičigano ir Johnso Hophinso universitetinėje medicinos mokykloje. Dr. Paulas McHugh laikomas vienu įtakingiausių psichiatrų per pastaruosius penkiasdešimt metų. Baigęs Harvardo koledžą ir Harvardo medicinos mokyklą, jis dvidešimt penkerius metus vadovavo Johnso Hopkinso universitetinės medicinos mokyklos Psichiatrijos departamentui. Psichiatrijos srityje jis yra parašęs ar sudaręs septynias įtakingas knygas.
LGBT aktyvistai didelę savo kritikos dalį skyrė ir tariamam mokslininkų katalikiškam tikėjimui bei išankstiniam nusistatymui. Verta pacituoti paties Mayerio žodžius: „Aš stipriai remiu lygybę ir oponuoju diskriminacijai prieš LGBT bendruomenę, esu liudijęs jų naudai kaip statistinis ekspertas.“ Atrodo, kad įmanoma kalbėti nebent apie palankų išankstinį mokslininkų nusistatymą LGBT ideologijos atžvilgiu, tačiau LGBT aktyvistų bloguose jie vis tiek buvo išvadinti „kristofašistais“.
Nors šeimą ginančios organizacijos jau kurį laiką remiasi tyrimais, padariusiais tas pačias išvadas, šios studijos svarba slypi jos išsamume ir platume - joje du pasaulinio garso mokslininkai įvertina praktiškai visus aktualius šių sričių tyrimus.
Studijoje perspėjama dėl potencialios grėsmės sutrikusiems vaikams, keliamos dabartinės ne vienoje šalyje vyraujančios politikos šį sumišimą skatinti. Joje ypač atkreipiamas dėmesys į plintančios praktikos išrašyti lytinę brandą blokuojančius vaistus pavojingumą.
Dr. Mayeris rašo:
„Vaikai yra ypatingas atvejis, kai kalbame apie gender klausimus. Vystymosi metu daug vaikų ištiria galimybę, jog yra priešingos lyties. Kai kurių vaikų psichologinė sveikata galbūt net gali pagerėti, jei jie bus paskatinti ir paremti dėl savo minčių, ypač jei identifikacija yra stipri, nuolatinė ir tęsiasi ilgą laiką. Bet praktiškai visi vaikai galiausiai pradeda save identifikuoti pagal esamą biologinę lytį. Idėja, kad dviejų metų vaikas, išreiškęs biologinei lyčiai priešingų minčių ar atitinkamai besielgiantis, gali visam gyvenimui būti apibūdintas kaip transeksualas, neturi visiškai jokios mokslo paramos. Pasibaisėtina tikėti, kad visi vaikai, kurie pasižymi netipiškomis biologinei lyčiai mintimis ar elgesiu tam tikru savo vystymosi metu, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.“
21 komentaras
Vertimas truputį mašininis:
Harvey Mansfieldo "įstatymas" ir kitokie "įstatymai" greičiausiai išversti iš žodžio "law", kuris šiuo atveju verstinas kaip "dėsnis" arba net kaip "taisyklė".
"Relevantiškas" greičiausiai turėjo būti išverstas kaip "atitinkamas", nebent dabartinėje medicinos kalboje toks žodis yra įsitvirtinęs.
Ir ne Psichiatrijos "lauke" (field), bet "srityje".
O šiaip straipsnio pateikiama informacija stipri, ir rizikuojanti sulaukti galingos šūvių prapliūpos tokiais sviediniais kaip "budulei", "acilikelei", bei "religiniai fanatikai".
http://www.crisismagazine.com/2016/reasoned-analysis-vs-blah-blah-sneer-blah
iš čia paimta, atrodo.
Kai kurie dalykai ne visai aiškūs.
Pvz. "Tyrimai, lyginę transeksualų ir netranseksualų smegenų struktūras, parodė itin silpną koreliaciją tarp smegenų struktūros ir asmens manymo, jog yra transeksualus."
Ką reiškia "itin silpna koreliacija" ? Vadinasi, koreliacija yra ?
Dėl savižudybių tyrėjai bus sumaišyti su žemėmis, nes tokių išvadų rezultatas bus aiškinamas kaip visuomenėje esančio nepakantumo mažumoms pasekmė, kelianti mažumų atstovams psichikos problemų. Standartinė LGTB prieiga, tsakant.
Ir svarbiausia - čia pirmiausia kalbama apie vaikus. Teisingai, kad tai daroma. Suaugusiųjų teisę pasirinkti būti moterimi, vyru ar šunimi dar galima suprasti. Netgi galima suvokti visuomenę, leidžiančią keliems procentams keistuolių (ar trenktuolių) rinktis kuo būti. Galbūt tikrai, ne budulių reikalas aiškinti tiems keliems maišu trenktiems ar gamtos (o gal giminaičių vaikystėje) nuskriaustiems kuo būti, tegul renkasi ir būna.
Bet nelįskite prie vaikų, po velnių.
Dėl koreliacijos
Faktiškai koreliacija reiškia ryšį tarp dviejų nagrinėjamų dalykų. Tačiau ryšio egzistavimas dažnai sukelia pagundą nueiti toliau ir tai priskirti priežastiniams-pasekminiams ryšiams. Kad tai pagunda, su kuria reikia elgtis atsargiai, paaiškinu žemiau:
Tikrai yra koreliacija, kad didesni ledų pardavimai būna, kai žmonės vaikšto menkiau apsirengę, nei kad kai vaikšto su paltais. T.y., kuo mažiau žmonės yra apsirengę, tuo egsistuoja didesnė koreliacija, kad prie menkesnio apsirengimo bus didesni ledų pardavimai.
Jei yra tokia koreliacija, kaip padidinti ledų pardavimus? Koreliacijos pagunda nurodo, kad maksimalūs ledų pardavimai bus tuomet, kai žmones išrengsime nuogai. Bet juk tikrovėje taip nėra, nes žmonės valgo ledus ne todėl, kad būna menkai apsirengę.
Žinome, kad tiek ledų pardavimus, tiek menką apsirengimą lemia oro temperatūra, kuri ir yra tikroji priežastis. Jei paimsime ledų pardavimą ir oro temperatūrą, tarp jų irgi bus koreliacija.
Ir galiausiai silpna koreliacija reiškia, pavyzdžiui, kad egsistuoja silpnas ryšys tarp Niujorko biržos akcijų kurso priklausomai nuo to, kiek daug komentarų bus parašyta po šiuo straipsniu.
Juk nesileidziam i diskusijas su islamo fanatikais, nes zinom kad tai beprasmiska. Tad kokia prasme tada leistis i kalbas su sitais kurie visus jiems nepritariancius "buduleis" vadina?
Mmm viskas butu OK jei sis zurnalas butu padoresnis - impakt daktoriu turejo tik 2007 maziau nei viena - mazos vertes. O veliau isvis jam nebudavo suteikiamas impakt faktorius. Gaila...
Pavyzdys su ledais ir drabuziais nepaaiskina, kas yra "silpna koreliacija". Tikimybiu teorijoje koreliacija sieja priklausomybes funkciniu rysiu. Net jeigu ir negrieztu. Ledu ir drabuziu atveju koreliacija yra. Kodel ji silpna? Jeigu statistiskai gerai patvirtinama, tai gal stipri?
Na ponuli anonime, pasirodo nemoki komentarų skaityti. Gi pateikiau silpnos koreliacijos pavyzdį.
Pats ponuli panašu, kad statistikos mokslą matei pro automobilio langą, pravažiuodamas universitetą, ar Statistikos departamentą - kaip silpna koreliacija gali būti statistiškai gerai patvirtinama? Kaip gali būti silpna stiprybė?
Na, bet ponulį užvesiu ant kelio - statistikoje yra toks dydis - koreliacijos koeficientas. Taigi - namų darbams: kokios šio koeficiento kitimo ribos ir ką jos parodo?
Manau, reikia vertinti patį tyrimą, o ne žurnalą - ypač atsižvelgiant į tai, kad jis pristato neideologizuotus duomenis LABAI ideologizuotu klausimu. "Senojo" marksizmo sąlygomis "nepatogius" duomenis irgi nebuvo lengva paskelbti. Ar manote, kad "naujojo" marksizmo sąlygomis yra kitaip?
Drabuziu ir ledu pavyzdys leidzia gauti gera statistini rysio patvirtinima. Todel koreliacija "stipri". Visgi cia turime du lygiagreciai besivystancius is vienos bendros priezasties reiskinius, o ne viena, nulemianti kita. Tuo tarpu galime tureti silpna koreluacija, t.y. mazai patvirtinama statistiskai. Bet aprasancia reiskinius, kuriu vienas lemia kita. Todel silpnos koreliacijos atveju galime tureti daug tvirtesni priezasties pasekmes rysi, negu stiprios koreliacijos atveju. Ir del to savaime vien pasakymas , kad koreliacija silpna, mazai ka pasako.
Kiek suprantu, koreliacija išvis nieko nepasako apie jokį priežastinį ryšį, todėl teiginys "silpnos koreliacijos atveju galime tureti daug tvirtesni priezasties pasekmes rysi" tėra niekuo nepagrįstas spėjimas.
Ir dar vienas dalykas: gali būti, kad jūs kalbatės apie skirtingus dalykus - t.y. statistinį reikšmingumą ir koreliacijos stiprumą. Vis dėlto, nesu statistikas, tad nenoriu per daug lįsti ne į savo sritį - juolab, kad ir pats ginčas nuėjo kiek į šoną nuo straipsnio temos.
Nesiginčiju kad reikia vertinti straipsni BET sitas zurnalas net nereitinguojamas - jei diskutuojant pateikciau nuoroda i ji - "pakastu po lapais". Dabar yra daug atviros prieigos normaliu zurnalu kurie mielai priimtu tokio stiliaus review - tik sumokekit. Teigti kad visi zurnalai "neomarksistiniai" butu gan per drasu...zodziu gaila kad ne normalus mokslinis straipsnis. Deja.
Be to del neomarksistu suokalbio - jei tei butu tiesa nebutu ir tokiu straipsniu normaliuose zurnaluose pabrezianciu aplinkos įtaką homoseksualumo atsiradimui, kaip: Långström, N., Rahman, Q., Carlström, E. et al. Arch Sex Behav (2010) 39: 75. doi:10.1007/s10508-008-9386-1.
Gluosni, jūs geriau pažiūrėkit į autorių kvalifikaciją - geresnės tikėtis ir negalima. Tai tikrai garsūs ir kvalifikuoti mokslininkai, kurių tyrimai skelbti žymiausiuose žurnaluose. Tad jei vienas tyrimas paskelbtas The New Atlantis, tai absoliučiai nieko neparodo. Tai didžiausia kada nors atlikta tokia mokslinė studija, ją atliko mokslininkai, turintys aukščiausią kvalifikaciją, joje apžvelgti praktiškai visi rimtesni tyrimai šiose srityse. LABAI keista, kad jums to neužtenka ir kimbat prie žurnalo. Verčiau skaitykit ir vertinkit patį tyrimą - žinoma, 143 lapus su 27 lapais išnašų (!) bus sunku perkąsti. Tai vėl rodo tik studijos rimtumą.
Labai puiku - tai kodel straipsnis abeotinos reputacijos zurnale, kuris - be impact faktoriaus. Diskusijose su genderizmo apologetai sis straipsnis butu silpnas argumentas. Deja. Išnašų skaičius ir autorių kvafikacijos deja nera straipsnio kokybes garantas :) deja zinau is patirties.
Autorių kvalifikacija ir išnašų skaičius yra gerokai svarbesni rodikliai nei žurnalas, kuriame ji publikuotas. Išnašos svarbios todėl, kad parodo tyrimo gylį. Viskas, į ką mums reikėtų gilintis, yra pats tyrimas ir kas jį vykdė, ne ką apie jį sako ar kur jis publikuojamas. Tyrimas tikrai yra nepriekaištingai atliktas, o pačių autorių išankstiniu nusistatymu apkaltinti neįmanoma. Jei vienintelis dalykas, prie kurio galima kibti, yra žurnalas, kuriame tyrimas publikuotas, tai reiškia, kad kitų svarbių argumentų prieš tyrimą nėra. Tai ir vėl tik argumentas už tyrimo kokybiškumą. Visi, kurie tingi gilintis į tyrimą, rašo kažką panašaus: "ai, čia iš anksto nusistatę katalikai atliko", "ai, čia prastame žurnale publikuota, net neverta skaityti" ir t.t. Bet jie nesugalvoja pasigilinti į PATĮ TYRIMĄ.
"Jei vienintelis dalykas, prie kurio galima kibti, yra žurnalas, kuriame tyrimas publikuotas, tai reiškia, kad kitų svarbių argumentų prieš tyrimą nėra."
100% pritariu.
Irgi PRITARIU.
Gluosni,
nesu impact reitingo susikūrimo ir peripetijų žinovas, bet atlikus paprasčiausią gūgl paiešką galima pamatyti, kad šis reitingas kontroversiškas ir kritikos jam gausu. Net pats reitingo sumanytojas Eugene Garfield teigia:
At that time it did not occur to me that it would one day become the subject of widespread controversy. Like nuclear energy, the impact factor has become a mixed blessing. I expected that it would be used constructively while recognizing that in the wrong hands it might be abused."
Daugiau čia: http://www.garfield.library.upenn.edu/papers/journalimpactCMAJ1999.pdf
Kaip suprantu, visų pirma reitingas kritikuojamas būtent dėl problemos, kad jis potencialiai gali diskredituoti pačius tyrimus, demonstruodamas, jog žurnalai, kuriuosie jie publikuojami yra nereikšmingi.
Pavyzdžiui, dar 2007 Europos Mokslo Redaktorių Asociacija paviešino pareiškimą, kritikuojantį impact faktorių. Čia: http://www.ease.org.uk/impact-factor-statement/ ir čia: http://www.ease.org.uk/wp-content/uploads/ease_statement_ifs_final.pdf
Pora trumpų citatų:
"The impact factor, however, is not always a reliable instrument for measuring the quality of journals. Its use for purposes for which it was not intended, causes even greater unfairness."
"EASE recommends that journal impact factors are used only – and cautiously – for measuring and comparing the influence of entire journals, but not for the assessment of single papers, and certainly not for the assessment of researchers or research programmes either directly or as a surrogate."
Kaip suprantu, tie su, kuriais jums diskutuojant ir pateikiant nuorodą į žurnalą "The New Atlantis" jus "pakastų po lapais", taip pat "pakasinėtų po lapais" ir Europos Mokslų Redaktorių Asociaciją su jos rekomendacijomis, reitingo sumanytoją ir gausų būrį reitingo kritikų.
Kaip minėjau, nesu didelis to reitingo žinovas, tačiau ar nėra taip, jog tik vėliau (po metų? Dviejų?) sužinosime kiek kartų žurnalas buvo cituotas po to kai publikavo šią savo studiją? Vadinasi, potencialiai jis gali tapti aktyviai cituojamas dėl šios studijos?
Sekso iškrypimo rūšis nepaprastai stipriai veikia, todėl iškrypimo rūšies apogėjus yra vis mažesni vaikai, ir naujieji iškrypėliai,su savo gender mokslais braunasi prie vaikų.
'..Harvey Mansfieldo dėsnis teigia, jog „visada galima pasakyti, kas valdo visuomenę, pagal tai, kam leidžiama supykti“..'
Volteras, berods, yra pasakes panasiai, bet siuo atveju tiksliau: 'jei norite suzinoti kas jus valdo, paziurekite ko negalima kritikuoti'. O tyrimas rimtas ir autoritetingas. Tai, kad kazkas nenori to pripazinti (pasitelkiant laabai rimtas priezastis: kazkoks faktorius kazkieno tai kazko neatitinka!), tik parodo jo rimtuma ir taikluma. Cia velgi puikiai tiktu posakiai: 'mieganti pazadinti nera sunku, apsimetanti mieganciu- gali ir nepavykti', 'nori musti- lazda rasi' ir t.t..
Rašyti komentarą