Atlikta nauja plataus masto mokslinė studija apie seksualinę orientaciją ir gender identitetą

Žurnale The New Atlantis neseniai pasirodė plačiausia kada nors atlikta mokslinių tyrimų apie homoseksualumą ir transeksualumą studija „...


Žurnale The New Atlantis neseniai pasirodė plačiausia kada nors atlikta mokslinių tyrimų apie homoseksualumą ir transeksualumą studija „Seksualumas ir gender: atradimai biologiniuose, psichologiniuose ir socialiniuose moksluose“. Ją atliko itin didelę kvalifikaciją turintys mokslininkai dr. Lawrence'as S. Mayeris ir dr. Paulas R. McHugh. Kartu jie peržvelgė daugiau nei 200 tyrimų apie seksualumą ir gender identitetą.

Pagrindinės studijos išvados

1. Seksualinė orientacija:

Idėja, kad seksualinė orientacija yra įgimta, biologiškai užprogramuota – kitais žodžiais tariant, idėja, kad „žmonės tokiais gimsta“ – yra neparemta moksliniais įrodymais.

Nors yra įrodymų, kad biologiniai veiksniai, kaip genai ir hormonai, yra susiję su seksualiniu elgesiu ir potraukiu, nėra įtikinamų priežastinių biologinių paaiškinimų žmogaus seksualinei orientacijai. Nors tyrėjai užfiksavo nežymius skirtumus tarp homoseksualų ir heteroseksualų smegenų struktūrų ir veiklos, šie neurobiologiniai atradimai neparodo, ar šie nežymūs skirtumai įgimti, ar yra aplinkos ir psichologinių veiksnių pasekmė.

Tęstiniai paauglių tyrimai parodo, kad seksualinė orientacija kai kuriems žmonėms per gyvenimą gali būti gana nestabili. Vienas tyrimas rodo, jog net 80% paauglių berniukų, teigiančių, kad jaučia potraukį tai pačiai lyčiai, jo nebejaučia sulaukę 20 metų.

Palyginus su heteroseksualais, neheteroseksualai 2-3 kartus dažniau vaikystėje buvo patyrę seksualinį išnaudojimą.

2. Seksualumas, psichinės sveikatos pasekmės ir socialinis stresas:

Palyginus su visa populiacija, neheteroseksualai žymiai dažniau išgyvena įvairias blogas fizinės ir psichinės sveikatos pasekmes.

Neheteroseksualios populiacijos nariai, palyginus su heteroseksualais, 1,5 karto dažniau turi nerimo sutrikimų, 2 kartus dažniau serga depresija, 1,5 karto dažniau piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais ir 2,5 kartus dažniau bando nusižudyti.

Transeksualų populiacija, palyginus su netranseksualų populiacijos nariais, taip pat dažniau patiria įvairias psichinės sveikatos problemas. Ypač neraminantis yra bandymų nusižudyti tarp transeksualų skaičius - net 41% jų yra bandę nusižudyti, kai tuo tarpu visoje JAV populiacijoje nusižudyti yra bandę vos 5% asmenų.

3. Gender identitetas:

Hipotezė, kad gender identitetas yra įgimtas ir atskiras nuo biologinės lyties - kad žmogus gali būti „vyras, įkalintas moters kūne“ ar „moteris, įkalinta vyro kūne“ - yra neparemta moksliniais įrodymais.

Pagal naujausią apklausą, 0,6% JAV pilnamečių asmenų mano, kad jų gender identitetas neatitinka biologinės lyties.

Tyrimai, lyginę transeksualų ir netranseksualų smegenų struktūras, parodė itin silpną koreliaciją tarp smegenų struktūros ir asmens manymo, jog yra transeksualus.

Palyginus su visa populiacija, suaugusieji, kuriems padaryta lyties keitimo operacija, vis tiek patiria didesnę blogų psichinių pasekmių riziką. Vienas tyrimas rodo, jog palyginus su kontroline grupe, lyties keitimo operaciją pasidarę asmenys 5 kartus dažniau bando nusižudyti ir jų mirties priežastis 19 kartų dažniau yra savižudybė.

Kalbant apie transeksualumą, vaikai yra ypatingas atvejis. Tik mažuma vaikų, sakančių, kad yra kitokio gender identiteto nei jų biologinė lytis, taip save identifikavo, kai jau buvo paaugliai ar suaugusieji.

Nėra įrodymų, jog tam, kad ateityje būtų psichologiškai sveikesni, vaikai, reiškiantys netipines mintis apie savo lytį, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.

Agresyvi ir pašaipi LGBT aktyvistų reakcija

Harvey Mansfieldo dėsnis teigia, jog „visada galima pasakyti, kas valdo visuomenę, pagal tai, kam leidžiama supykti“. Akivaizdu, jog tai leidžiama LGBT aktyvistams, bet tikrai ne krikščionims. Yra ir kitas - Ruse'o Addendumo dėsnis: „visada galima pasakyti, kas mano, kad laimėjo debatą, pagal tai, kas tyčiojasi“.

Didžioji dalis LGBT aktyvistų pašaipų, reaguojant į šią studiją, nukreipta į esą menką Mayerio ir McHugh kvalifikaciją, nors dr. Lawrence'as Mayeris yra Johnso Hopkinso universitetinės mokyklos Psichiatrijos departamento mokslininkas ir statistikos bei biostatistikos profesorius Arizonos universitete. Jis keturis dešimtmečius dirbo įvairiuose universitetuose ir buvo paskirtas kaip profesionalas aštuoniuose universitetuose: Princetono, Pensilvanijos, Stanfordo, Arizonos valstijos, Ohajo valstijos, Virdžinijos technologijų, Mičigano ir Johnso Hophinso universitetinėje medicinos mokykloje. Dr. Paulas McHugh laikomas vienu įtakingiausių psichiatrų per pastaruosius penkiasdešimt metų. Baigęs Harvardo koledžą ir Harvardo medicinos mokyklą, jis dvidešimt penkerius metus vadovavo Johnso Hopkinso universitetinės medicinos mokyklos Psichiatrijos departamentui. Psichiatrijos srityje jis yra parašęs ar sudaręs septynias įtakingas knygas.

LGBT aktyvistai didelę savo kritikos dalį skyrė ir tariamam mokslininkų katalikiškam tikėjimui bei išankstiniam nusistatymui. Verta pacituoti paties Mayerio žodžius: „Aš stipriai remiu lygybę ir oponuoju diskriminacijai prieš LGBT bendruomenę, esu liudijęs jų naudai kaip statistinis ekspertas.“ Atrodo, kad įmanoma kalbėti nebent apie palankų išankstinį mokslininkų nusistatymą LGBT ideologijos atžvilgiu, tačiau LGBT aktyvistų bloguose jie vis tiek buvo išvadinti „kristofašistais“.

Nors šeimą ginančios organizacijos jau kurį laiką remiasi tyrimais, padariusiais tas pačias išvadas, šios studijos svarba slypi jos išsamume ir platume - joje du pasaulinio garso mokslininkai įvertina praktiškai visus aktualius šių sričių tyrimus.

Studijoje perspėjama dėl potencialios grėsmės sutrikusiems vaikams, keliamos dabartinės ne vienoje šalyje vyraujančios politikos šį sumišimą skatinti. Joje ypač atkreipiamas dėmesys į plintančios praktikos išrašyti lytinę brandą blokuojančius vaistus pavojingumą.

Dr. Mayeris rašo:

„Vaikai yra ypatingas atvejis, kai kalbame apie gender klausimus. Vystymosi metu daug vaikų ištiria galimybę, jog yra priešingos lyties. Kai kurių vaikų psichologinė sveikata galbūt net gali pagerėti, jei jie bus paskatinti ir paremti dėl savo minčių, ypač jei identifikacija yra stipri, nuolatinė ir tęsiasi ilgą laiką. Bet praktiškai visi vaikai galiausiai pradeda save identifikuoti pagal esamą biologinę lytį. Idėja, kad dviejų metų vaikas, išreiškęs biologinei lyčiai priešingų minčių ar atitinkamai besielgiantis, gali visam gyvenimui būti apibūdintas kaip transeksualas, neturi visiškai jokios mokslo paramos. Pasibaisėtina tikėti, kad visi vaikai, kurie pasižymi netipiškomis biologinei lyčiai mintimis ar elgesiu tam tikru savo vystymosi metu, turėtų būti skatinami tapti transeksualais.“

Parengta pagal Crisismagazine.com ir Family Watch International informaciją



Susiję

Skaitiniai 4398230983587738728
item