Andrius Martinkus. Rugsėjis: teroras ir meilė

Jeigu yra skaičius teisiųjų, dėl kurių Dievas – kaip kadaise pokalbyje su Abraomu dėl Sodomos likimo (Pr 18, 22–33) – iki šiol nesunaikino jį paniekinusios Europos, šių metų rugsėjo 4-ąją kanonizuota Motina Teresė, be abejonės, priklauso tam skaičiui. Šventumo vainiką ji pelnė tarnaudama mažiausiems iš mažiausiųjų krašte, kuriame – priešingai negu romantiniai nuo Vakarų nihilizmo bėgančių kai kurių „dvasingumo“ ieškotojų įsivaizdavimai – viešpatauja viena žiauriausių religinių pasaulėžiūrų ir kuris buvo tapęs viena nelaimingiausių nuo Kristaus nusigręžusios Vakarų „civilizacijos“ aukų. Šalin politkorektiškumą! Liberalus kapitalizmas yra tokia pati satanistinė Dievo paveikslo žmoguje naikinimo forma kaip nacionalsocializmas ir komunizmas. JAV tyrinėtojas Mike’as Davisas knygoje „Late Victorian Holocausts: El Niño Famines and the Making of the Third Word“ rašo: „Milijonai mirė ne anapus „modernios pasaulinės sistemos“, bet būdami per prievartą įtraukti į jos ekonomines ir politines struktūras. Jie mirė Liberalaus Kapitalizmo aukso amžiuje; daug jų iš tiesų buvo nužudyti [...] teologiškai taikant Smitho, Benthamo ir Millo pašventintus principus.“ Būtent Vakarų Bengalijoje (po Palašio mūšio 1757 metais), kurios sostinė yra Kalkutos miestas, prasidėjo nuo Kristaus mokslo sparčiai tolstančių Vakarų atnešto kapitalizmo nusikaltimų Indijoje istorija.

Daugumai amžininkų greta vienas kito minimi žodžiai „rugsėjis“ ir „teroras“ tikriausiai prikelia atmintyje kraupius 2001 metų rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke, pasiglemžusios beveik 3 000 žmonių, vaizdus. Rusijos, o ypač Šiaurės Osetijos, gyventojams 2004 metų rugsėjo 1-oji yra didžiausio šalies istorijoje teroro išpuolio Beslane, kur žuvo 333 žmonės (iš jų 186 vaikai), diena. Rugsėjo ir teroro santykių istorija – ypatinga. Būtent rugsėjui tenka „garbė“ būti tuo metų mėnesiu, kuriuo valdžią dviejose ypatingą vietą krikščioniškajame pasaulyje turėjusiose valstybėse užgrobusi antikristiška valia terorą paskelbė valstybės politikos įrankiu. Abiem atvejais tai atsitiko rugsėjo 5-ąją.

Aišku, per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją teroro apraiškų gausu būta ir iki 1793 metų rugsėjo 5-osios. Dar prieš metus (1792 metų rugsėjo 3–5 dienomis) vykusių „rugsėjo žudynių“ metu „laisvės, lygybės, brolybės“ adeptai išpjovė kelis šimtus Paryžiaus kalėjimuose kalintų asmenų, kurių dauguma net nebuvo „politiniai“ kaliniai. Anomis dienomis nužudytos princesės de Lamballe kūno išniekinimą kai kurie autoriai linkę aiškinti ne vien kraujo ištroškusios minios žvėriškais instinktais, bet ir suplanuotu bei apgalvotu satanistiniu masonišku ritualu. Jau buvo nužudytas Liudvikas XVI, o revoliucijos smurtas ir savivalė jau buvo pagimdę atoveiksmį – Vandėjos ir šuanų sukilimus bei Jeano-Paulio Marato nužudymą, įvykdytą Charlotte Corday. Po šimto dvidešimties penkerių metų panašų vaizdą regime Rusijoje. Jau išžudyta (1918 metų liepos 17-ąją) caro šeima. (Vargu ar atsitiktinumas yra progresuojantis žiaurumas nužudyto monarcho ir jo šeimos narių atžvilgiu Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos revoliucijose.) Stiprėja baltųjų armijų puolimas. Fanny Kaplan šauna į Leniną. (Tiek Corday, tiek Kaplan, beje, pritarė revoliucijai, tik buvo nusivylusios jos eiga.) Tai, kad RTFSR Sovnarkomas (Liaudies komisarų taryba) potvarkį „Dėl raudonojo teroro“ priėmė 1918 metų rugsėjo 5 dieną, aišku, nėra atsitiktinis sutapimas. Bolševikai buvo įkvėpti Prancūzijos revoliucinio Konvento, 1793 metų rugsėjo 5 dieną terorą paskelbusio valstybės politikos įrankiu, pavyzdžio.

Daugeliui susirūpinusių „Vakarų civilizacijos“ likimu „migrantų krizės“, islamo vardu vykdomo teroro Europoje ir kitų dabarties sukrėtimų akivaizdoje nepatogu pripažinti, kad krikščioniškai Vakarų kultūrai karą paskelbusi sekuliari Vakarų civilizacija savo istorinį kelią pati pradėjo nuo teroro ir genocido. „Le génocide franco-français: la Vendée-Vengé“ – taip vadinasi prancūzų istoriko Reynaldo Sechero 1986 metais išleista knyga apie 1793–1794 metų karą Vandėjoje. (Anglų kalba knyga išleista pavadinimu „A French Genocide: the Vendée“.) Bus įdomu stebėti, kaip ateinančiais metais Rusija sutiks 1917 metų revoliucijos šimtmetį. Viena vertus, Raudonojoje aikštėje vis dar guli Lenino mumija, o visoje šalyje yra šimtai jam skirtų paminklų. Kita vertus, Rusijoje – kitaip negu Prancūzijoje – yra pakankamai sveiko proto, kad nacionalinės katastrofos diena nebūtų švenčiama kaip nacionalinė šventė. Kai į islamo vardu vykdomą barbarybę žmonės atsako giedodami „Marselietę“ – dainą, kuriai skambant minios su pamautomis ant iečių „liaudies priešų“ galvomis vaikščiojo Paryžiaus gatvėmis, – jie stoja prieš demonus, pagalbon pasitelkdami Belzebulą (Lk 11, 15). Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo įkarštyje rašytojas ir masonas Michailas Osorginas apie „Marselietę“ rašė: „Įdomu ne tai, kad „Marselietę“, kraujo dainą, orkestrai su didžiausia pagarba atlieka diplomatiniuose ir rūmų pokyliuose. Daug įdomiau tai, kad jos autorius Rouget de Lisle’is buvo jos įkvėptas ir pirmą kartą ją sudainavo savo draugo Dietricho namuose, o po kelių mėnesių Dietrichas vėl girdėjo šią dainą, atliekamą minios, kai ėjo ant ešafoto.“ Kelio į Europą, bejėgiškai stebinčią, kaip Alacho vardu teroristai pjauna galvas ir kitokiais būdais žudo, pradžia yra ten, kur kadaise vardan „laisvės, lygybės, brolybės“ masiškai kapojo galvas valstybės palaimintas teroras ir kur vyko tūkstantmetės krikščioniškosios Prancūzijos istorijos išdavystė.

Davusi įžadus, Anjezë Gonxhe Bojaxhiu pasirinko Teresės vardą šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresės iš Lizjė) garbei. Viena didžiausių porevoliucinės Prancūzijos pasauliui padovanotų šventųjų iškeliavo pas Dievą 1897 metų rugsėjo 30 dieną, būdama vos 24 metų. „Mažojo kelio“ mokytoja rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių. Vienintelis būdas įrodyti savo meilę – mėtyti gėles, ir tos gėlės bus kiekvienas mano žvilgsnis, žodis ir visi mano išoriniai nepastebimi poelgiai, kuriuos aš darysiu dėl meilės.“ Motinos Teresės meilės kelias buvo kitoks. 1946 metų rugsėjo 10-oji Motinos Teresės įkurtoje Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacijoje minima kaip Įkvėpimo diena, kada Jėzus kalbėjo Motinai Teresei: „Aš noriu Indijos vienuolių, Dievo meilės misionierių, kurios būtų manosios meilės ugnis tarp vargingiausiųjų, sergančiųjų, mirštančiųjų, gatvės vaikų. Noriu, kad neštum mane vargšams. Ar atsisakysi tai padaryti dėl manęs? Yra daug vienuolynų, kurie rūpinasi turtingais ir privilegijuotais žmonėmis, bet maniesiems vargšams nėra nė vieno.“

Šventoji Kalkutos Teresė mirė – gimė dangui, kaip sakoma apie šventuosius, – 1997 metų rugsėjo 5 dieną. Vėl rugsėjo 5-oji. Gal ir neatsitiktinai.