Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

Rinkimų programų rašymas nėra filosofija ar mokslas. Nors liberalai turi savo filosofiją ir pa...


Rinkimų programų rašymas nėra filosofija ar mokslas. Nors liberalai turi savo filosofiją ir pasitiki mokslu. Tačiau tai vyksta ne Lietuvoje, bet daugiau užsienyje ir kitais laikais. Aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje nėra nei bent kiek rimtesnės filosofijos, nei antifilosofijos, tik skubotai iškeptos žodžių vaišės. Toks įspūdis, kad liberalai užmiršo seną Biblijos tiesą, kad pradžioje buvo žodis. Jų rinkiminės programos pradžia rodo didelį žodžio nuvertėjimą. O tai visada reiškia ir minties nuvertėjimą. Rinkiminė liberalų programa primena šaldytuvo ar dulkių siurblio instrukciją, o ne bandymą rimtai suprasti dabartinę Lietuvos visuomenę. Žmonės trokšta suprasti, kas vyksta šalyje, ir kaip tai supranta partijos, tačiau perskaitęs Liberalų sąjūdžio programą negali suprasti, kodėl reikia daryti nurodytus darbus. Susidaro įspūdis, kad Sąjūdžio liberalai nesupranta, kas vyksta Lietuvoje, bet kažkodėl tai žino, ką reikia daryti. Jų programos vadinamoji „vertybinė“ dalis yra didelio skurdo apraiška. Demokratinės visuomenės piliečių atstovai turi atstovauti tautą, nes mes per juos, kaip iš kokios nors naujos knygos, filmo ar spektaklio, turime pamatyti savo visuomenę. Piliečių atstovai turi atstovauti ne tik savo asmeninį norą būti valdžioje, ne tik pažadus kažką padaryti, bet ir požiūrį į visuomenę. Šiandien Vakarų politinės partijos dažniausiai atstovauja tik vis mažiau ką nors bendro turinčių piliečių, o tiksliau individų, sankaupą. Politikai priversti įgyvendinti neįgyvendinamą misiją – politiškai atstovauti apolitiškai nusiteikusią visuomenę. Liberalai šiandien jau turi kalbėti ne tik apie negatyvią laisvę, bet ir apie tas laisvės formas, kurios iš tikrųjų yra ne laisvė, bet jos vardu pridengiamas žmogaus pavergimas. Šiandien reikia naujo požiūrio į žmogų ir visuomenę. Ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios nepatingės mąstyti ir sugebės rasti naują politinį žodyną. To nėra aptariamoje Liberalų sąjūdžio programoje, bet to nėra visos Lietuvos gyvenime.       

Tik liberalų rinkimų programą aptariančiame renginyje galima paklausti „Ką reiškia mąstyti?“, nes kitos partijos yra toli nuo panašių klausimų. „Mąstyti“ nereiškia dėlioti kitų žmonių pasakytus, kažkur girdėtus ar skaitytus žodžius. Mąstyti reiškia suprasti supantį pasaulį, pamatyti tai, kas nematoma akimis, be intelekto ir proto pagalbos. Liberalų rinkiminė programa nepasako nieko naujo apie Lietuvą ir pasaulį, ko nebūtume anksčiau girdėję. Kai K. Marxas parašė „Komunistų partijos manifestą“ jis pakeitė Vakarų visuomenės supratimą. Kai Lietuvos liberalai parašė savo programą, jie atliko mažą intelektualinę baudžiavą, parašė tai, ko reikia tam, kad partija turėtų programą. Minties darbas yra sunkus darbas, sunkesnis už daugybę fizinių darbų, tačiau jeigu kažkas išdrįsta eiti į rinkimus ir nori vesti paskui save visuomenę, privalo imtis šio sunkaus darbo. Tai nėra techniko ir mechaniko darbas, bet reikalauja pastangų suprasti žmogų, visuomenę ir politiką. Deja, šį kartą matome tik kažkieno netyčia pamestą darbo kalendorių. Nėra didesnio savarankiškos minties darbo, tik bandymas pataikauti nusistovėjusioms ideologinėms klišėms ir piliečiams. Pagirti galima tik už tai, kad tų klišių nėra daug. Nors tai gali tapti pačių liberalų kritikos objektu.   

Perskaičius Liberalų sąjūdžio rinkiminę programą, sunku suprasti, kodėl tai su liberalizmu siejama programa. Liberalizmo šioje programoje yra tiek pat, kiek Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje yra demokratijos. Pasitikima kažkokiu paslaptingu skaitytojo liberalizmo supratimu, kuris tarytum duotas iki programos skaitymo. Tikriausiai, kai programoje pradedama kalbėti apie „lyčiai neutralią partnerystę“ visi skaitytojai turi suprasti, jog tai pats tikriausias liberalizmas. Deja, tai jau ne tik socialistų, bet ir kai kurių konservatorių naudota idėja. Juokina pats terminas – „lyčiai neutrali partnerystė“. Mūsų dabartinis susitikimas TSPMI yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdys, nes mūsų nedomina, kas parašė Liberalų sąjūdžio programą – heteroseksualūs ar homoseksualūs žmonės. Dauguma žmogaus darbų yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdžiai. Sunku suprasti, kodėl homoseksualai turi būti neutralūs savo lyčiai. Jeigu taip būtų, tai neliktų homoseksualizmo. Net transseksualūs žmonės nėra abejingi savo lyčiai, bet kovoja už savo tapatumą.     

Liberalų sąjūdžio rinkiminio dokumento ideologinė dalis, o paprasčiau, jo pradžia, parašyta remiantis trimis filosofinėmis prielaidomis. Pirma, bet kuri rinkiminė programa turi prasidėti gražiais ir abstrakčiais žodžiais apie viską. Antra, šie programos žodžiai gali būti bet kokie, nes jų niekas rimtai neskaito. Trečia, kadangi programos pradžios niekas rimtai neskaito, iš jos galima padaryti greito maisto restorano žodžių buterbrodą. Ideologinė Liberalų sąjūdžio programos pradžia, kurią ir esu pakviestas aptarti, yra apgailėtinas žodžių sąvartynas, mažos intelektualinės Kariotiškės. Tai nuvilia, nes esu įsitikinęs, kad liberalai yra intelektualiai pajėgiausia Lietuvos politinė partija. Ją sudaro jauni, apsiskaitę, naujoms idėjoms imlūs žmonės. Tačiau jie šįkart parašė tik skrudintuvo instrukciją. Liberalai yra gabūs, bet tingūs prisitaikėliai. Apie jų programos ideologines prielaidas sunku ką nors pasakyti, nes jų beveik nėra. Tai keista liberalų be liberalizmo rinkiminė programa, kurią nesunkiai galima parduoti bet kuriai kitai politinei partijai. Iš konkrečių darbų pasiūlymų dalies galima suprasti, jog tai yra „ekonominio žmogaus“ programa. Liberalai Lietuvos visuomenei sako, kad jie gali pagaminti geresnį pasaulį, kad viskas yra tik technika ir vadyba. 

Daugybė požymių rodo, jog Liberalų sąjūdžio programa yra socialinio liberalizmo programa. Prie to dar reikėtų pridurti, jog tai tautinio liberalizmo programa. Jeigu nebūtų liūdnos vokiečių nacionalsocializmo patirties, būtų galima sakyti, jog tai nacionalliberalizmo programa. Jos autoriams rūpi ne tik individas, bet ir lietuvių tautos gerovė. Tai miesčioniško, smulkiaburžuazinio ir idėjiškai pavargusio liberalizmo programa. Norima valstybės, kuri veiktų kaip gerai sutvarkytas ir ekonominę naudą nešti galintis mechanizmas. Programos autoriai mano, kad žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra gamyba, o visuomenė gali būti pagaminta kaip bet kuris kitas produktas. Jeigu perskaitę programą paklaustume „kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“, jos autoriai atsakytų - darbas, pelno siekimas ir „auganti gerovė“. Tai ne tik liberalų, bet ir sovietinių marksistų bei Kinijos maoistų filosofinė prielaida. Lietuviškos programos autoriai savo kūrinį pradeda nuo visiškai neįtikinančio filosofinio įsitikinimo, kad „laisvą ir orų gyvenimą žmogui Lietuvoje gali užtikrinti tik auganti gerovė“. Kodėl tik augančios gerovės visuomenės žmogus gali užtikrinti savo laisvę ir orumą? Senovės graikai neturėjo moderniosios visuomenės turtų, bet jie jautėsi labiau orūs ir laisvi, negu dabartinės Graikijos piliečiai. Net mūsų seneliai gyveno daug skurdžiau, negu mes, tačiau tvirtai gynė savo laisvę ir orumą. Žmogaus laisvė ir orumas yra daug sudėtingesni dalykai, negu atrodo Liberalų sąjūdžio rinkiminės programos autoriams. Tai, ką jie suvokia kaip savaime suprantamą dalyką yra kultūrinis prietaras. Liberalai dažniausiai yra prietarų priešai, tačiau šįkart jie tapo jų draugais. Pagirti galima tik už tai, kad šįkart programoje nėra daug standartinių moralinio liberalizmo klišių, kokių nors samprotavimų apie homoseksualų santuokas ar to aiškinimą mokyklose.  

Viena aptariamos liberalų rinkimų programos vieta ypač gerai parodo jos autorių atsainų požiūrį į rimtą minties darbą. Programos autoriai sako, kad žmogus gali klysti ir atsitiesti, ir staiga iškart po to padaro netikėtą minties šuolį, parašydami sakinį – „Nepaisant to kiekvienas turime pripažinti atsakomybę“. Kad išryškinti šio dviejų sakinių sujungimo absurdiškumą, mintį galima suformuluoti kitaip – „šiandien graži diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. „šiandien bjauri diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. Į šį nedidelį dviejų sakinių dėliojimo nesusipratimą norisi reaguoti liberalo Friedricho von Hayeko žodžiais „kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“. Susidaro įspūdis, kad viena intelektualiai pajėgiausių Lietuvos politinių partijų kol kas dabar gyvena intelektualinio tinginio gyvenimą. Kalba yra politikos namai, todėl po tokių lapsus linguae verta susimąstyti, ar neišravėtų žodžių darže galima sugalvoti kažką rimto. Liberalų sąjūdžio programos autoriai siūlo ir kitą tiesiog neįtikėtiną dalyką - „pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis“. Šioje vietoje norisi paklausti „O kokiomis raidėmis dabar rašomos pavardės mūsų šalyje?“ Ką tuo norima pasakyti? Gal iš lietuviško raidyno norima pašalinti Romos laikų lotynų kalbai nepažįstamas raides ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Tai būtų originaliausia šio rudens rinkimų naujovė. Mane tai paliestų asmeniškai, nes mano sūnus yra Šarūnas, ir po liberalų siūlomos grynai lotyniško žodyno įvedimo reformos jis taptų Sarunu, t.y. turėtų būti pakeistos dvi raidės. Liberalai taip skubėjo parašyti savo rinkimų programą, kad kartais jų kalba išeidavo atostogų, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas. Paprasti žmonės tokiais atvejais sako „nusišnekėta“. To neturėtų būti rinkimų programoje, ir tai galima bei būtinai reikia skubiai ištaisyti.   

Liberalai žada skatinti žmonių kūrybiškumą, bet patys parašė nelabai kūrybišką programą. Dar labiau stebina tai, kad žodžių vandenyne jie visiškai paskandino rinkėjų dėmesį patraukti galinčias geras idėjas. Paprastai liberalai ypač linkę tikėti viešųjų ryšių makiavelistų galia, tačiau šįkart jie tapo batsiuviais be batų. Net Lenkijos rinkimus triuškinančiai laimėjusi PiS partija žinojo, kad žmonėms reikia pasakyti kelis įsimintinus dalykus ir padaryti kelis įsimintinus, visų ilgai aptariamus ir minimus darbus. Tai galima rasti aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje, tačiau šie dalykai užstatyti tokiais dideliais kitų žodžių pastatais, kad jų beveik nematyti. Nurodyčiau tris įspūdį darančius liberalų sumanymus – „100 nepriklausomų mokyklų“, „pasipriešinimo visuomenė“ ir „maudymasis Kuršių mariose“. Matant šias idėjas, norisi nuoširdžiai sušukti „bravo“. Už šių pasiūlymų galima jausti tikrai jaunatvišką liberalizmo dvasią. Visa liberalų programa yra pakankamai biurokratinis dokumentas, bet šiose trijose vietose prasimuša jaunatviška liberalizmo dvasia. To reikia dabartinei Lietuvai. Kadangi rašydami savo programą liberalai tikriausiai rėmėsi prielaida apie ideologijų pabaigą, šie drąsūs sumanymai yra geriausias kelias į solidžią politinę ateitį. Lietuvai tikrai reikia ir mokyklos atsinaujinimo, ir pasipriešinimo visuomenės. Tačiau programoje surašytos liberalų mintys apie aukštąjį mokslą yra jo žudymas. Būtų geriau, kad liberalai artimiausius metus užsiimtų Kuršių marių valymo ir atnaujinimo darbais, o ne universitetais. Mes visi savo kailiu patiriame, kokių nesusipratimų jie pridarė su aukštojo mokslo reforma. Tingėdami rimčiau pamąstyti, jie stipriai apgriovė tai daryti turinčius universitetus. Liberalų paskutinius metus ryškėjęs mėgavimasis savimi ir pasisakymų kategoriškumas atvėrė kelią į E. Masiulio skandalą. Nemanau, kad nuo to visiškai išsigydyta, bet tam reikia laiko. Jeigu partijos istorijos pradžioje liberalai kaip nei viena kita partija kovojo už idėjas, dabar jie per daug pasitiki įvaizdžiais.  

Ar verta su dabartine Liberalų sąjūdžio programa į rinkimus einančius žmones įdarbinti Lietuvos respublikos Seime? Sunku tvirtai atsakyti. Prisipažinsiu, kad Liberalų sąjungos pirmininko skandalas mane nustebino mažiau, negu dabartinis idėjinis liberalų programos tingumas. Su liberalais dabar reikėtų pasielgti taip, kaip geras mokytojas elgiasi su gabiais, bet tingiais mokiniais – užgauti jų savimeilę. Tačiau, panašu, kad dabartinė Lietuva neturi prabangos tokiems pedagoginiams eksperimentams. Mūsų atstovaujamoji demokratija į parlamentą atveda vis daugiau atstovauti visiškai netinkančių žmonių. Rusai tokiais atvejais sako „Na bezrybje i rak ryba“ („kai nėra žuvies, tai ir vėžys tampa žuvimi“). Panašu, kad mūsų parlamentui būtinai reikia liberalų. Būtų neblogai, kad jie patektų į naują Seimą. Gyvenimas juos skaudžiai nubaudė. Todėl būkime krikščionys ir išmokime atleisti trumpai puikybei pasidavusiems liberalams. Kadangi Lietuvos konservatoriai po Gabrielio Landsbergio tapimo partijos pirmininku tapo liberalais, senas Liberalų Sąjūdžio arklys vagos tikrai negadintų. Tik norisi tikėtis, kad liberalai pajėgūs būti ne tik atsibodusių frazių iš atsibodusių knygų perrašinėtojais, bet laisvais mąstytojais, sugebančiais matyti ne tik save, bet ir visuomenę. Nesu liberalizmo filosofijos šalininkas, nes ją suvokiu kaip lėkštą, primityvią ir naivią politinę doktriną. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdo pajusti simpatiją mąstantiems žmonėms, ypač todėl, kad jie dažniausiai veikia ne pagal doktriną. Paradoksalu, bet liberalizmas džiugina tuo, kad yra nuosekliai neįgyvendinamas. Jeigu Lietuvos rinkėjai trokšta nuskandinti kokią nors partiją, tam jie gali rasti geresnių kandidatų. Rinkėjai nubaus liberalus, tačiau tai nebus jų didelės politinės brandos įrodymas. Net nesutikdamas su šios partijos filosofija, siūlyčiau jos buvusiems gerbėjams dėl vieno prasižengėlio lengva ranka nebausti viso gražiai augusio liberalų kaimo. 


Susiję straipsniai

Įžvalgos 7946027885541809564

Rašyti komentarą

  1. Labai gražiai ir labai taktiškai čia parašyta... apie savanaudžius linkusius nutylėti apie savo tikruosius tikslus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Būtų neblogai, kad jie patektų į naują Seimą." - Nežinau, nežinau - man tai neatrodo viliojanti perspektyva. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mėgstu demokratiją, tačiau nemėgstu demagogijos. Taigi intuityviai nemėgstu nei liberalų, nei neoliberalų. Mano manymu jie yra Naujųjų, atitinkamai Naujausiųjų laikų sofistai, manipuliuojantys tikrosios demokratijos priemonėmis. Pirmieji sudarė visas prielaidas rastis antriesiems, tai kaip obelis ir obuolys. Kad ir kaip man būtų liūdna, šios „veislės“ dominuoja mūsiškėje kultūroje, todėl jiems beveik visai nekainuoja, visos jų keliamos negandos. Jie, dėdamiesi demokratais, tiek kitaip manančiųjų, tiek jų mąstymą realizuojančiųjų sielų aukas nurašo utopinio progreso vardan.
    Taigi kam jiems kaskart perrašinėti savąją demagogiją? Ar perrašinėsi, ar ne, ji vis vien realizuojasi.
    Nežinau sąmoningai ar ne, net šio „kritiško“ straipsnio autorius (manyčiau „tikrojo minties progreso“ vardan) viena ranka juos „plaka“, kita pridengia.
    Liūdna iki ašarų.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-09-13 15:53

    Kaip ne keista liberalizmas labai siejamas su individo laisvę, bet mūsų liberalai, individo laisvę sieja tik su pinigais,tą jie puikiai įrodo savo pavyzdžiais,kodėl jie krypsta prie homoseksualistų, tikriausiai ir ten vaikšto jų esminis dievas, pinigai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nežiniukas2016-09-13 16:20

    Kažkaip keistai matyti tokį straipsnį Propatrijoje.

    Net nesupratau šio straipsnio - jis giriamasis ar peikiamasis?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Tikiu,kad autoriui patinka mąstantys žmonės,ypač politikai.Tik įdomu, kokius liberalus jis priskiria "mąstantiems" Lietuvoje?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item