Algimantas Zolubas. Miežio grūdo sindromas

Rapolas iš kitų aludės lankytojų išsiskyrė tuo, kad joje lankydavosi dažniau nei kiti alaus mėgėjai ir alaus išgerdavo daugiau nei kiti. Dėl pastarosios priežasties Rapolą sugėrovai iš pradžių praminė Miežio grūdu, o vėliau – tiesiog Miežiu. Tas vardas, žinoma, prasismelkė iš aludės į viešumą, todėl tikrasis jo vardas buvo pamirštas. Maža kas gyvenime nutinka – daug žmonių turi pravardes. Tačiau Rapolą pravardė lemtingai paveikė: jis save iš tikrųjų pradėjo tapatinti su miežio grūdu, jame, moksliškai tariant, įsikūnijo miežio grūdo sindromas. Rapolui rodėsi, kad kaimyno gaidys taikosi jį sulesti, alaus bravorėlio savininkas bando jį į salyklą įterpti, o kaimynė – į verdamą kruopų košę įmesti. Rapolas saugiai jautėsi tik aludėje, todėl ir aludės darbo laikui pasibaigus, sunku jį būdavo iš ten išprašyti. Matydami Rapolo akyse nuolatinį nerimą ir baimę, geradariai sugėrovai jį nuvedė pas psichiatrą.

Psichiatras, savo praktikoje sutikęs įvairių tipų, imperatoriais, karaliais ar karvedžiais pasivadinusių, ėmėsi, regis, nesunkaus darbo: Rapolą hipnotizavo, kodavo ir dar kitaip darė įtaigą, jog jis nesąs miežio grūdas. Po daugelio seansų ir daktarui, ir ligoniui atrodė, kad išgijimas pasiektas. Tačiau, deja, deja…

Kartą po pasisėdėjimo aludėje, niekieno nevesdinamas, Rapolas pats atlingavo pas psichiatrą ir pareiškė: „Žinau, jog nesu miežio grūdas, tačiau nei gaidys, nei aludaris, nei kaimynė, matau, tuo nėra įsitikinę. Kas gali paneigti, kad vieną dieną kuris iš jų neįvykdys savo kėslų? Prašyčiau, daktare, jų atžvilgiu imtis tų pačių priemonių, kurias taikėte man: įtikinkite juos, jog nesu miežio grūdas“.

Apstulbintas daktaras suvokė: jo gydymas nuėjo perniek, pacientas miežio grūdo įvaizdžio neatsikratė. Pasirodo, darant įtaigą negalima vartoti neiginio; reikėjo ne neigti, kad pacientas miežio grūdas esąs, o teigti, kad miežio grūdas atsivertė į Rapolą.

Girdėtą būtą nebūtą nutikimą pasitelkiau dėl vaizdingo palyginimo, nes labai panašų reiškinį stebime Lietuvoje: valstybė pati save tapatina su miežio grūdu, todėl išgyvena nuolatinį nerimą, kad jos lenkiškas ar rusiškas gaidys nesulestų. 

Kas yra tautinė mažuma (TM) ir tautinė bendrija (TB), žino Lietuvos karaimai, totoriai, romai, ukrainiečiai, baltarusiai. Žino tai ir dauguma Lietuvos gyventojų, tačiau tarsi to nežino ir nenori žinoti Lietuvos lenkai ir Lietuvos rusai. To nežino ir nenori žinoti mūsų Seimas, Vyriausybė, Teisingumo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Vyriausioji rinkimų komisija. Nūdienos aktualija – užteptas gatvės pavadinimas – parodė, kad nežino ir neišmano, kas yra tautinė mažuma, nė sostinės meras, nė Užsienio reikalų ministras, žodis žodin pakartojęs tomaševskių lygio „argumentus“, nei šį reikalą iš Delfi.lt parsineštomis „tautinėmis mažumomis“ komentuojantys žurnalistai.

Antai politinės partijos, pasivadinusios Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Lietuvos rusų sąjunga (LRS), „Rusų aljansas“ (RA), Lietuvos politinėje erdvėje veikia tarsi TM atstovės, jos vairuoja lenkiškų ir rusiškų mokyklų, kažkodėl Lietuvos valstybės išlaikomų, mokymo programas ir jų turinį, pretenzingai kišasi į Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo pakeitimus. Tokias galimybes jos randa dėl klaidingai traktuojamų sąvokų.

Iš tikrųjų tautinė mažuma valstybėje yra tautinė grupė, kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – karaimai, totoriai, ir kt.), o tautinė bendrija valstybėje yra tautinė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.). Todėl pastarosioms TM įstatymas ir netaikytinas.

Civilizuotas pasaulis, vertindamas faktines tautines mažumas bei saugodamas kaip tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, sukūrė ir taiko joms Tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūriniam paveldui (pvz., kalbos) pavojus išnykti negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena bendrija, ribų.

Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra vadintini lietuviais, lietuvių pilietinės tautos atstovais, nors ir yra kitokios kilmės. Pavyzdžiui, Šveicarijos piliečiai vadinami šveicarais, nors net tokios tautybės nėra, o jie vis tiek yra prancūzų, vokiečių, italų ir reto romanų kilmės šveicarai. Lygiai kaip Prancūzijos ar Vokietijos sportininkus pasaulis vadina prancūzais ir vokiečiais, nežiūrint to, kad jų arabiška ar kita kilmė niekam ne paslaptis. Kadangi šiuo žodžiu nusakoma ne tautinė, o pilietinė jų kilmė.

Lietuvos lenkų bei rusų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas, yra absurdiškas nesusipratimas. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir įstatymų vykdytojai.

Įtikinėti, hipnotizuoti ar koduoti lenkišką bei rusišką gaidžius, jog Lietuva nėra miežio grūdas – bergždžias reikalas; reikia elgtis taip, kaip elgiasi su tautinėmis bendrijomis civilizuotos demokratinės šalys, o Lietuvos valdžioms tikrai metas vaduotis iš Miežio grūdo sindromo, naikinti kamieninei tautai kenkiančias kitataučių politinės erdvės partijas-svetimkūnes, valstybės išlaikomas tautinių bendrijų mokyklas.

Juk demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, vietoj jų yra valstybė ir pilietybė. Jei esi lenkas ar rusas Lietuvos pilietis, esi ne svečias, ne lenkas ir ne rusas Lietuvoje, o Lietuvos lenkas, Lietuvos rusas, tavo teisės ir pareigos prilyginamos kamieninės tautos piliečių pareigoms ir teisėms.

Lenkų bei rusų mokyklos, kurios tampa lyg ir legalia vieta įvairiems priešiškai nuteikiantiems renginiams, iškraipytos istorijos pamokoms, kurias organizuoja atvykėliai iš svetur, aprūpina literatūra, moko kovinių veiksmų, yra naikintinos. Katra dar pasaulio valstybė mėgaujasi tokiu sadomazochizmu? Savo kalbai tobulinti gali būti steigiamos, bendrijų lėšomis išlaikomos šeštadieninės mokyklos.

Teatsigręžia tos mūsų tautinės bendrijos į JAV, Kanadą, Jungtinę karalystę, Vokietiją, Prancūziją ir kt. šalis, kur lenkų ir rusų gyvena milijonai, o valstybės išlaikomų TB mokyklų nėra, nėra ten ir panašių partijų. Lietuvėlei, „mažai valstybėlei“, grėsmių kalbai ir etnokultūrai akivaizdoje penėti nelojalius valstybei darinius – „prabanga“, prilygstanti valstybės išdavystei.