William Kilpatrick. Bažnyčia ir islamas – dar vienas slepiamas skandalas

„#NotMyPope“ (liet. „Ne mano Popiežius“) – štai toks šiandien yra pats populiariausias „Twitterio“ raktinis žodis (angl. hashtag) Prancūzijoje ir Belgijoje. Šią bangą sukėlė pop. Pranciškaus dviprasmiška reakcija į dviejų islamo džihado kovotojų įvykdytą prancūzų kunigo nužudymą.

Tai verčia klausti: ar popiežius, nepaisydamas daugybės įrodymų ir atkakliai tebetvirtindamas, kad islamas neturįs nieko bendro su smurtu, nedaro daugiau žalos nei naudos?

Kaip jau kelis kartus pastebėjau ankstesniuose straipsniuose, Bažnyčios pareigūnų elgesys islamo sukeltos krizės akivaizdoje gali pasirodyti kur kas skandalingesnis nei per ankstesnę seksualinių piktnaudžiavimų krizę. Atskleidus, kad dvasininkai seksualiai išnaudojo vaikus, pasipiktinimas kilo labiausiai dėl to, kad kunigai ir vyskupai labai ilgą laiką mėgino visa tai nuslėpti. Savo tylėjimu daugelis Bažnyčios pareigūnų neigė, kad egzistuoja rimta problema. Tai labai stipriai paveikė katalikų moralę. Tose vietose, kurios labiausiai nukentėjo nuo skandalų, pavyzdžiui, JAV Masačiusetso valstijoje ir Airijoje, bažnyčių lankomumas dramatiškai smuko. Nepatenkinti katalikai nebūtinai prarado tikėjimą Dievu, bet jie prarado tikėjimą Katalikų Bažnyčia.

Bažnyčios pareigūnų reakcija į daugybę „islamiškojo išnaudojimo“ atvejų gali sukelti dar didesnį skandalą. Panašumai tarp šių dviejų piktnaudžiavimų yra tiesiog stulbinantys. Vėl matome, kaip Bažnyčios vadovai neigia, jog problema tikrai rimta. Tai regime, pavyzdžiui, iš pop. Pranciškaus nuolat kartojamų patikinimų, kad islamiškasis smurtas yra „nedidelės grupės fundamentalistų“, pasak jo, neturinčių nieko bendro su islamu, darbas. Ir vėl kažkas slepiama – šį kartą bandoma nuslėpti pati agresyvi islamo esmė. Po kiekvieno teroristinio incidento popiežius arba kai kurie Vatikano atstovai tiesiog pakniopstom skuba ginti islamą, kad tik kam nors nešautų į galvą, jog islamas tikrai susijęs su smurtu.

Kartais islamas ginamas neigiant, kad teroristų grupes ar atskirus džihado kovotojus įkvepia religiniai įsitikinimai (nepaisant daugybės įrodymų, kad yra būtent taip). Kartais tai daroma įrodinėjant islamo ir kitų religijų moralinį lygiavertiškumą. Neseniai paklaustas, kodėl nepaminėjo islamiškojo smurto, popiežius atsakė: „Jei kalbėčiau apie islamiškąjį smurtą, turėčiau kalbėti ir apie katalikiškąjį smurtą.“ Be jokios abejonės, šis palyginimas klaidingas. Katalikai smurtauja ne savo religijos vardu, o pažeisdami jos principus. Dauguma žmonių supranta, kad yra didžiulis skirtumas tarp kataliko, nužudžiusio savo merginą, ir džihadisto, kuris perpjauna gerklę kunigui šaukdamas „Allahu Akbar!“.

Štai čia ir glūdi problema. Vis daugiau ir daugiau žmonių mato, jog tai, ką popiežius ir kiti hierarchai kalba apie islamą ir islamiškąjį smurtą, neatitinka tikrovės. Jei viskas ir toliau eis šia linkme, kils milžiniška pasitikėjimo Bažnyčia krizė. Tai gali būti žymiai didesnė krizė nei seksualinio piktnaudžiavimo skandalai. Šį kartą tylėjimo aukos bus skaičiuojamos ne tūkstančiais, bet dešimtimis milijonų. Šį kartą kalba eis ne apie sužalotus gyvenimus, bet apie lavonus.

Milijonai krikščionių Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje jau tapo džihado smurto aukomis. Milijonai buvo priversti palikti savo namus. Apskaičiuota, kad Sudane vien 1983–1995 m. nuo musulmonų rankos žuvo du milijonai krikščionių. Daugelis aukų buvo tam visiškai nepasiruošę, nes Bažnyčios vadovai juos užtikrino, kad islamas yra taiki religija – lygiai kaip krikščionybė ar judaizmas. Europoje milijonams kitų žmonių gresia musulmonų migrantų antplūdis – šią migraciją skatino daugelis Bažnyčios vadovų. Kaip neseniai savo straipsnyje pastebėjo Robertas Spenceris, „Popiežius išduoda Artimųjų Rytų ir viso pasaulio krikščionis, visas džihado smurto aukas, kartodamas akivaizdžiai apgaulingus teiginius apie tų krikščionių persekiojimų ideologinę motyvaciją“. Kažką panašaus praėjusiais metais sakė ir Jeanas Clémentas Jeanbartas, Alepo Melkitų apeigų katalikų arkivyskupas, kritikuodamas savo brolius Prancūzijos vyskupus už tai, kad šie ignoruoja Artimųjų Rytų krikščionių persekiojimus. Alepo arkivyskupas priekaištavo vyskupams už tai, kad jie neinformuoti ir tiesiog pavergti politinio korektiškumo.

Popiežius ir kiti Bažnyčios vyrai nesako tiesos apie islamą. Kai kas mano, kad jie tai daro sąmoningai ir kad tai sudaro dalį strategijos, kuria siekiama užkirsti kelią didesniam musulmonų radikalėjimui. Kai kas (tarp jų ir aš) manau, kad jie taip daro iš gryno naivumo. Bet kuriuo atveju, jei Bažnyčios pareigūnai ir toliau gins islamą kaip neva taikią religiją, tai sukels tikėjimo ir pasitikėjimo krizę.

Jeigu jie tyčia meluotų, tai būtų rimta nuodėmė ir žmonių nepasitikėjimas būtų visiškai pateisinamas. Vis dėlto daug labiau tikėtina, kad Popiežius ir kiti Bažnyčios vadovai tiesiog naiviai mąsto. Pavyzdžiui, Popiežius Pranciškus neseniai teisino savo požiūrį į islamą kaip į taikingą tikėjimą, cituodamas Dr. Ahmedą al-Tayebą, Al-Azhar mečetės didįjį imamą:

„Aš ilgai kalbėjausi su Al-Azhar universiteto didžiuoju imamu ir žinau, ką jie galvoja. Jie [musulmonai] siekia taikos, bendradarbiavimo.“

Žinantiems, ką didysis imamas skelbia arabiškai kalbančiai publikai apie atskalūnų žudymą ir žydų klastas, tai gali priminti Neville‘o Chamberlaino žodžius po Miuncheno susitarimo: „Ponas Hitleris... privačiame pokalbyje man  pasakė,... kad kai šis Sudetų vokiečių klausimas bus išspręstas, tuo Vokietijos teritorinės pretenzijos Europoje pasibaigs.“

Nesvarbu, ar tai, ką Bažnyčios vadovai sako apie islamą, yra sąmoningai klaidinančios strategijos dalis ar naivumo pasekmė – rezultatas bus toks pats. Daug žmonių praras pasitikėjimą Bažnyčia ir daugelis ją paliks. Keletas žymių katalikų jau paliko Bažnyčią dėl to, kad Bažnyčios vadovai per mažai priešinasi islamui. Bažnyčią jau paliko Magdi Allamas, Italijos žurnalistas, kadaise atsivertęs iš islamo ir pakrikštytas popiežiaus Benedikto. Annai Corcoran, pabėgėlių perkėlimo stebėjimo tarnybos direktorei, kelia nerimą JAV katalikų vyskupų konferencijos nusistatymas leisti musulmonams įsikurti Jungtinėse Valstijose. Nesvarbu, ar toks sprendimas pateisinamas iš tikėjimo perspektyvos, tai leisti vis tiek pavojinga.

Niekas nepasitiki užkietėjusiu melagiu, bet, dėl įvairių priežasčių, niekas nepasitiki ir žmogumi, nuolat skraidančiu padebesiais. Žmonės, atitrūkę nuo tikrovės – ir vėl nejučia prisimenu Chamberlainą – gali būti ne mažiau pavojingi, nei atviri apgavikai.

Todėl tikėtina, kad pasaulis, kaip nuo seno įprasta, vėl ims kaltinti katalikus nelankstumu – tik šį kartą kitame kontekste ir daug pagrįsčiau. Užuot kritikavę Bažnyčią už jos „nelanksčią“ poziciją lyčių moralės ir santuokos klausimu, nepatenkintieji pradės skųstis Bažnyčios vyrų užkietėjusiu įsitikinimu, kad islamo tikėjimas esąs ne kas kita, tik draugiška religija. Vienas iš nelankstaus mąstymo žmogaus požymių yra tai, kad jis nepakeičia savo požiūrio net ir gavęs naujos informacijos. Regis, būtent taip yra ir pop. Pranciškaus atveju. Atrodo, kad šis žmogus, tiek giriamas už savo lankstumą, yra kupinas nepajudinamo optimizmo islamo klausimu. Prieš keletą metų vis dar buvo galima tuo suabejoti. Popiežiaus Pranciškaus pareiškimą apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“, esą „autentiškas islamas ir teisingai suprastas Koranas nepritaria jokiai smurto formai“, dar įmanoma pateisinti prastais Popiežiaus patarėjais ar neatsargiomis formuluotėmis. Bet kai Popiežius ir toliau kalba tokia gaida, nepaisydamas nuolat gausėjančių įrodymų, jog jis klysta, galima įtarti, kad – bent jau islamo klausimu – jo mąstymas yra uždaras. Kaip kai kuriems krikščionims kyla pavojus įstrigti fariziejiškoje mąstysenoje, taip kiti krikščionys gali pakliūti į liberaliųjų „dogmų“ spąstus.

Esama daug tiksliai apibrėžtų katalikų tikėjimo klausimų, bet tikėjimas islamo nekaltumu nėra vienas iš jų. Keista, kad Šventasis Tėvas užima tokią doktrinierišką poziciją klausimu, apie kurį Bažnyčia yra pasakiusi palyginti mažai – ypač, kai pop. Pranciškaus požiūris į islamą tiesiogiai prieštarauja tam, ko mokė kai kurie ankstesnių laikų Kristaus vietininkai ir mažiausiai vienas iš Bažnyčios mokytojų (šv. Tomas Akvinietis).

Dabartinė Bažnyčios politika – nepakankamai įvertinti smurtinę islamo pusę kartu liaupsinant teigiamą jo pusę – prilygsta svarbios informacijos, kurią katalikai turi žinoti, slėpimui. Didėjant atotrūkiui tarp to, ką oficialūs Bažnyčios pareigūnai sako apie islamą, ir to, ką paprasti katalikai mato savo akimis, gali kilti abejonių Bažnyčios patikimumu, kaip jau buvo per sekso skandalus. Tada buvo skundžiamasi, jog Bažnyčios valdžia nedėjo pakankamai pastangų, kad apsaugotų vaikus. Dabar keliamas kaltinimas, kad mums visiems kyla grėsmė, nes Bažnyčios vadovybė nusprendė ginti dalinę ir klaidinančią islamo viziją, o ne pasakyti visą tiesą.

Susidūrusi su sekso skandalais, Bažnyčia ėmėsi radikalių reformų šiai problemai išspręsti ir pasiekė tai, kad seksualinio piktnaudžiavimo atvejų Bažnyčioje dabar pasitaiko daug rečiau nei kitose institucijose, pavyzdžiui, mokyklose ar ligoninėse. Dabar reikia nuodugniai iš naujo pervertinti Bažnyčios politiką islamo atžvilgiu. Jei Bažnyčios vadovai neims skelbti tikrovę labiau atitinkančio islamo supratimo, tikėtina, kad šūkis „#NotMyPope“ netrukus bus pakeistas šūkiu „#NotMyChurch“ (liet. „Ne mano Bažnyčia“).

www.fsspx.lt