Vincentas Vobolevičius. Laisva visuomenė skatina dorybes

Neabejoju, kad dalį skaitytojų šis teiginys suerzins. Turbūt todėl, kad jis numato laisvos visuom...

Neabejoju, kad dalį skaitytojų šis teiginys suerzins. Turbūt todėl, kad jis numato laisvos visuomenės gebėjimą susitarti dėl to, kas yra dorybė. Kadangi – kritikų manymu – toks susitarimas šiais laikais neįmanomas, dorybių, kaip laisvos visuomenės pagrindo teigimas yra, geriausiu atveju, nesusipratimas, blogiausiu – bjauri demagogija.

Bet ar viskas iš tikrųjų taip paprasta? Pradėsiu pavyzdžiu iš ekonomikos: norint kad valstybės ūkis ilgainiui augtų, reikalingi (bent) trys komponentai: kapitalas, darbo jėga ir technologija. Akivaizdu, kad šių komponentų įgyvendinimas priklauso nuo tam tikro visuomenės narių elgesio. Kapitalą kuria investicijos (t. y. žmonių sprendimas nepravalgyti resursų, bet juos produktyviai įdarbinti). Darbo jėgą kuria žmonių sprendimas įgyti aktualių žinių bei įgūdžių ir juos pasiūlyti darbo rinkoje. Technologijų pažangą lemia sprendimai skirti laiką bei išteklius tyrimams, taip pat dalintis tyrimų rezultatais su kitais. Be šių sprendimų nebūtų galima kalbėti apie ekonomikos augimą.

Egzistuoja trys būdai pasiekti šias pageidaujamas žmonių elgsenas. Vienas jų – priversti individus atiduoti savo resursus investicijoms, savo rankas darbui, protus – tyrimams. Akivaizdu, jog tai nėra laisvos visuomenės modelis. Tokią politiką vykdė sovietiniai despotai, Gulago vergų rankomis iš nacionalizuoto turto XX a. viduryje sukūrę pramonės proveržį. Be moralinio atgrasumo tokia politika pasižymi neišvengiama griūtimi. Sargybinio šautuvas gali priversti kalinį kasti griovį, bet neprivers žmogaus tobulinti griovio kasimo technikos. Taip sunykus inovacijų komponentui, tironijų pirminė pažanga pasmerkta virsti rūdijančiu metalo laužu.

Laimei, yra kitų modelių pasiekti ekonominiam augimui. Pastarieji taikomi laisvose visuomenėse. Vienas jų – vadinamoji „laisvų rankų“ (pranc. laissez-faire) politika – teigianti, kad ilgalaikis ekonominis augimas kils savaime, individams priimant asmeniniais interesais (taigi ir asmeniniu doros suvokimu) grįstus sprendimus. Nematoma rinkos ranka turintiems kapitalo sukurs paskatas investuoti, darbingiesiems – dirbti, protingiesiems – inovuoti. Svarbu, kad į šiuos procesus nesikištų valdžia. Bet koks reguliavimas yra ne tik žalingas, bet ir įžeidžiantis racionalius ir laisvus individus.

Toks ekonominės plėtros modelis, ko gero, panašiausias į aukščiau minėtą dorybingos laisvos visuomenės sąvokos kritikų poziciją. Deja, ekonomistai seniai įvardino rimtas „laisvų rankų“ modelio spragas. Viena jų – rinkos nepakankamumas (angl. market failure). Kiekvienas makroekonomikos kursą baigęs studentas žino, kad vien iš asmeninių motyvacijų kylanti elgsena nebūtinai sukuria geriausią įmanomą rezultatą. Tarkime, technologinė inovacija – vienas iš trijų plėtros variklių – be valdžios įsikišimo ima strigti. Pelno siekiančioms įmonėms gali būti naudingiau pačioms neskirti brangių išteklių inovacijai, o palaukti, kol rinkoje pasklis kitų įmonių sukurti išradimai. Jei daug įmonių vadovautųsi tokia logika, inovacija reikšmingai sulėtėtų, paralyžuodama ekonominę plėtrą.

Kaip tik dėl to laisvame pasaulyje paplitusi ekonominė praktika – įstatymu įtvirtintas plėtrą skatinančių sprendimų privilegijavimas. Tai, pvz., mokesčių lengvatos įmonėms, nusprendusioms investuoti į inovacijas, sėkmingų inovatorių apdovanojimas patentų privilegijomis arba tiesiog mokslinių tyrimų finansavimas valstybės lėšomis. Jei nenori inovuoti – neinovuok; bet inovatoriams numatyti ypatingi „saldainiukai“. Tai, ką čia aprašiau, yra standartinė; laisvose ir demokratiškose Vakarų valstybėse dešimtmečiais taikoma, garsių ekonomistų argumentuota praktika.

Kodėl panašus dorybingo elgesio privilegijavimo modelis negalėtų veikti kitose laisvos visuomenės srityse? Kodėl alternatyvus „laisvų rankų“ modelis ekonomikoje turėtų tapti dominuojančiu modeliu politinėje ar socialinėje srityje? Kodėl, darant prielaidą, kad darnioje, santuokinėje biologinėje šeimoje sklandžiausiai užauga nauji visuomenės nariai – nebūtų racionalu protingai skatinti tokių šeimų kūrimąsi? Būtų racionalu.

Būtų ne tik racionalu, bet ir neišvengiama. Kaip tik dėl šiuolaikinėms visuomenėms būdingo nuomonių pliuralizmo kai kurie poelgiai bus neišvengiamai skatinami. Svarbu suvokti, kad politinis sprendimas skatinti būtent inovacijomis grįstą ūkio plėtrą (o ne, tarkime, pajamų lygybę ar ką kitą) yra priimamas ne todėl, kad dėl šio tikslo sutartų didžioji visuomenės dalis. Tokį sprendimą lemia suinteresuotų įtakos grupių ir joms atstovaujančių politikų pastangos. Visuomenės nuomonė, tuo tarpu, greičiausiai yra susiskaldžiusi: vieni palaiko ūkio augimo skatinimą, kiti pajamų nelygybės mažinimą; dauguma, greičiausiai norėtų ir vieno ir kito.

Lygiai taip pat ir socialinės politikos srityje. Daliai visuomenės prioritetu atrodo, tarkime, žmogaus gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos stiprinimas, kitiems – bet kokių kliūčių asmeniniam apsisprendimui šalinimas. Dauguma vertina ir gyvybę, ir apsisprendimo laisvę. Kažkuri grupė bus atkaklesnė, įtaigesnė, geriau finansuojama – dėl to politiškai įtakingesnė – ir sugebės į valstybės vykdomą politiką „įskiepyti“ savo dorybių viziją. Vertybinis neutralumas čia neįmanomas lygiai taip pat, kaip ir ekonominėje politikoje. Juk nereikalaujame, kad ekonominė politika neskatintų nei ūkio augimo, nei pajamų lygybės vien dėl to, kad nėra sutariama dėl šių tikslų vertingumo.

Taigi, koks elgesys bus privilegijuojamas, lems ne visuomenės ar ekspertų sutarimas, o proziškas politinis procesas. Dėl to yra suprantamas laisvos visuomenės mylėtojų noras įsitraukti į tą politinį procesą ir pasiekti, jų supratimu, kertinių dorybių kryptingą skatinimą. Tokias pastangas priešpastatantieji demokratijai arba nesupranta demokratijos veikimo, arba slepia savo nepritarimą konkrečioms dorybėms po žodžių ekvilibristikos lapeliu.

Susiję straipsniai

Vincentas Vobolevičius 804323844308112274

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-08-22 20:53

    Na, tokia autoriaus prielaida, kad kas tinka ekonomikoje, turi tikti ir kitose visuomenės gyvenimo srityse man panašu į anekdotą apie gydytoju įsidarbinusi čigoną, kuris viduriavimą gydė su raudonu žibintu. Čigono motyvas paprastas - jei nuo raudonos šviesos stoja traukiniai, mašinos ir lėktuvai, tai nuo jos turi sustoti ir viduriavimas.

    Įdomu, kodėl autorius, esant visuomenės laisvei, nepatyrinėjo monopolijų susidarymą, bei kokios priemonės tą laisvą rinką nuo monopolijų saugo - "nematoma Smito rinkos ranka" ar valstybinis reguliavimas?

    O šeimoje? Viskas vyksta laisvai, ar vistik kažkas reguliuoja? O jei reguliuoja, ar galima tokią šeimą pavadinti laisva?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Galiu tik pritarti nežiniukui ir pratęsti jo mintį. Kokia gi prasmė gali būti nuolatos augti? Gal už pirmąjį kriterijų gyvam visuomeniniam organizmui labiau tiktų jį sudarančių narių sistemos stabilumo išlaikymo sąlyga? Tik va, tokiu atveju ir laisvės - kaip panacėjos - kainos burbulas išsisklaidytų kaip dūmas.

      Panaikinti
    2. P.S.:
      Gerokai pakraipius galvą pavyko atrasti ir kitą (matyt, autoriaus omeny ir turėtą) straipsnio pavadinimo prasmę. Ne vien tai, kad laisvė dėl pačios laisvės būtų reikalinga, o tą, kad LAISVA VISUOMENĖ (kaip judėjimas), propaguoja ir skatina palaikyti dorybes.
      Jei vis tik tas turėta omeny, tokiu atveju atšaukiu dalį savo ankstesniu komentaru pareikštų momentų, kas logiškai prieštarautų vėliau įžvelgtajai minčiai.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-08-23 22:29

    Labai abstraktus teiginys, ,,Laisva visuomenė'', nuo ko ji laisva, jei neuždaryta tai tikrai laisva, o iš tikrųjų ji niekada nėra laisva, ją visada kažkas slegia pančioja, laisvi gali būt tik kažkokie individai, ir tie nėra niekada laisvi nuo savo minčių ar idėjų, todėl teiginys laisvas, yra tik neuždarytas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item