Pierre Manent. Ar Prancūzijos kultūra turi ateitį?

Italų laikraščio Il Foglio interviu su šiuo metu vienu garsiausių pasaulyje politikos filosofu Pierre'u Manent.

Ką galvojate apie paskutinį išpuolį prieš prancūzų kunigą? Nei vienas kunigas Prancūzijoje nebuvo nužudytas dėl savo tikėjimo nuo pat Antrojo pasaulinio karo.

Įsivaizduokite šią scena: šv. Mišios savaitės viduryje, beveik tuščia bažnyčia, du tikintieji, trys seserys, labai senas kunigas švelniu veidu, kuris buvo paaukotas prieš altorių, ant kurio ką tik sudabartino Kristaus auką. Ši už širdies griebianti scena nušviečia krikščionybės Europoje būklę. Katalikų Bažnyčia laikosi ant mažumos tikėjimo ir uolumo. Tai yra iš dviejų pusių puolamas neapykantos objektas: iš vienos pusės yra kalbančios ir rašančios klasės panieka, o iš kitos - žudikiška musulmonų fanatikų neapykanta. Prancūzija kaip žmonių visuma nežino, ką daryti su Bažnyčia, ką apie ją galvoti ar sakyti. Respublikos prezidentas suskubo išreikšti savo simpatiją katalikams, bet tuomet iš karto pakeitė pokalbio temą, nes nežinojo, ką pasakyti apie katalikus ar Katalikų Bažnyčią. Tik vienas mažo darbininkų miestelio meras komunistas sugalvojo paminėti „mūsų kunigus“.

Prancūzija atrodo išsekusi... Kokios yra Prancūzijos klaidos, ypač elitinės žiniasklaidos ir intelektualų, ir kokia yra šio negalavimo esmė?

Prancūzai išsekę, bet pirmiausia jie yra sumišę, pasimetę. Jie nesitikėjo, kad viskas taip pakryps. Daugeliui jų atrodė, kad įžengėme į paskutinę demokratijos stadiją, kurioje valdo žmogaus teisės - vis augantis jų skaičius ir griežtėjanti jų priežiūra. Jiems atrodė, kad užnugaryje paliko tautų ir religijų amžių ir dabar gali būti laisvais individais, be pėdsako klajojančiais po žemės paviršių. Ir staiga jie buvo priversti suprasti, kad religiniai įsitikinimai ir kiti kolektyviniai saitai ne tik išgyveno, bet ir sugrįžo su tam tikru aktyvumu. Tai matyti ir jausti gali kiekvienas, bet kaip tai išreikšti, kai vienintelis leidžiamas kalbėjimas yra toks, kuris aukščiau už viską iškelia individualias teises? Tapome visiškai nepajėgūs matyti to, kas prieš mūsų akis. Tuo metu valdančioji klasė, kuri nėra politinė, o greičiau ideologinė klasė, ta, kuri ne tik įsako, kas turi būti daroma, bet ir kas turi būti sakoma, ir toliau nesustodama kalba apie „vertybes“: „respublikos vertybes“, „demokratijos vertybes“, „Europos vertybes“. Ši klasė piliečių akyse save jau diskreditavo, bet ir toliau užima visas institucines pozicijas, ypač žiniasklaidoje, ir susidaro įspūdis, kad niekur nėra grupių ar žmonių, kurie supranta tai, kas vyksta, ir gali tam pasipriešinti. Tais, kurie mums vadovauja, pasitikime ne ką daugiau nei savimi pačiais. Tai nėra pasiteisinimas ar paguoda, bet Prancūzijos kaltė yra visų europiečių kaltė.

Manote, kad Europa kažkokiu būdu pati prisišaukė šią katastrofą?

Mes prisišaukiame katastrofą pasinerdami į tokio pasaulio, koks jis yra dabar, ideologinę reprezentaciją. Prisišaukiame katastrofą nuoširdžiai tikėdami, kad piliečio priklausymas kuriai nors religijai neturi jokios politinės reikšmės ar pasekmių. Prisišaukiame katastrofą iš debatų dėl Turkijos galimo prisijungimo prie Europos Sąjungos pašalindami faktą, kad Turkija yra musulmoniška šalis. Prisišaukiame katastrofą, kai sumaišome pareigą išgelbėti skęstantį žmogų su tariama to žmogaus teise tapti mūsų valstybės piliečiu. Galiausiai, prisišaukiame katastrofą, kai meilės ir gailestingumo vardu reikalaujame senas krikščioniškas tautas atverti savo sienas visiems atvykėliams.

Ar Prancūzijos kultūra turi ateitį? Ar krikščionybė, patekusi tarp islamo ir kovingo sekuliarizmo, turi ateitį Prancūzijoje? Ar Europoje išsilaikys Vakarų civilizacija, ar vis dėlto išgyvename lėtą Vakarų idealų atsisakymą?

Nežinome, kada pasigirs trimitas. Negaliu jums atsakyti kaip „ekspertas“, galiu tik pasidalinti tuo, kuo viliuosi. Krikščioniška viltis paremta tikėjimu. Tikiu, kad griūnant Vakarų civilizacijai, kas jau prasidėjo, antgamtinė Bažnyčios esybė paradoksaliai taps vis labiau matoma. Pasaulio neapykanta jai matysis vis aiškiau ir aiškiau. Ir labiau nei bet kada anksčiau visų ateitis priklausys nuo „mažos krikščionių kaimenės“.

Versta iš First Things