Monika Morkūnaitė. Kodėl filosofija vis dar aktuali šiandien?

Kam reikalinga filosofija? Yra nemažai būdų įrodyti jos reikalingumą, ir visai ne filosofinių. T...


Kam reikalinga filosofija? Yra nemažai būdų įrodyti jos reikalingumą, ir visai ne filosofinių. Turbūt daugiausia apimantis žodis, iškylantis mintyse vos tik pamėginus suprasti, kuo į filosofiją linkęs žmogus skiriasi nuo kitų, yra refleksija. Kitaip tariant, tai yra sąmoningas atsigręžimas į tikrovę su dažniausiai sekančiu noru ką nors apie tai pasakyti. Vienas žymiausių prancūzų mąstytojų Blaise'as Pascalis (kuris, beje, savęs nelaikė filosofu) yra itin taikliai iliustravęs žmonių (ne)palinkimą į filosofinius apmąstymus: reikia įsivaizduoti, kad žmonija - tai tam tikra grupė, atsidūrusi negyvenamoje saloje ir nežinanti nei kaip, nei kodėl čia pateko. Vieni tos grupės nariai, aiškiai suvokdami susiklosčiusios padėties sudėtingumą, ima galvoti, kaip būtų galima praskleisti šį nežinojimo šydą, tačiau kitiems tai nerūpi - jie ne tik neapmąsto savo situacijos, bet dar ir susiranda toje saloje visokiausių akmenų, šakų ir kitokių niekniekių bei ima su jais žaisti, tarytum nematydami ar nenorėdami matyti, kokioje padėtyje atsidūrė.

Filosofija kaip mentalinis stuburas

Turbūt nereikia aiškinti, jog, remiantis pastarąja paralele, mėginantieji susivokti ir išspręsti kilusius klausimus vaizduoja išminties mylėtojus. Tačiau įdomiau yra tai, ką galima pasakyti apie žmones, žaidžiančius su saloje rastais objektais. Ar žaidimas šiuo atveju reiškia savaiminį pirmųjų pranašumą prieš antruosius? Ir kitas, ne mažiau jaudinantis klausimas: ar žaidžiantieji yra tokie paiki, kad niekada, net ir privačioje asmeninėje erdvėje, neužduoda ir nemėgina atsakyti į klausimus, kuriuos viešai ir „profesionaliai“ gvildena vadinamieji filosofai?

Dėl minties nuoseklumo vertėtų pradėti nuo antrojo klausimo. Kyla mažai abejonių, jog greičiausiai kiekvienas nors kartą gyvenime (pakanka prisiminti vaikystę) yra uždavęs sau klausimą „kodėl?“ Vaikystėje jis reiškiasi itin dažnai ir nuoširdžiai, o žmogui bręstant esti vis labiau slopinamas, tačiau tai visgi leidžia neabejoti tuo, jog žmogaus prigimtyje glūdi esminis troškimo pažinti daigas. 

Jau minėtas B. Pascalis yra sakęs, kad didžioji žmogaus proto tragedija yra ta, kad mes visuomet kažką žinome, tačiau niekada neįstengiame sužinoti iki galo. Pavyzdžiui, vienas tikriausių dalykų, kuriuos žinome, yra tas, jog šiame pasaulyje esame tik svečiai, kuriems (dažniausiai) ne jų pačių valia lemta gimti ir mirti. Tačiau visa kita, ypač kebliausi priežastingumo ir prasmės klausimai, skendi paslapties rūke.

Gali kilti natūralus klausimas - ką tuomet daryti? Valdomi dvejopų veiksnių - instinktyvių biologinių potraukių bei dvasinių aspiracijų, - žmonės vis dėlto, kad ir skirtingai, kažkaip tvarko savo gyvenimą ir kiekvieną dieną pradeda bent jau apytikriai žinodami, ką jos metu privalės nuveikti. Iš šios pamažu vienaip ar kitaip susiklostančios kasdienybės tėkmės nejučia susiformuoja apgaulingas vaizdinys, tam tikrą žmogaus gyvenimo formą paversdamas pažinimo troškimui lygia būties „kategorija“. Kitais žodžiais sakant, randasi arba tam tikri kasdienės gyvensenos sluoksniai, užgulantys prigimtinį pažinimo troškimą ir nugramzdindami jį į žmogaus refleksyviojo mąstymo lauko nebepasiekiamą dimensiją, arba imama manyti, jog tai, kas šiandien vadinama „gyvenimo būdu“ (profesija, pomėgiai, laisvalaikis ir pan.) tampa žinojimo alkio pakaitalu. Taip paprastai nutinka iš įpratimo ar iš elementaraus mentalinio tingumo. Jei kažkam rūpi mąstyti apie būties prasmę - tegul, tačiau apie tai negalvojantis pyragų kepėjas, sunkvežimio vairuotojas ar įmonės direktorius yra jam lygūs, tik kitokia „veikla“ užsiimantys asmenys.

Tai klaidingas manymas. Filosofija kaip tokia nėra lygi kitiems „gyvenimo būdams“ - jeigu priimame prielaidą, kad pažinimo troškimas žmogui yra įgimtas, galima sakyti, jog savo esme filosofija subordinuoja, bet nėra alternatyva įprastoms kultūrinėms ar materialinėms žmogaus veikloms. Kitaip tariant, atsidūrus negyvenamoje saloje, galima neigti savo padėties tragiškumą ar situacijos rimtį, užsiimti bet kuo, kad tik netektų apie tai galvoti, ar paprasčiausiai apsimesti, jog šios padėties nesuvokiama, bet iš principo jos nematyti yra neįmanoma.

Taigi filosofija yra kažkas aukštesnio, svarbesnio ir natūralesnio - ji suaugusi su pačia žmogaus egzistencija. Tačiau nereikia suklysti manant, jog filosofija tapatintina su pačiu mąstymu, kaip išskirtine grynai žmogiška savybe. Mąstymas kartais gali būti „tuščiaviduris“ - kitaip tariant, stokoti filosofijai reikalingo turinio. Būtent dėl šios priežasties logika dar nėra filosofija. Ir būtent dėl šios priežasties nereikia stebėtis, jog filosofijoje egzistuoja, pavyzdžiui, racionalistų bei iracionalistų takoskyra, kur pastarieji laikomi ne mažesniais filosofais už pirmuosius. Pastangos „sutraukti“ filosofiją iki griežto, formulėmis išreiškiamo mokslo bene geriausiai atsispindi naujųjų amžių mąstytojų veikaluose. Francis Baconas siekė paversti filosofiją iš įvairių dogmų ir prietarų išsivadavusia disciplina, tačiau, pats to nežinodamas, kalbėjo ne apie filosofiją, o apie modernųjį gamtos mokslą. Tuo tarpu Spinoza atkakliai dirbo stengdamasis iš geometrinių aksiomų išvesti Dievo buvimo ar etikos taisyklių pagrindimą. Tačiau, nepaisant loginio įspūdingumo, nei anuomet, nei dabartiniais postmoderniais laikais niekam taip ir nepavyko supaprastinti filosofijos, įsprausti jos į griežtus techninius, akademinius ar estetinius rėmus - ji vis vien liko kažkas kitoniška, kažkas daugiau, plačiau ir didingiau nei tai, ką esame įpratę veikti ar vartoti be baimės.

Kaip yra sakęs Aristotelis, jei žmogui nereikia filosofijos, jis yra Dievas arba gyvulys; filosofija, kaip ir politika, yra tai, kas daro mus žmonėmis. Pažinimas, kurio siekiama filosofija, pagrįstai laikytinas savaiminiu gėriu. Kitaip tariant, tai yra prigimties dalis, būtinas mentalinis stuburas, palaikąs žmogaus, pasmerkto blaškytis tarp tobulo dieviškojo žinojimo ir nerefleksyvaus instinktyviojo gyvenimo, egzistavimo slėpinį, o kartu su juo - ir sakralumą.  

Filosofija kaip vertėjas tarp žmogaus ir Dievo

Būtent esminius žmogiškosios būties slėpinius gaubiąs nežinojimas suteikia šiai egzistencijai šventumo prisilietimą, nurodydamas, jog už to, kas juntama ir tokiu būdu tarytum žinoma, yra kažkas aukštesnio, galingesnio ir keliančio pagarbią baimę, nujaučiant potencialią visagalybę ir visažinybę. 
Dažnai manoma, jog filosofijos santykis su tikėjimu esąs komplikuotas - neva tikėjimui nereikalingi proto argumentai, o racionalus mąstymas, atvirkščiai, yra nesuderinamas su grynai voliuntaristinės prigimties tikėjimu. Tai, kad Dievas negali būti pažintas vien tik protu, kuo puikiausiai įrodė moderno filosofija, kurioje krikščioniškojo Dievo vietą mėgino užimti radikaliai racionalizuota abstrakcija, svyruojanti tarp sekuliaraus ir panteistinio pasaulio suvokimo. Kitaip tariant, loginiu būdu įrodyti Dievą mėginę mąstytojai (galbūt kartais to ir nejausdami) pavertė Dievą nušventinta ir nuslaptinta „esatimi“, banalia logine būtinybe, visiškai abejinga žmogiškojo pažinimo ir pilnatvės alkiui. Todėl atsitiko paradoksalus dalykas: pateikus, regis, išmoningiausius įrodymus apie Dievą, ateizmas pasaulyje tik dar labiau išplito, įtikėjus, jog žmogus gali numalšinti savo alkį likdamas vienui vienas su savo netobulu protu.

Šiaip ar taip, ateizmas juo labiau nesugebėjo priartėti prie tikrojo pažinimo, o greičiau pasirinko savanoriškai ir išdidžiai dar labiau nuo jo nutolti. Turbūt nebūtų klaidinga manyti, jog pasirinkti ateistinę perspektyvą dažniausiai pastūmėja atvirkštinis ką tik aprašyto modelio variantas - radikalus iracionalizmas ir neretai pasireiškiantis jo psichologinis nepatrauklumas. Išimtinai mistiškos prigimties santykis su absoliutu yra įspūdingas žmogiškosios valios aktas, tačiau jis nieku gyvu negali būti atsaistytas nuo proto (argumentų), kas, kaip buvo parodyta, sudaro žmogiškosios prigimties esmę.

Maksimaliam žmogiškam pažinimui reikalingi du dalykai - Dievo malonė ir elementarus sugebėjimas protauti. Kitais žodžiais sakant, mąstymas supaprastintai gali būti pavadintas būdu, arba forma, kuriais žmoguje reiškiasi Dievo malonė, ir iš to tampa aišku, jog filosofija negali ir neturi būti laikoma tikėjimo priešininke. Atvirkščiai - sąlytis su Dievu įvyksta taip, kaip funkcionuoja žmogaus prigimtis: visiškai neatsisaistant nuo racionalumo, nes žmogui suteiktas protas, bet kartu pastarojo nesuabsoliutinant, nes žmogui duotas protas yra ribotas. Ir netgi priėmus pastarąją prielaidą, akivaizdu, jog esminių principų žinojimo galimybė nėra paneigiama, mat savo ribotumą ir negalėjimą pasiekti tobulo žinojimo suvokia ne kas kitas, kaip pats protas.

Todėl filosofija šiuo atveju tampa tarsi vertėju tarp riboto žmogaus ir absoliutaus Dievo - pati būdama netobula, bet vis dėlto užčiuopianti tobulumo principus, ji padaro tikėjimą gyvą ir šitokiu būdu sukuria autentišką santykį su dievybe. Kol savo esme netampa destrukcinė, filosofija artina žmogų prie Dievo, mat iš tikėjimo gaunamą žinojimą, kuris paprastai esti neverbalizuojamas, geba „išversti“ į kasdienei žmogaus patirčiai būdingas formas, nepaisant to, jog tam tikri tikėjimo slėpiniai, tokie kaip vieno Dievo trijuose asmenyse dogma arba Kristaus prisikėlimas, peržengia žmogaus proto ribas ir dėl to jo suvokimui yra neprieinami.

Filosofija kaip refleksija, bet ne kova su tikrove

Ne paslaptis - nemaža dalis žmonių naiviai tiki, jog šiaip ar taip filosofija, kad ir kaip sudėtingai būtų galima apie ją kalbėti, yra ne kas kita, kaip abstraktūs pasvarstymai apie gyvenimo prasmę ir panašius dalykus. Tačiau šis manymas klaidingas visų pirma tuo, kad sukuria įspūdį, neva tie pasvarstymai tėra šalutinis žmogaus proto veiklos produktas, kuris po tam tikro laiko išsenka ir žmogus vėl grįžta prie savo įprastos kasdienės egzistencijos. Iš tiesų filosofija kaip tik ir yra tai, kas kuria žmogaus santykį su tikrove. Ji, kaip išminties meilė, pati, nors ir nebūdama išmintis, vis dėlto pastarąją mylėdama ir jos siekdama, tampa įrankiu tą pažinimą pasiekti, kaip buvo parodyta, būdama simbiozėje su tikėjimu.

Filosofija turi visada išlikti sąžininga tikrovei. Turbūt tuo ji labiausiai skiriasi nuo meno, kuris, kaip dar vienas unikalus prigimtinis žmogaus poreikis, savo tobulumu turbūt visgi nusileidžia filosofijai, mat kurdamas meną žmogus savavališkai „išsižada“ tikrovės. Jis ima kurti jos pakaitalus, tačiau daro tai sąmoningai ir jaučia pasimėgavimą, kuris visgi kyla ne tiek dėl šio atsitraukimo, kiek nuo identiško tikslo atrasti žinojimą, kas sieja jį su filosofija ir daro vertingą. Todėl turėdamas didesnę įrankių pasirinkimo laisvę, menininkas susitaiko su tuo, jog jo įrankiai bus kur kas primityvesni nei filosofo, bet vis vien mėgina atsakyti į tuos pačius nesenstančius klausimus - tik daro tai laisviau, paprasčiau, jausmingiau.

Menininkas išsižada tikrovės, bet pasako tai atvirai ir sąmoningai - skirtingai nei ideologas, kuris savo sumanytą realybės projekciją trokšta paversti pačia tikrove. Štai kodėl ideologija yra pavojinga: ji pernelyg dažnai mėgina apsimesti tuo, kuo iš tiesų nėra. Ji mėgina įtikinti, jog tikrovė nėra tai, kas tiesiog yra, o tai, kas neva galėtų būti. Tam, kad išsaugotų savo prigimtinį tikslą ir esmę, filosofija turi nuoširdžiai darbuotis nesistengdama pabėgti nuo realybės, todėl ne mažiau nei išlavintas mąstymas jai reikalingas autentiškas santykis su empirine tikrove. Nors ir netobuli, žmogaus jutimai vis dėlto geba kažką pasakyti apie realybę, lygiai taip pat kaip ir protas, net ir būdamas netobulas, geba užčiuopti esminius žinojimo principus.

Priešingai nei filosofija, ideologija nėra ir nesiekia būti sąžininga tikrovei. Jai negalioja nei akivaizdūs proto, nei jutimų „parodymai“ - ją užvaldžius vaizduotė turi vienintelį tikslą agresyviai grumtis su bet kokiomis tikrumo apraiškomis vien tik tam, kad norima realybės versija būtų priimta kaip tikra ir neginčijama. Todėl tik ideologizuotas mąstymas gali sukonstruoti tokias idėjas, kaip, pavyzdžiui, ta, jog egzistuoja net 31 žmogaus lytis, ką dar neseniai paskelbė Niujorko žmogaus teisių komisija. Lygiai taip pat ideologizuotas mąstymas gali remtis prielaida, jog vyro ir moters šeima, kuriai vienintelei yra duota natūrali reprodukcijos galimybė, iš esmės neturi jokių skirtumų nuo tos pačios lyties asmenų „santuoka“ sukurtos šeimos. Tai, kokia pavojinga gali tapti ideologija, kuo puikiausiai paliudija faktas, kad šios ir panašios nuostatos nemažos dalies visuomenės narių yra priimamos, ir priimamos rimtai. Ne kas kita, kaip nepajėgumas filosofijai, taigi kartu - ir nemokėjimas atskirti jos nuo vaizduotės įkvėptos ideologijos, daro tokį reiškinį įmanomą.

Filosofija kaip akademinė disciplina

Šitaip minėta situacija neišvengiamai susiveda į politiką, kur manipuliavimas ideologijomis tampa itin parankus nusitaikius į intelektualiai silpną ir neatsparią visuomenę. Nesunku suprasti, kad tokiu atveju šis silpnumas ir neišprusimas yra pageidautinas ir netgi skatintinas. Prieš kurį laiką buvo pakankamai populiaru diskutuoti apie pasikeitusias nepriklausomos Lietuvos mokyklų programas, kur, pavyzdžiui, skirtingai nei tarpukario Lietuvoje, neliko privalomo logikos kurso. Ar tai reiškia, kad tam tikriems valdžios sluoksniams intelektinis visuomenės lavinimas yra tiesiog neparankus? Banaliai tariant, taip. Tačiau šiandien jau verta atkreipti dėmesį ir į universitetų programas, kuriose filosofijos dėstymo „apimtys“ yra neproporcingai mažos, lyginant su dažniausiai gryna empirika grįstais kursais, nereikalaujančiais ypatingų mąstymo pastangų.

Mėginant įtikinti tokios tendencijos teisingumu, neretai dėstoma, neva filosofija - tai „nepraktiškas“, šiek tiek su ironija traktuotinas užsiėmimas, kuriam neverta skirti pernelyg daug akademinių valandų tiesiog todėl, jog tai nepadės konkrečiais praktinio gyvenimo sumetimais. Ir vis dėlto atkakliai nutylima, jog būtent užsiiminėjimas filosofija, bent jau minimalus jos pažinimas leidžia išvengti ideologinio manipuliavimo, kuris, nors ir netrukdo patogiam praktiniam gyvenimui, atkerta žmogų nuo jo prigimtinio troškimo pažinti tikrovę ir paverčia jį paklusnia intelektine ir politine marionete.

Priešingai - ne kas kita, o toks lengvabūdiškas susitaikymas su filosofijos atsisakymu dėl „patogaus“ ir visų pirma materialiai aprūpinto gyvenimo liudija tragišką žmogaus naivumą ir tuštybę. Filosofija suteikia tai, kas nesensta - tiek esminiai jos gvildenami klausimai, tiek į juos atsakyti mėginę veikalai suteikia kažką, kas buvo ir yra tikra tiek dabar, tiek prieš du tūkstančius metų ir šitokiu būdu liudija savaiminį vertingumą. „Nuoga“ empirika, kuria susižavėję daugelis šiuolaikinių universitetų, iš principo negali to suteikti ir nei iš tolo nėra panašu į tai, ką galima vadinti nuoširdžia ir sąmoninga tikrovės refleksija.

Tiesa ta, kad užsiiminėjimas filosofija niekaip netrukdo ir nepaneigia praktinių žmogaus gyvenimo poreikių, tačiau susitelkimas išimtinai į pastaruosius atsisakant suteikti žmogui tai, kas galėtų būti vienintelis autentiškas jo mąstysenos ir visos egzistencijos pagrindas, yra apmaudi ir nedovanotina vagystė. Filosofija kaip akademinė disciplina yra būtina net ir žinant, kad filosofo „profesija“ neegzistuoja. Kaip buvo parodyta, žmogiškoji būtis yra šis tas daugiau nei jo profesinė veikla. Greičiausiai nebūtų pernelyg drąsu teigti, kad troškimas pažinti - tai didžiausias ir pagrindinis žmogaus poreikis, kurio tenkinimui jis yra sukurtas. Staiga atsidurti negyvenamoje saloje gali atrodyti tragiška lemtis, tačiau žmogui suteikti įrankiai artėti prie tikrojo pažinimo liudija, kad jo padėtis vis dėlto nėra tokia jau bloga.  


Susiję straipsniai

Skaitiniai 3803303161070156356

Rašyti komentarą

  1. Vis tik yra viltis, kad įvyks pasaulyje žmogiškumo atgimimas, jei jau toks taurus jaunimas auga.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-08-09 15:44

    Protinga ir labai graži mergina.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-08-09 21:47

    Būna kartais stebuklu, ir moteris tampa filosofe, deja tai reti atvejai, daugiausiai filosofais yra vyrai, kadangi filosofija yra begalinė, tai ir filosofuoti galime be pabaigos, protingas filosofas daugiausiai, apsiriboja loginiu mąstymu, susijusiu su realiu pasauliu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item