Jonathan B. Coe. Mišios ir transcendencijos atgaivinimas

Įsivaizduokite jauną moterį vardu Kathryn, važiuojančią rytiniu autobusu į miesto verslo rajoną, kuriame ji dirba vadybininke sėkmingoje grafinių menų kompanijoje. Tai diena iš karto po to, kai Aukščiausiasis Teismas visoje šalyje įteisino tos pačios lyties asmenų „santuokas“ ir maždaug trys metai nuo tada, kai tas pats teismas patvirtino Kongreso sprendimą įvesti vadinamąjį Obama Care. Kaip tikinti katalikė, ji yra sutrikusi ir nusivylusi. Realybė, kurioje ji šiuo metu gyvena, naikinama su dideliu žiaurumu.

Filmas, kurį ji praeitą vakarą žiūrėjo kartu su savo vyru, nors buvo kuo geriausiai įvertintas skaitomiausio miesto laikraščio, juos abu privertė pasijausti tuščiai. Autobusas darda link betono, stiklo ir metalo kraštovaizdžio, dangus švininis ir protarpiais lyja. Prieš akis slenka dulkėtos siauros alėjos, įspraustos tarp namų, ir pilkos parduotuvių vitrinos. Negali būti, kad jos lankomos bažnyčios kunigas Flynnas turėjo omenyje tai, kai savo nesename pamoksle kalbėjo, kaip nematomos Dievo savybės - jo galia ir dieviškumas - atsispindi kūrinijoje.

Prieš ją sėdi jaunas, į trečią dešimtį ką tik įkopęs vyras, vilkintis odine striuke ir ant kūno turintis daugybę tatuiruočių bei auskarų. Iš jo IPOD girdėti pikta ir nihilistinė muzika, lyg neviltį nešantis sunkusis metalas. Jos žvilgsnį pagauna netoli esanti sankryža, kurioje dar praeitą savaitę nusikaltėlių gauja nužudė du žmones. Tuo metu autobusas lėtai pravažiuoja Planuotos tėvystės pastatą ir ji net pašiurpsta nuo minties, kiek daug žalos ten kasdien padaroma Dievo paveikslui. Atrodo lyg temperatūra autobuse staiga būtų nukritusi dešimčia laipsnių.

Maždaug mylia į vakarus nuo jos darbovietės keli benamiai susirietę guli šalia pelningiausios mieste investicijų kompanijos pastato. Ji negali nepastebėti šio kontrasto. Praėjus vos minutei autobusas pravažiuoja pro garsųjį miesto Modernaus meno centrą. Prie įėjimo stovi keista, beformė gerai žinomo prancūzų skulptoriaus dešimties pėdų aukščio ir penkių pėdų pločio skulptūra pavadinimu „Tuštuma“. Kathryn per pietų pertraukas į ją žiūrėjusi yra mažiausiai šešis kartus, tiek iš arti, tiek iš toli, bet vis tiek mano, kad toje skulptūroje esame tiek pat prasmės, kiek jos būtų, jei tenai iš viso nieko nestovėtų. Tikriausiai tai ir buvo jos kūrėjo tikslas: „Tuštuma“.

Tai patiria daugybė tikinčių krikščionių, ištisas savo kasdienio gyvenimo dienas galintys praleisti nepatirdami Gėrio, Tiesos ir Grožio. Šiandien labiau nei kada anksčiau trūksta transcendencijos, atrodo, jog dangaus šviesa pritemo, o šešėliai vis tamsėja. Neabejotinai šis Dievo apleistas, sielą marinantis etosas šaknis turi fakte, kad gyvename dvidešimt pirmoje civilizacijoje, kurią aprašė Arnoldas Toynbee savo darbe Istorijos studija. Jis pastebi, kad pirmosios dvidešimt civilizacijų savo pagrindo ieškojo tam tikruose religiniuose metanaratyvuose, o dvidešimt pirmoji save grindžia Sekuliarizmo žvaigžde. Pagal apibrėžimą sekuliarizmas pašalina Dievą iš visų gyvenimų sričių, tad transcendencijos praradimas neturėtų stebinti.

Dažnas ir pagirtinas krikščionių vadovų atsakymas į šį transcendencijos praradimą yra kvietimas keisti kultūrą. Misija apibrėžta, organizacijos atidarytos, pinigai surinkti. Prieš Planuotą tėvystę kovoja judėjimas už gyvybę. Pastogės benamiams statomos ten, kur jų labiausiai reikia. Dirbantys dailės, muzikos, literatūros ir filmų srityse raginami savo kūriniais parodyti Gėrį, Tiesą ir Grožį. Viešieji intelektualai kovoja idėjomis viešojoje erdvėje. Tikintieji raginami balsuoti už politikus, kurių sprendimai kultūrą pasuktų teisingesne kryptimi. Ir taip toliau.

Tačiau Kathryn neramina, jog daug žmonių Bažnyčioje vis labiau sutampa su išorine kultūra. Ji skaitė neseną Pew Research Center apklausą, atskleidžiančią dramatišką Amerikos katalikų, reguliariai lankančių Mišias, mąstymo situaciją: tik 42 proc. jų mano, kad išsiskyrusiems ir civilinę sąjungą sudariusiems katalikams neturėtų būti suteikiama Komunija ir vos 46 proc. yra įsitikinę, kad gyventi kartu nesusituokus yra blogai. 

Kadangi ji kasdien turi gyventi pasaulyje, kuriame prarasta transcendencija, tai ją tik dar labiau motyvuoja aktyviai įsitraukti į tikinčiojo gyvenimą, kuriame transcendencija liejasi per kraštus. O šio gyvenimo ašis yra dalyvavimas šv. Mišiose.

Religija, kupina transcendencijos, prasideda su kunigu, aukojančiu Mišias, paliestas dangaus. Kur veda vadovai, ten eina žmonės - šis nesupainiojamas principas įrašytas Teisėjų knygoje, Izraelio karalių istorijoje ir visur dabartiniame gyvenime. Kathryn pasisekė, kad turi tokį kunigą kaip tėvas Flynnas, kuris yra kupinas atsidavimo ir ištikimybės savo įžadams ir Šv. Rašto, Tradicijos bei Magisteriumo mokymui. Kiti kunigai jį vadina „Jono Pauliaus II-ojo tipo popiežiumi“. Ji mano, kad jis yra lyg iš kito pasaulio, bet gerąja to prasme. Jo ištikimybė savo įžadams suteikia jam eschatologinę dimensiją.

Jo atsidavimas celibato įžadui padaro jį panašų į Kristų ir mūsų galutinę būseną danguje, kur nei vienas iš mūsų nebus vedęs. Jo ištikimybė neturto ir paklusnumo įžadams tarsi sako: „Aš nesieksiu turtų ir valdžios pasaulyje, kuris yra netvarkingas ir laikinas. Ieškosiu tik Miesto, kurio Statytojas ir Architektas yra Dievas.“

Taip Kathryn kasdienis pasaulis, kuriame dangaus šviesa dažnai yra uždengiama, kontrastuoja su kunigo Flynno pasauliu, nukreiptu amžinybėn. Ar sutapimas, kad trys įžadai tarsi atsako į tris žmonėms būdingas pagundas: Pinigus, Seksą ir Valdžią? Žinoma, tai retorinis klausimas. Pasaulyje, kuris dažnai tampa viena didele skelbimų lenta, reklamuojančia šias tris pagundas, savo įžadams ištikimas kunigas gali tapti tarsi orientyru, rodančiu kelią į mūsų tikrąją tėvynę, tarsi tam tikra reklama, skatinančia ieškoti dangiško turto.

Kathryn atvyksta į 11 valandos rytines sekmadienio Mišias, kur kunigas Flynnas vadovauja vietai, kurioje praeitis, dabartinis ir ateitis susilieja, kurioje susivienija šventieji danguje, žemėje ir skaistykloje, kurioje laikas susikerta su amžinybe ir pučia dangaus vėjai. Metų metus ji pilnai nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta Mišių metu, bet jos supratimas paskutiniais mėnesiais stipriai išaugo perskaičius kunigo Flynno rekomenduotą Jeremy Driscollio knygą „Kas vyksta Mišiose“ (angl. What Happens at Mass). Jai tai buvo akis nušviečiantis gidas, atskleidžiantis, kaip Šventoji Mišių Auka perkelia tikintįjį į dangaus menes. Galime būti Jungtinių Valstijų ar kurios kitos valstybės piliečiai, bet kaip sakė apaštalas Paulius, mūsų tikroji pilietybė yra dangaus. 

Kathryn paryškino kai kurias kunigo Driscollio knygos dalis geltonai: „Visa Bažnyčia susirinko; Bažnyčia danguje ir žemėje; Bažnyčia iš skirtingų amžių“; bei „Altorius yra Dievo ir Avinėlio sostas“. Ji mato, kad Mišios prasideda introito giesme, ataidinčia iki dangaus, į kurį keliauja šventieji, ir nesuskaičiuojama daugybė angelų prisijungia prie giedojančių tikinčiųjų. O baigiasi jos, kai tikintysis priima Eucharistiją, Dangaus Duoną, ir yra išsiunčiamas kaip duona alkanam ir skaudulių pilnam pasauliui. Mišiose Šv. Rašto klausymu, į viršų kylančiais smilkalais ir eucharistine malda tikintysis paliečiamas Gėrio. Grožio ir Tiesos - paties Kristaus. Eucharistijoje tikintieji priima Kristų ir „Viešpaties šlovę atspindėdami, darosi panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja jų garbingumas“ (2 Kor 3,18).

Kai Mišios aukojamos lotyniškai, paskutiniai jų žodžiai yra Ite missa est. Kunigai Johnas Trigilio ir Kennethas Brighenti taikliai pastebėjo, kad teisingas šių žodžių vertimas yra: „Eikite, esate siunčiami“, o ne „Eikite, Mišios baigtos“. Kathryn į tai žvelgia kaip į įpareigojimą tikinčiųjų bendruomenei būti tarsi druska ir šviesa pasauliui. Ite missa est yra tiltas tarp religijos ir kultūros: tikintysis, kuris Mišių metu buvo paliestas transcendencijos (Kristaus), yra įpareigojamas keisti sekuliarią kultūrą, kenčiančią nuo transcendencijos stygiaus. Dalyvavimas Mišiose yra reikalingiausias ir išganingiausias būdas pasiruošti kultūros keitimui.

[...]

Jonathano B. Coe straipsnio, publikuoto Crisis Magazine, ištrauka