Giulio Meotti. Ar Europa atsisakys atsiklaupti kaip didvyris prancūzų kunigas?

Įsivaizduokite tokią sceną: rytinės katalikų šv. Mišios šiauriniame Prancūzijos miestelyje Sent Etjen diu Ruvrė, beveik tuščia bažnyčia, trys tikintieji, dvi seserys ir labai senas kunigas. Peiliais ginkluoti „Islamo valstybės“ teroristai įbėga į bažnyčią ir perrėžia kunigo Jacqueso Hamelio gerklę. Ši kvapą gniaužianti scena atspindi krikščionybės būklę Europoje.

Tai jau yra nutikę anksčiau. 1996 m. septyni prancūzų vienuoliai buvo išskersti Alžyre. 2006 m. kunigui buvo nukirsta galva Irake. 2016 m. šis siaubingas islamo ritualas įvykdytas Europos krikščionybės širdyje: kunigas Hamelis buvo nužudytas Normandijos miestelyje, netoli Žanos d'Ark, prancūzų krikščionybės herojės, teismo vietos.

Prancūzija buvo daugybę kartų įspėta, kad Europos krikščionys galiausiai patirs tą patį likimą kaip jų broliai Rytuose. Bet Prancūzija atsisakė saugoti tiek Europos, tiek ir Rytų krikščionis. Kai prieš metus didžiosios Paryžiaus mečetės rektorius Dalilas Boubakeuras pasiūlė tuščias Prancūzijos bažnyčias (tokias kaip ta Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje) paversti mečetėmis, vos keli prancūzų intelektualai, vedami Alaino Finkielkrauto ir Pascalio Brucknerio, pasirašė protestą, kurį pavadino „Nelieskite mano bažnyčios“ (pranc. Touche pas à mon église), bandydami apginti Prancūzijos krikščionišką paveldą. Laurent Joffrinas, dienraščio Liberation direktorius, ėmėsi vadovauti kampanijai prieš protestą, jį pasirašiusius išvadindamas „nukaršėliais ir fašistais“.

Metai iš metų Prancūzijos socialistai merai rėmė bažnyčių griovimą ar jų vertimą mečetėmis (taip vykdydami „Islamo valstybės“ tikslus, tik kitokiomis, „taikiomis“, priemonėmis). Išskyrus Saint-Germain-des-Prés kvartalą Paryžiuje, Avinjono festivalį ir kai kurias kitas vietas, Prancūzija išgyvena dramatišką identiteto krizę.

Kai bandymas išsaugoti Prancūzijos bažnyčias buvo demonizuojamas ir ignoruojamas, tokį patį likimą išgyveno Rytų krikščionys, naikinami „Islamo valstybės“. „Daugiau nebeįmanoma ignoruoti šio etninio ir kultūrinio valymo“, - teigiama kreipimęsi, kurį pasirašė įprasti kovingi „islamofobiški“ intelektualai, tokie kaip Elisabeth Badinter, Jacquesas Julliardas ir Michaelis Onfray. Kovo mėnesį laikraštis Le Figaro apkaltino Manuelio Vallso vyriausybę palikus „Islamo valstybės“ žudomus krikščionis likimo valiai ir atsisakant suteikti jiems vizas.

Pakeliaukite šiomis dienomis po Europą: nerasite nei vienos akcijos, protestuojančios prieš kunigo Hamelio nužudymą. 2015 m. sausį, po kruvinų Charlie Hebdo žudynių, prancūzai išėjo į gatves, skanduodami „Je suis Charlie“. Po 2016 m. liepos 26 d., kai bažnyčioje buvo nužudytas 85-erių metų amžiaus kunigas, niekas nedarė to paties, sakydami „Mes visi esame katalikai“. Net popiežius Pranciškus, susidūręs su vienu iš svarbiausių prieš krikščionybę nukreiptų įvykių Europoje po Antrojo pasaulinio karo, tylėjo ir sugebėjo tik pasakyti, kad islamistai „siekia praturtėti“. Visa Vatikano dvasininkija atsisakė parašyti ar pasakyti žodį „islamas“.

Tiesa mus pasiekia vos iš kelių rašytojų. „Religijos nugali religijas; policija gali mažai kuo padėti, jei žmogus nebijo mirties.“ Šiuos žodžius praėjus šešiems mėnesiams nuo Charlie Hebdo žudynių ištarė rašytojas Michelis Houellebecqas, kalbėdamas su Revue des Deux Mondes. Mūsų elitui reikėtų tai perskaityti, kad po kiekvienų žudynių ir vėl neaušintų burnos apie „žvalgybos tarnybų nesėkmes“.

Juk dar viena papildoma prancūzų žandarmerijos mašina nebūtų sustabdžiusi islamisto, Nicoje nužudžiusio 85 žmones. Jau tapo savotišku ritualu, kad po kiekvienų žudynių Europos žiniasklaida ir politikai kartoja tą pačią istoriją apie „žvalgybos tarnybų nesėkmes“. Išpuolio Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje atveju teroristas buvo stebimas.

„Žvalgybos tarnybų nesėkmių“ teorija padeda išvengti islamo ir jo siekiamo Europos užkariavimo paminėjimo. Tai standartinis elgsenos kodas po kiekvieno islamistinio išpuolio. Ir tada jie prideda: „Atsakomieji veiksmai“ tik sukurtų uždarą smurto ratą; reikia siekti taikos ir parodyti geras intencijas. O po dviejų ar trijų savaičių atsiranda fatališkas „mes to nusipelnėme“. Dėl ko? Dėl to, kad turime kitokią nei jie?

Visada girdime tuos pačius balsus, kaip kokiame apsimetinėjimo ir kolektyvinės dezorientacijos žaidime, kuriame niekas nežino, kurį priešą mušti. Galiausiai, ar nėra kur kas patogiau kalbėti apie „žvalgybą“ nei islamistus, kurie teroru ir šariato teise bando primesti savo valią mums, vargšams europiečiams?

Atrodo, kad Europa pasmerkta nuolatinei apgulties būsenai. Ir kas, jeigu vieną dieną, po daugybės kraujo praliejimo ir išpuolių Europoje, žemyno vyriausybės pradės derėtis su žinomiausiomis islamo organizacijomis dėl demokratijos palenkimo islamiškajai šariato teisei? Komiksai apie Mohamedą ir „piktžodžiavimo nusikaltimą“ jau išnyko iš Europos žiniasklaidos, o žydų persekiojimas prasidėjo jau seniai.

Po išpuolio bažnyčioje prancūzų žiniasklaida net nusprendė daugiau nebepublikuoti teroristų nuotraukų. Itin drąsus mūsų populiariosios žiniasklaidos, parodžiusios mirtinus bailumo ženklus per Charlie Hebdo krizę, atsakymas į džihadą.

Vienintelė viltis mus pasiekia iš 85-erių metų prancūzų kunigo, kuris islamistų buvo nužudytas po paprasto, bet kilnaus gesto: jis atsisakė prieš juos atsiklaupti. Ar pažeminta ir ištižusi Europa išdrįs padaryti tą patį?

Versta iš Gatestoneinstitute.org