Giulio Meotti. Ar Europa atsisakys atsiklaupti kaip didvyris prancūzų kunigas?

Įsivaizduokite tokią sceną: rytinės katalikų šv. Mišios šiauriniame Prancūzijos miestelyje Sent E...

Įsivaizduokite tokią sceną: rytinės katalikų šv. Mišios šiauriniame Prancūzijos miestelyje Sent Etjen diu Ruvrė, beveik tuščia bažnyčia, trys tikintieji, dvi seserys ir labai senas kunigas. Peiliais ginkluoti „Islamo valstybės“ teroristai įbėga į bažnyčią ir perrėžia kunigo Jacqueso Hamelio gerklę. Ši kvapą gniaužianti scena atspindi krikščionybės būklę Europoje.

Tai jau yra nutikę anksčiau. 1996 m. septyni prancūzų vienuoliai buvo išskersti Alžyre. 2006 m. kunigui buvo nukirsta galva Irake. 2016 m. šis siaubingas islamo ritualas įvykdytas Europos krikščionybės širdyje: kunigas Hamelis buvo nužudytas Normandijos miestelyje, netoli Žanos d'Ark, prancūzų krikščionybės herojės, teismo vietos.

Prancūzija buvo daugybę kartų įspėta, kad Europos krikščionys galiausiai patirs tą patį likimą kaip jų broliai Rytuose. Bet Prancūzija atsisakė saugoti tiek Europos, tiek ir Rytų krikščionis. Kai prieš metus didžiosios Paryžiaus mečetės rektorius Dalilas Boubakeuras pasiūlė tuščias Prancūzijos bažnyčias (tokias kaip ta Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje) paversti mečetėmis, vos keli prancūzų intelektualai, vedami Alaino Finkielkrauto ir Pascalio Brucknerio, pasirašė protestą, kurį pavadino „Nelieskite mano bažnyčios“ (pranc. Touche pas à mon église), bandydami apginti Prancūzijos krikščionišką paveldą. Laurent Joffrinas, dienraščio Liberation direktorius, ėmėsi vadovauti kampanijai prieš protestą, jį pasirašiusius išvadindamas „nukaršėliais ir fašistais“.

Metai iš metų Prancūzijos socialistai merai rėmė bažnyčių griovimą ar jų vertimą mečetėmis (taip vykdydami „Islamo valstybės“ tikslus, tik kitokiomis, „taikiomis“, priemonėmis). Išskyrus Saint-Germain-des-Prés kvartalą Paryžiuje, Avinjono festivalį ir kai kurias kitas vietas, Prancūzija išgyvena dramatišką identiteto krizę.

Kai bandymas išsaugoti Prancūzijos bažnyčias buvo demonizuojamas ir ignoruojamas, tokį patį likimą išgyveno Rytų krikščionys, naikinami „Islamo valstybės“. „Daugiau nebeįmanoma ignoruoti šio etninio ir kultūrinio valymo“, - teigiama kreipimęsi, kurį pasirašė įprasti kovingi „islamofobiški“ intelektualai, tokie kaip Elisabeth Badinter, Jacquesas Julliardas ir Michaelis Onfray. Kovo mėnesį laikraštis Le Figaro apkaltino Manuelio Vallso vyriausybę palikus „Islamo valstybės“ žudomus krikščionis likimo valiai ir atsisakant suteikti jiems vizas.

Pakeliaukite šiomis dienomis po Europą: nerasite nei vienos akcijos, protestuojančios prieš kunigo Hamelio nužudymą. 2015 m. sausį, po kruvinų Charlie Hebdo žudynių, prancūzai išėjo į gatves, skanduodami „Je suis Charlie“. Po 2016 m. liepos 26 d., kai bažnyčioje buvo nužudytas 85-erių metų amžiaus kunigas, niekas nedarė to paties, sakydami „Mes visi esame katalikai“. Net popiežius Pranciškus, susidūręs su vienu iš svarbiausių prieš krikščionybę nukreiptų įvykių Europoje po Antrojo pasaulinio karo, tylėjo ir sugebėjo tik pasakyti, kad islamistai „siekia praturtėti“. Visa Vatikano dvasininkija atsisakė parašyti ar pasakyti žodį „islamas“.

Tiesa mus pasiekia vos iš kelių rašytojų. „Religijos nugali religijas; policija gali mažai kuo padėti, jei žmogus nebijo mirties.“ Šiuos žodžius praėjus šešiems mėnesiams nuo Charlie Hebdo žudynių ištarė rašytojas Michelis Houellebecqas, kalbėdamas su Revue des Deux Mondes. Mūsų elitui reikėtų tai perskaityti, kad po kiekvienų žudynių ir vėl neaušintų burnos apie „žvalgybos tarnybų nesėkmes“.

Juk dar viena papildoma prancūzų žandarmerijos mašina nebūtų sustabdžiusi islamisto, Nicoje nužudžiusio 85 žmones. Jau tapo savotišku ritualu, kad po kiekvienų žudynių Europos žiniasklaida ir politikai kartoja tą pačią istoriją apie „žvalgybos tarnybų nesėkmes“. Išpuolio Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje atveju teroristas buvo stebimas.

„Žvalgybos tarnybų nesėkmių“ teorija padeda išvengti islamo ir jo siekiamo Europos užkariavimo paminėjimo. Tai standartinis elgsenos kodas po kiekvieno islamistinio išpuolio. Ir tada jie prideda: „Atsakomieji veiksmai“ tik sukurtų uždarą smurto ratą; reikia siekti taikos ir parodyti geras intencijas. O po dviejų ar trijų savaičių atsiranda fatališkas „mes to nusipelnėme“. Dėl ko? Dėl to, kad turime kitokią nei jie?

Visada girdime tuos pačius balsus, kaip kokiame apsimetinėjimo ir kolektyvinės dezorientacijos žaidime, kuriame niekas nežino, kurį priešą mušti. Galiausiai, ar nėra kur kas patogiau kalbėti apie „žvalgybą“ nei islamistus, kurie teroru ir šariato teise bando primesti savo valią mums, vargšams europiečiams?

Atrodo, kad Europa pasmerkta nuolatinei apgulties būsenai. Ir kas, jeigu vieną dieną, po daugybės kraujo praliejimo ir išpuolių Europoje, žemyno vyriausybės pradės derėtis su žinomiausiomis islamo organizacijomis dėl demokratijos palenkimo islamiškajai šariato teisei? Komiksai apie Mohamedą ir „piktžodžiavimo nusikaltimą“ jau išnyko iš Europos žiniasklaidos, o žydų persekiojimas prasidėjo jau seniai.

Po išpuolio bažnyčioje prancūzų žiniasklaida net nusprendė daugiau nebepublikuoti teroristų nuotraukų. Itin drąsus mūsų populiariosios žiniasklaidos, parodžiusios mirtinus bailumo ženklus per Charlie Hebdo krizę, atsakymas į džihadą.

Vienintelė viltis mus pasiekia iš 85-erių metų prancūzų kunigo, kuris islamistų buvo nužudytas po paprasto, bet kilnaus gesto: jis atsisakė prieš juos atsiklaupti. Ar pažeminta ir ištižusi Europa išdrįs padaryti tą patį?

Susiję straipsniai

Politika 569942980760343005

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-08-06 14:28

    joo,savotiškas paradoksas-Prancūzija tapusi laicistine valstybe ir nustūmusi krikščionybę į šoną,pamiršo tai padaryti su kita ,jai visiškai svetima religija, islamu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-08-06 17:30

      Čia joks paradoksas - Prancūzija jau to padaryti nebegali. Kaip sakoma - šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Išnaikinus vieną religiją, į jos vietą būtinai ateina kita. Išnaikinus krikščionybę ir didėjant Prancūzijoje gyvenančių musulmonų skaičiui, Prancūzija jau nieko nebegali (tiksliau - bijo) padaryti.

      Bet čia tik lapeliai. Kaip sakoma - ridiko skonis - gumbe. Va, su laiku demokratiškai išrinkus musulmonus Prancūzijoje į aukščiausią šalies valdžią ir perėmus branduolinio ginklo kontrolę, tuomet gyventi pasidarys kur kas "įdomiau".

      Ir ne tik Prancūzijoje.

      Panaikinti
  2. Straipsnio aurorius pamirsta kad ne "Islamas" apskritai atakuoja Europa, o jo fanatiska sekta pavadinimu Isis. Nera vieningo islamo kaip kad ir nera vieningos krikscionybes. Yra begale krypciu ir interoretaciju: nuo paciu fanatiskiausiu iki paciu liberaliausiu. Krikscionybeje juk irgi yra visas spektras pradedant tokiais liberalais kaip popiezius Pranciskus ir baigiant Jehovos liudytojais ir panasiom fanatiskom sektom. Ir milijonas tarpiniu atspalviu tarp siu dvieju krastutinumu. Kaip tad galima kalbeti apie "krikscionybe" apskritai? Lygiai tas pats yra ir islame,
    judaizme,induizme ir visose kitose
    religijose. Beje Isis ir kiti suzvereje musulmonu fanatikai kasdien zudo zmones musulmonu salyse, ne tik Europoje. Vadinasi ir patiems
    musulmonams islamas yra gresme? Ne "islamas" gresme, o religinis (beje, politizuotas) fanatizmas. Lygiai kaip gresme buvo nacizmas, o ne vokieciu patriotizmas. Manau kad tai du skirtingi dalykai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dalis tiesos Jūsų komentare yra - bet faktas lieka faktu: nepaisant to, kad neadekvačių fanatikų gali būti kiekvienoje religijoje, terorizme "specializuojasi" TIK islamo atstovai. Kitas punktas - sakyti, kad už viską atsakinga tik "fanatiska sekta pavadinimu Isis" yra netikslu, nes a) toli gražu ne visi teroristai priklauso ISIS ir b) alach-babachai terorizmu užsiiminėjo jau gerokai prieš ISIS susikūrimą - ir naivu būtų manyti, kad sustos po jos iširimo/likvidavimo. Ir dar vienas dalykas - sakyti, kad "Ne "islamas" gresme, o religinis (beje, politizuotas) fanatizmas" irgi yra ne visai tikslu, nes, pirmiausia, pats islamas yra politizuotas. Antra, sakyti, kad islamas nėra grėsmė netikslu dar ir todėl, kad a) jo ilgametė istorija (beje, nepasižyminti evoliucionavimo požymiais ;)) rodo priešingai ir b) tai yra mesianistinė religija - t.y. orientuota į savo įtakos plėtimą ir "kitatikių" atvertimą (na, o jeigu tie užsispyrę ir "neatsiverčia" - tada "alach-babach"! :)).

      Panaikinti
    2. Na taip, sutinku kad islame gludi problema. Taciau juk tikrai ne visi musulmonai kurie atvyksta i vakarus yra fanatikai. Manau kad didesne ju dalis tiesiog nori ramiai gyventi, kai kurie is ju nera itin religingi. O net ir tarp religinguju ne visi yra kruvini zudikai, yra islamo krypciu kurios teigia tolerancija ir meile, pvz sufijai...

      Panaikinti
    3. Taip, ne visi yra fanatikai - bet šiuo metu nėra JOKIŲ veiksmingų priemonių tos fanatikus "atsijoti" (o net jei būtų, abejoju, ar jie būtų panaudoti - gi netolerantiška :)).
      Antra vertus, tie fanatikai - tik "aisbergo viršūnė" - ir gali būti "vietinės gamybos", o ne tik "importuoti". Nepriklausomai nuo religingumo laipsnio, islamas yra paveikęs VISŲ musulmonų pasaulėžiūrą ir kultūrą. Tiek viena, tiek kita svetima mums, o mūsiškė kultūra (aišku, atsižvelgiant į dabartinėje situaciją Vakaruose, tą žodį, ko gero, jau reiktų rašyti kabutėse :)) ir pasaulėžiūra svetimos jiems. Jie ne integruosis svetimoje "netikėlių" aplinkoje, o laikysis "savų", formuos (tiksliau, jau formuoja) getus ir mieliau parazituos, negu dirbs (juolab, kad turi tam puikias sąlygas). Dar daugiau - musulmonų akyse Vakarų aplinka jiems ne tik svetima, bet ir visais atžvilgiais (išskyrus, aišku, ekonominį ;)) ŽEMESNĖ ir SILPNESNĖ, todėl jie Vakarų visuomenei jaučia dar ir panieką (reikia pripažinti kad dažnu atveju visai pagrįstą). Taigi, turim bendruomenes, saistomas tamprių kultūrinių ir religinių ryšių ir gyvenančias, jų akimis žiūrint, silpnų, ištvirkusių, iškrypusių ir nepelnytai turtingų visuomenių apsuptyje. Ir jei pasitaikys koks pakankamai iškalbingas imamas, kuris sudomins jaunimą džihado ar tiesiog "skriaudos atitaisymo" idėja... Beje, pastaruoju atveju jie dar ir gautų paramą iš savo priešų - juk "skriaudos (skolos)"/"skriaudžiamų mažumų" tema labai mėgstama ir neomarksistinių liberalų bei kairiųjų apskritai - o kaip tik jie ir "diriguoja" Vakarų politiką.

      Panaikinti
  3. Visa tai tiesa. Taciau pasaulyje nera tik dvi spalvos - juoda ar balta. Yra ir daigybe pilku atspalviu. Tame tarpe ir klausimuose, liecianciuose islama. Pvz kaip paaiskintumete Jungtiniu Arabu Emyratu fenomena? Buvauvten kelis kartus, kazkaip neatrodo panasu i atsilikeliu primityviu teroristu sali...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item