Gabrielius Sužiedėlis. Kaip Lietuva ir Europa dėl pažangos atitrūko nuo klasikinės politikos sampratos

„Progreso kaina yra dvasios mirtis“, – savo darbe „The New Science of Politics“ teigė XX a. vokie...

„Progreso kaina yra dvasios mirtis“, – savo darbe „The New Science of Politics“ teigė XX a. vokiečių-amerikiečių politikos filosofas Ericas Voegelinas. Nors Europos Sąjungos oficialiųjų pareigūnų šiais laikais ypač pamėgta politinio progreso sąvoka daugeliui galėtų sunkiai asocijuotis su tokiais nelygiais mainais, atidesnis žvilgsnis į politinę teoriją bei istoriją gali tik patvirtinti Voegelino žodžius. Tiesa, reikėtų pažymėti, jog progresas kartu su dvasia pasiėmė ir klasikinę politikos sampratą, o kartu ir nepaprastai reikšmingą jos dalį – šv. Tomo Akviniečio bei kitų scholastinės krypties mąstytojų atstovaujamą tradicinį krikščionišką politinį mokymą (kurio šiuo atveju nederėtų visiškai sutapatinti su Romos Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu). Būtent į šiuos progreso aspektus bei jų konkretesnes raiškos formas Europoje bei Lietuvoje bus siekiama pažvelgti šiame straipsnyje.

Progresas ir politika

Nors progresą, atsižvelgiant į lotynišką žodžio kilmę, galima neabejotinai laikyti ėjimu į priekį (dėl to šiame straipsnyje sinonimiškai vartosiu ir lietuvišką „pažangos“ sąvoką), gilesnė sąvokos prasmė bei pritaikymo galimybės gali nepaprastai skirtis priklausomai nuo pasaulėžiūros konteksto. Atsižvelgiant į tai, nieko nuostabaus, jog pati sąvoka šiandien gali tapti tam tikru manipuliacijos įrankiu. Dėl to, siekiant geriau suvokti politinio progreso apibrėžimą, būtina pažvelgti į dvi Vakarų civilizacijos politines sampratas – klasikinę bei moderniąją.

Klasikinėje politinėje teorijoje progreso sąvokos nėra. Vietoje to, ką šiandien vadiname progresu, klasikinis mąstymas siekė maksimalaus pozityvios dalykų prasmės išskleidimo, pagrįsto kiekvienam asmeniui taikomu doros kriterijumi. Klasikoje politika paklūsta etikai bei neturi galimybės pastarosios sumenkinti, pavadinti „ne šio pasaulio dimensija“. Nors Platonas ir Aristotelis svarstė ir idealios valstybės modelius, jie neturėjo utopinių iliuzijų, kad būtų realu tai įgyvendinti.

Kai kurie mąstytojai, pavyzdžiui, Robertas Nisbetas, yra linkę Aristotelio „Politikoje“ apibrėžiamą žmogaus bendruomenės formų kelią nuo šeimos iki valstybės laikyti progreso išraiška. Tačiau tai visgi derėtų apibūdinti kaip prigimtinį kelią iki politinės tikrovės. Pasiekus pastarąją, vėlgi susikuria sąlygos ne politiniam progresui, o dinamikai. Valstybė, net ir priėmusi pagal Aristotelio koncepciją teisingiausią monarchijos valdymo formą, gali lygiai taip pat ją prarasti karalių pakeičiant tironui. Galų gale, valstybei netgi išlaikant teisingiausią valdymo formą, esminiu politinės bendruomenės rūpesčiu tampa ne valstybės struktūra, o turinys. Klasikinis politikos tikslas – ugdyti piliečio, tad ir žmogaus, dorybes politinėje bendruomenėje. Po daugiau negu tūkstančio metų minėtus Aristotelio teiginius perėmė ir vienas reikšmingiausių tradicinio krikščioniško politinio mokymo formuotojų šv. Tomas Akvinietis. Veikale „Apie valdžią. Kipro karaliui“ jis šią koncepciją praturtino krikščionišku elementu, kalbėdamas apie aukščiausią valdžios tikslą sukurti žmogui materialias sąlygas dorai gyvenant pasiekti išganymą.

Pažangos idėja iškilo modernizmo aušroje, kai, vis labiau atsisakant krikščionybės reikšmės, suformuota iliuzija, jog senojo pasaulio ir žmogaus vietoje galima sukurti naujus. Atmetant klasikinę etikos pirmenybę prieš politiką, išsiskyrė du esminiai moderniojo progreso bruožai: techninės pažangos sureikšminimas bei etikos išlaisvinimas. Viena vertus, techninė pažanga buvo atpalaiduota nuo moralinių įsipareigojimų, tačiau ne mažiau svarbu, jog ir pati moralė buvo perkelta į masinio progreso rėmus. Politikoje bei kitose srityse nebeliko jokio stabilaus doros kriterijaus ir žmogiškosios dimensijos.

Ryškiausias moderniosios politikos paradoksas kyla iš to, jog ji, neturėdama tvirto atspirties taško, negali suformuoti ir aiškaus tikslo, įprasminti žmonių gyvenimų, tačiau, nepaisant to, siekia politinio ir moralinio progreso. Modernioji politinė mintis, kurdama naująjį pasaulį ir žmogų, yra neišvengiamai priklausoma nuo šios priešpriešos bei, siekdama pateisinti savo egzistavimą, mėgina surasti jai sprendimą. Jau minėtas E. Voegelinas šį procesą apibūdino kaip klaidingą moderniojo žmogaus bandymą savo rankomis perkelti dangiškąjį pasaulį į žemiškąjį bei išskyrė tris ideologines šio proceso raiškos formas. Pirmasis, progresyvizmas, iš esmės apibūdina begalinį judėjimą neapsibrėžto politinio tikslo link. Antrasis, utopizmas, pasižymi sugebėjimu sukurti idealo vaizdinį, tačiau visiškai nepasiūlo priemonių jam pasiekti. Trečiasis, revoliucinis aktyvizmas, sukūręs pagrindą marksizmui, vėlgi sugeba pateikti vaizdinį, tačiau siekia jo kaip įmanant greičiau perkuriant žmogaus prigimtį.

Atsižvelgus į išskirtus argumentus, neturėtų kilti abejonių, jog klasikinė bei modernioji politinės sampratos politinio progreso atžvilgiu atstovauja kardinaliai skirtingoms pozicijoms. Nepaisant to, netgi naujausiaisiais laikais vis dar buvo bandoma ieškoti būdų joms suderinti. Vienas ryškiausių šio proceso atspindžių buvo XIX a. pabaigoje pradėta formuoti krikščioniškosios demokratijos idėja, siekusi sujungti krikščioniškąją moralės sampratą bei progresyvias politines idėjas. Nors judėjimas Europos mastu pasiekė daugybę politinių pergalių, didžioji dalis krikščionių demokratų partijų XX a. antroje pusėje patyrė nesėkmę. Tačiau didžiausias praradimas buvo ne tai – bandymas sujungti abi politines sampratas turėjo daugybę skaudesnių padarinių, vis labiau skatinusių Vakarų atitolimą nuo tradicinio krikščioniško politinio mokymo. Šis reiškinys savitai atsispindėjo ir mums aktualiausiose, Europos bei Lietuvos politinėse erdvėse, į kurias vertėtų pažvelgti kiek atidžiau.

Europa ir betikslis progresas

Europos Sąjunga buvo sukurta remiantis krikščioniškosios demokratijos pagrindais. ES tėvai įkūrėjai, visų pirma atitinkamai Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vadovai bei atstovai Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas bei Alcide De Gasperi, aiškiai laikė krikščionybę neatsiejama Europos dalimi. Taip pat ypač Antrojo pasaulinio karo žiaurumų kontekste jie puikiai suprato krikščionybės kaip Europą vienijančios jėgos reikšmę. ES kūrėjai ne prasčiau suvokė ir iš Bažnyčios socialinio mokymo kylančio subsidiarumo principo svarbą, žyminčią neginčijamą lokalaus lygmens institucijų teisę veiksmingai atlikti visas funkcijas, kurias jos pajėgia atlikti. ES kūrimosi kontekste tai reiškė lygiaverčių nacionalinių valstybių vienijimąsi į sąjungą, kurios politiniai galios centrai turėjo išlikti jos suverenių narių sostinėse, pastarosioms tiesiogiai atstovaujant nacionaliniam interesui bei piliečių norams. ES tėvai įkūrėjai turėjo vieningos bei savo tapatumo neatsisakančios Europos viziją.

Tiesa, tapatumo išsaugojimas negalėjo būti toks lengvas uždavinys. Europos Sąjungos kūrimas remiantis krikščioniškosios demokratijos pagrindais neišvengiamai reiškė ne tik tradicinių krikščioniškųjų, tačiau ir politiškai daug aktyvesnių moderniųjų koncepcijų taikymą. Nepaisant ES tėvų įkūrėjų intencijų bei pastangų, maždaug nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio Europa perėjo prie progresyviojo funkcionalistinio Jean Monnet integracijos modelio. Europa paliko krikščionybę bei atitrūko nuo savo šaknų, kas nulėmė ir tai, jog buvo nustota svarstyti apie šią erdvę idėjų lygmeniu.

Paskutiniai XX a. dešimtmečiai, pasižymėję nepaprasta sekuliarizmo bei neoliberalizmo įtaka, prisidėjo sukuriant sąlygas 1992 m. Mastrichto bei 2009 m. Lisabonos Europos Sąjungai. Pastaroji idėjiniu bei struktūriniu atžvilgiu atitinkamai ne tik galutinai atmetė krikščionišką paveldą, prieš pastarąjį iškeldama moderniąją Švietimo epochą, tačiau taip pat ėmė vis labiau nepaisyti subsidiarumo principo. Visgi svarbiausia, jog ES galutinai perėmė ir progresyvistinę ideologinę sampratą, iš esmės susiedama savo politinę raidą su begaliniu, aiškaus tikslo bei prasmės neturinčiu vystymusi. Šitaip tai, kas iš tiesų negali būti išpildyta vienakrypčiame pakilime, galop įsisuko į begalinį sekuliaraus federalizmo ratą, nežadantį aiškios politinės krypties.

Šiandien Jean Monnet funkcionalistinis modelis yra iš esmės išeikvotas. Tai puikiai parodo šiandienės ES vizijos formavimo komplikacijos bei anksčiau neregėtas ir šiandien vis labiau įsivyraujantis nepasitikėjimas tokio tipo Europos Sąjungos būtinybe. Nors žvelgiant iš racionalios geopolitinės perspektyvos neturėtų kilti abejonių, ar ES turi egzistuoti, dabartinis Sąjungos modelis visiškai pagrįstai skatina nepatenkintus europiečius kalbėti apie jos griūtį, o nepatenkintus, tačiau dar turinčius vilties – apie kardinalų, tačiau būtiną jos atnaujinimą.

Tarpukario Lietuva ir modernizacijos dinamika

Nors nėra abejonių, jog ryškiausią krikščioniškosios tradicijos bei moderniojo politinio progreso susidūrimą galima įžvelgti šį procesą tiriant būtent Europos mastu, atskiri nacionaliniai atvejai, apimantys ir prieškario laikotarpį, taip pat gali atskleisti daug svarbių tendencijų. Nors tai galėtų sukelti nuostabą, vienas iš tokių atvejų yra mūsų valstybė, Pirmoji Lietuvos Respublika. Pastaroji neturėjo istorinės galimybės dalyvauti po Antrojo pasaulinio karo vykusiuose Europos integracijos procesuose. Tačiau daug žinių apie šį modernybės bei krikščioniškosios tradicijos susidūrimą tarpukario Lietuvos kontekste gali pateikti to meto lietuvių krikščionių demokratų bei kitų katalikiškos politinės minties atstovų darbų analizė, atskleidžianti šios politinės srovės modernizacijos dinamiką.

Šis procesas natūraliai atsiskleidė per nuolatinę kaitą. Maždaug 1905–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje pasikeitė trys katalikiškajai politinei minčiai atstovavusios kartos. Kiekviena iš jų sparčios modernizacijos sąlygomis atitinkamai turėjo pasižymėti skirtingu bei nuolat besikeičiančiu santykiu su tradiciniu krikščionišku politiniu mokymu. Pasitelkus aiškų atskaitos tašką, šv. Tomo Akviniečio politinį mokymą, Pirmojoje Respublikoje šiuo atžvilgiu galima įžvelgti aiškų laipsnišką atitolimą nuo tradicinės krikščionybės sampratos, vis ryškiau perimant modernistinius požymius.

Jeigu pirmoji katalikiško politinio judėjimo karta, atstovaujama Adomo Dambrausko-Jakšto, Pranciškaus Būčio, Kazimiero Šaulio bei kitų dvasininkų, vis dar nuosekliai laikėsi esminių šv. Tomo politinio mokymo nuostatų, vėliau situacija ėmė sparčiai keistis. Antrąją kartą galima apibūdinti kaip aiškų modernistinio ideologinio susiskaidymo pavyzdį. Joje, tai lemiant ir to meto partinėms-organizacinėms skirtims, iš esmės išsiskyrė trys grupės: paveikta socialistinių tendencijų (atstovaujama Mykolo Krupavičiaus, Prano Viktoro Raulinaičio ir kitų), perėmusi konservatoriškas nuostatas (Aleksandras Stulginskis, Feliksas Mikšys ir kt.) bei išlaikiusi tradicinę krikščionišką politinę sampratą (Stasys Šalkauskis, Pranas Kuraitis, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis ir kt.).

Tačiau svarbiausia yra tai, jog trečiosios judėjimo kartos atstovų pozicija atspindėjo visiškai aiškius moderniuosius pokyčius. Šiai kartai, atstovaujamai Antano Maceinos, Prano Dielininkaičio, Juozo Keliuočio bei Stasio Ylos, buvo būdinga iš esmės giluminė, daugeliu atvejų tiesiogiai išreikšta priešprieša kone visų tradicinio krikščioniško politinio mokymo koncepcijų atžvilgiu. Trečioji karta tarpukario saulėlydyje išsiskyrė jai būdingais bent jau iš dalies pasireiškiančiais modernistiniais požymiais: iracionaliuoju misticizmu, žmogiškuoju dualizmu, valstybės prigimtinumo atmetimu, ekumenizmu bei Bažnyčios autoriteto mažinimu, vienybe įvairovėje, socialiniu teisingumu, sindikalizmu bei įvairiomis politinės srities siaurinimo tendencijomis.

Atsižvelgus į šią raidą, galima teigti, jog mūsų valstybė už progresą sumokėjo dar tarpukariu. Tiesa, kaina buvo dviguba. Iš vienos pusės, Pirmosios Respublikos kūrimo kontekste neišvengiamai įvykęs atsivėrimas progresui bei moderniosioms vakarietiškoms tendencijoms pareikalavo ir staigaus krikščioniškojo politinio bei akademinio elito atitolimo nuo savo pasaulėžiūros pagrindų. Iš kitos pusės, sovietinė okupacija bei kitos Antrojo pasaulinio karo audros tragiškai sunaikino ir tai, kas buvo išsaugota.

Dvasios mirtis

E. Voegelinas, tęsdamas šio straipsnio pradžioje minėtą mintį, teigė, jog dvasia yra nuolatos žudoma žmonių, kurie aukoja Dievą civilizacijai. Kuo labiau žmonės stengiasi pasiekti išganymą žemiškosiomis sąlygomis, tuo labiau jie atitolsta nuo dvasiškojo gyvenimo. Kadangi pastarasis yra žmogaus bei žmonių politinės bendruomenės tvarkos šaltinis, tokios gnostinės civilizacijos sėkmė kartu lemia ir jos nuosmukį. Tiesa, toks procesas negali trukti amžinai. Civilizacija, keliaudama progreso keliu, galop tampa imperija bei pasiekia savo galutinę formą – totalitarizmą.

Progresas bei naivus bandymas su pastaruoju suderinti krikščioniškąją moralę Europai kainavo jos politinę ir religinę tvarką. Iš esmės ne mažesnę kainą sumokėjo ir Lietuva. Tiesa, tiek klasikinė politikos samprata, tiek ir tradicinis krikščioniškas politinis mokymas dar gali būti atgaivinti. Tačiau ir Europos, ir Lietuvos atveju tai neišvengiamai įvyks nebent su tam tikrais politinių pagrindų pokyčiais, pastarųjų vykdytojams sąmoningai suvokiant politinės tradicijos reikšmę ir jos vaidmenį santykyje su moderniojo progreso iliuzija.



Susiję straipsniai

Įžvalgos 5679585501769470220

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item