Aurimas Skaržinskas. „Dar didesnis Pietryčių Lietuvos atsiskyrimas gali vesti prie teritorijos sumažėjimo“

www.bernardinai.lt

Aurimas Skaržinskas – iš Šalčininkų rajono kilęs politologas, besidarbuojantis Jaunimo reikalų departamente. Aktyvus jaunas žmogus, kuriam rūpi jo krašto ateitis. Aurimas itin domisi Pietryčių Lietuvos ekonomikos ir švietimo padėtimi. Su juo kalbėjomės apie tai, dėl kokių priežasčių regionas, vertinant bendrą šalies kontekstą, yra atsiliekantis, bei kokiais būdais būtų galima atotrūkį įveikti.

Apie ekonomines Pietryčių Lietuvos problemas kalbama labai daug. Tai – mažos gyventojų pajamos, nedidelės investicijos, aukštas nedarbo lygis. Kuri problema Tau atrodo svarbiausia, nuo ko reikėtų pradėti spręsti problemas?

Visos šios problemos labai susijusios. Reikia pripažinti, kad Pietryčių regione nėra ilgalaikės strategijos arba ji nėra vykdoma. Matome, jog daromi tik tam tikri padriki veiksmai, bet nėra žinoma, kur link regionas juda. Todėl pirmas žingsnis yra turėti viziją ir jai pasiekti sukurti ilgalaikę strategiją.

Vienas iš dažnai pateikiamų receptų yra specialus Pietryčių Lietuvos fondas, kuris teiktų papildomą nuo vietos valdžios nepriklausomą finansavimą regiono vystymuisi, bendruomenėms ir kultūrinei veiklai. Ar būtų verta išskirti būtent šį regioną kaip prioritetinį, kurti Pietryčių Lietuvos fondą?

Ne vien Pietryčių regionas susiduria su ekonominėmis problemomis. Tačiau šio regiono išskirtinumas yra tai, jog jame gyvena didelis procentas žmonių, priklausančių tautinėms mažumoms. Mano manymu, toks ekonomiškai silpnas regionas yra labiau pažeidžiamas rusiškos propagandos. Šiandien situacija tokia, kai dalis šio regiono gyventojų netapatina savęs su Lietuva, yra nelojalūs piliečiai. Pietryčių Lietuvos fondas būtų ženklas šio rajono gyventojams, jog centrinė valdžia rūpinasi jų gerove. Nors tai yra diskriminacija kitų Lietuvos regionų atžvilgiu, reikia suprasti, jog ši diskriminacija yra pozityvioji – ji laikina ir trunka tol, kol pasiekiami išsikelti tikslai. Taip pat reikia suvokti galimą žalą, jei šis regionas bus paliktas savieigai – dar didesnis regiono atsiskyrimas gali vesti net prie Lietuvos teritorijos sumažėjimo.

Kaip įvertintum regiono ekonominį potencialą? Kaip apibūdintum dabartinę padėtį – stagnacija, ekonominis augimas ar smukimas?

Vien pažiūrėjus į statistiką, matome, jog regione nuo nepriklausomybės atkūrimo vyksta stagnacija. Kita vertus, regionas turi didelį ekonominį potencialą. Kalbant apie Šalčininkų rajoną, Šalčininkų miestas nuo Vilniaus yra nutolęs per 45 kilometrus (per 50 min. viešuoju transportu įveikiamas atstumas), gyventojai moka dvi ar tris užsienio kalbas, kelių infrastruktūra yra gerai išvystyta, maži galimi darbo kaštai investuotojui. Iš pirmo žvilgsnio šis rajonas turi visus duomenis, kurie labai svarbūs investuotojui, tačiau rezultatai yra labai blogi – 2014 m. vienam Šalčininkų r. gyventojui teko 3 eurai tiesioginių užsienio investicijų (Lietuvos vidurkis – 4 404 eurai). Kaip jau ir minėjau, investuotojams svarbus veiksnys yra regiono politinė situacija. Drįstu manyti, jog tai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl rajono potencialas iki šiol nėra išnaudotas.

Kaip būtų galima pritraukti jaunus žmones, kilusius iš Pietryčių Lietuvos, pasilikti savo miesteliuose ir kurti savo ateitį čia?

Jauniems žmonėms, besirenkantiems gyvenamąją vietą, yra svarbūs keli veiksniai: galimybė save realizuoti, palankios sąlygos kurti šeimą, gyvenamojo būsto prieinamumas, švari aplinka, laisvalaikio galimybės.  Savivaldybės turi tiksliai žinoti, kokių specialistų jiems trūksta, ir  tikslingai remti studentų studijas manais į tai, kad jie po studijų sugrįš į savivaldybę ir turės tam tikrą laiko tarpą čia dirbti. Taip pat svarbu kurti geresnes sąlygas jaunoms šeimoms – žaidimų aikšteles, parkus, laisvalaikio infrastuktūrą. Palengvintas susisiekimas su didžiaisiais miestais skatintų jaunus žmones dirbti didžiuosiuose miestuose, o gyventi – miesteliuose. Žmonėms, kasdien važinėjantiems į didžiuosius miestus dirbti, būtų didelis palengvinimas, jei susisiekimo paslaugos jiems būtų nemokamos. Nemokamas susisiekimas skatintų jaunus žmones svarstyti, ar tikrai verta pirkti gyvenamuosius būstus didžiuosiuose miestuose, kai galima žymiai pigiau įsigyti būstą miestelyje ir iš jo per valandą nemokamai nuvažiuoti į darbą.

Kiek pažangai pasiekti būtų svarbios politinės permainos? Kiek apskritai jos yra realios?

Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nuo nepriklausomybės atkūrimo viena partija visą laiką turėjo absoliučią daugumą savivaldybių tarybose – Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA). Daugiau nei akivaizdu, kad partija visiškai nesugeba spręsti regione esančių problemų. Ir jeigu politinėje arenoje mes esame įpratę matyti, jog nepatenkinti rinkėjai yra linkę bausti valdžią, nebalsuodami už ją rinkimuose, tai čia stebime situaciją, kai LLRA rinkėjų skaičius vis auga. Daugelis politologų prognozuoja, jog valdžia šiame regione dar greitai nepasikeis. Tačiau, mano manymu, pirmas žingsnis permainų link galėtų būti stipri opozicija savivaldybių tarybose. O prie tokių permainų galėtų prisidėti ir Vyriausybė, pavyzdžiui, įkurdama opozicijos lyderio pareigybę, kuri būtų mokama. Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad didžiosios Lietuvos partijos neskiria šiam regionui dėmesio, dėl to politinės permainos  sunkiau pasiekiamos.

Esi ne kartą viešai kritikavęs ir švietimo būklę regione. Ko reikėtų, kad padėtis pagerėtų?

Taip, iš tikrųjų, švietimo padėtis labai prasta. Naujausiame žurnalo „Reitingai“ Lietuvos gimnazijų reitinge daugelis tiek Šalčininkų, tiek Vilniaus rajono gimnazijų užima paskutiniąsias vietas. Aš manau, kad turėtume paklausti savęs, ar  norime išlaikyti gimnaziją, kurioje mokosi 20 mokinių, neparuošia mokinių egzaminams, neugdo mokinių socialinių ir pilietinių kompetencijų? Ar į tokią gimnaziją norės ateiti geras, jaunas pedagogas? Deja, bet tėvai vis dar leidžia savo vaikus į tokias gimnazijas, galimai patirdami spaudimą iš vietos valdininkų. Pro pirštus buvo žiūrima į akreditacijos kriterijus. Kita problema yra jaunų pedagogų trūkumas, nes studijas pabaigę jauni žmonės negrįžta į savo regionus. Vietos savivalda turi kryptingai dirbti, norėdama pritraukti jaunų pedagogų į savo regioną.

Kalbino Matas Baltrukevičius