Antanas Kulakauskas. Dabartinė Lietuva – istorijos subjektas ar valdymo objektas?

Nors Lietuva iš inercijos dar tęsia kultūriškai savito istorijos ir politikos subjekto – valstybė...

Nors Lietuva iš inercijos dar tęsia kultūriškai savito istorijos ir politikos subjekto – valstybės-nacijos (ar tautinės valstybės) – egzistenciją, bet viešpataujančio elito politikoje, iš esmės nepriklausomai nuo jo partinės priklausomybės, dominuoja, gal net nesąmoningai pasirenkama kitokia – valstybės kaip valdymo objekto – paradigma.

Žinoma, tai atitinka ekonominio neoliberalizmo doktriną, kuria pastaruosius trisdešimt metų remiasi globalizacijos procesą valdyti ar bent koordinuoti mėginančios jėgos ir kuri išmoningos, veik visa apimančios propagandos dėka tapo masinio „mąstymo“ būdu, formuojančiu ir palaikančiu vartotojišką visuomenę. Šia doktrina grindžiamas, tiesa, ne atvirai, ir vadinamasis ES integracijos procesas, bet šios globalios politikos rezultatas yra atvirkščias tam, kuris jos formuotojų deklaruojamas kaip siekiamybė.

Tas rezultatas tai – nesuvaldomo chaoso, bemaž visuotinio ir visaapimančio nesaugumo, žmonijos istorijoje dar neregėtos turtinės ir galios poliarizacijos (vadinasi, ir nelaisvės sferos) didėjimas, keistas rūpestis demokratija vadinamos politinės sistemos geografine plėtra ir jos – šios sistemos – vidinė degradacija, virsmas savo karikatūra: politinio šou verslo, vadinamųjų viešųjų ryšių ( t.y. „makaronų“ kabinimo ant ausų meno, įgijusio net atskiros universitetinės mokslo disciplinos statusą) ir biurokratinio administravimo miksu, kai politinė atsakomybė palaidojama sveiku protu nesuvokiamose biurokratinėse procedūrose ir jas reglamentuojančių taisyklių džiunglėse.

Visa tai – ir Lietuvos realybė. Neabejoju, atsiras balsų, kurie sakys, kad ne viskas pasaulyje, o ir Lietuvoje taip jau blogai. Žinoma. Bet ir vėžiu sergant ir turint pinigų galima nusipirkti prabangų automobilį, jachtą ar vilą, ypač jei nesi sulaukęs žilos senatvės, ir mėginti džiaugtis gyvenimu… Tik ar tai protingiausia strategija?

Tad esminiai klausimai yra vertybiniai moraliniai. Ar tai, kas kam nors gerai, yra gerai visiems? Ar tai, kas kam nors blogai, nėra visų problema? Žinoma, šie klausimai prasmę įgyja ne individo, o visuomenės, kaip sistemos ar organizmo, lygmenyje.

Keldamas šiuos klausimus neturiu iliuzijų, kad jie kaip nors gali paveikti dabartinį politinį visuomeninį Lietuvos gyvenimą. Bet laikausi nuostatos, kad yra svarbu, jog šie klausimai egzistuotų viešojoje erdvėje, net jei tai tėra vadinamieji socialiniai tinklai – tik vienas iš viešosios erdvės fragmentų.

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję straipsniai

Įžvalgos 5416655718873407269

Rašyti komentarą

  1. Už tikra žmogaus pasąmonė pripažįsta tai, kas dėsningai pasikartoja. Šią taisyklę sukčiai-melagiai panaudoja savo tikslams, kad įpirštų masėms klaidingas nuostatas, kurios jų aukoms sukuria iliuzinius norus. Taip iššaukiama dirbtinė paklausa nereikalingoms ir beprasmėms paslaugoms bei prekėms. Taip į valdžios aukščiausius postus prastumiami neišmanėliai, kurie negebėdami ničnieko savarankiškai vertinti ir spręsti, besąlygiškai paklūsta sukčiams, "demokratiškai" padėjusiems užimti šiltas vieteles ir įtikėti, neva, jie dievo išrinktieji.
    Kaip išsivaduoti iš tokio užburto rato? - Pradžiai būtina demitologizuoti nuostatą-sukčiavimo priemonę, neva, nepriklausomos masinio informavimo priemonės užtikrina žodžio laisvę. Akivaizdu, kad jos "laisvos" užtikrina tik sukčiavimo laisvę... Šiaip jau, nuo nieko nepriklausyti niekas negali. Tai iliuzija. Juk kai valstybės sutinka nebekontroliuoti MIP ar dar kažkieno skleidžiamo turinio, tą funkciją perima agresyvūs sukčiai. Tada valstybės bei tautos ir pavirsta paprasčiausiais manipuliacijų objektais.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item