Andrew Mullins. Svarbu per anksti vaikams neišvystyti susidomėjimo lytiniais santykiais

Lietuvoje parengta lytiškumo ugdymo programa numato teikti mokiniams informaciją apie lytiškumą,...


Lietuvoje parengta lytiškumo ugdymo programa numato teikti mokiniams informaciją apie lytiškumą, lytiškai plintančias ligas, kontracepciją (ne tik teigiamus, bet ir neigiamus aspektus), tačiau viešojoje erdvėje vis pasigirsta kaltinimų, kad tos informacijos numatyta teikti per mažai. Šiais ir kitais klausimais Laisvos visuomenės institutas kalbino tarptautiniu mastu žinomą ugdymo specialistą – Australijos Notre Dame universiteto profesorių dr. Andrew Mullinsą. Šiuo metu jis atlieka tyrimą apie vertybių ugdymo neurologines prielaidas.

Ar informacijos apie kontracepciją teikimas mažina ankstyvų nėštumų, abortų ir lytiškai plintančių ligų skaičių? Kaip ir kokia informacija apie kontracepciją turi būti teikiama mokyklose?

Norėčiau į šį klausimą atsakyti pabrėždamas, kaip svarbu, kad tėvai perduotų informaciją apie lytinius dalykus savo vaikams ir paaugliams. Rekomenduoju, kad tėvai vaikams pasakotų apie santykius ir lytiškumą, šitaip atskirdami moralinį ugdymą nuo biologijos mokymo.

Antra, manau, kad ypač svarbu tai, kaip pateikiama informacija apie kontracepciją. Akivaizdu, jog paaugliams būtina žinoti, kad kontracepcija egzistuoja, tačiau manau, kad klaidinga mokyti naudoti kontracepcijos priemones mokyklose, nes jaunų žmonių naivumas sukuria aplinką, kurioje kontracepcijos priemonių naudojimas tampa norma. Nemanau, kad tai yra gerai visuomenei. Atskirdami lytinius santykius nuo vaisingumo ar bent jau galimybės susilaukti vaikų, visuomenėje kuriame aplinką, kurioje lytiniai santykiai yra „rekreaciniai”. Todėl darome didžiulę meškos paslaugą visuomenei. Nemanau, kad skleisdami informaciją apie pačią kontracepciją galime sumažinti paauglių nėštumų, abortų ar ligų atvejus. Galimas atvirkštinis rezultatas.

Svarbu užtikrinti, kad kalbėdami apie kontracepciją padėtume vaikams suprasti, kad ji gali būti neveiksminga. Jei žmonės pradėtų lytinius santykius mąstydami apie kontraceptikus, t. y. norėdami užsiimti lytiniais santykiais be jokios atsakomybės, tai sukeltų ne mažiau, o daugiau problemų.

Lietuvos mokykloms parengtas lytiškumo ugdymo programos projektas yra nukreiptas į lytinių santykių atidėjimą iki pilnametystės. Ar susilaikymo nuo ankstyvų lytinių santykių skatinimas yra veiksmingas?

Gairės, kurias rekomenduočiau tėvams, nurodo, kad nekaltumo metais – vaikystėje – svarbu per anksti bereikalingai neišvystyti susidomėjimo lytiniais santykiais. Tai matome savo visuomenėje ir galimai Lietuvoje – lytiniai santykiai tarp vaikų pradeda vystytis vis ankstesniame amžiuje, pastebime vaikus pradinėse mokyklose, t. y. iki brandos amžiaus, su išsivysčiusiu susidomėjimu pornografija; pastebime – labai nedaug – seksualinio priekabiavimo atvejų. Realybė tokia, kad yra įvykę seksualinio priekabiavimo atvejų pirmosiose pradinių mokyklų klasėse, juos įvykdė aštuonerių ar devynerių metų amžiaus vaikai.

Taigi, privalome užtikrinti, kad vaikams nekuriame nesveiko per ankstyvo susidomėjimo lytiniais santykiais, kai jie negeba moraliai vertinti situacijos. Visgi, man atrodo, labai svarbu, kad tėvai, kai tik jų vaikams pasirodo pirmieji brendimo požymiai, patys pamokytų vaikus apie lytiškumą. Man atrodo gerai, kai mokyklos nesiima šio vaidmens, o po tuo slypintis klausimas – kas suteiks vaikams lytinį švietimą. Manau, kad ankstyviausiais paauglystės metais tai turėtų daryti tėvai.

Ką atsakytumėte tiems, kas Lietuvoje (paveiktoje sovietinės patirties nekalbėti apie seksą, ši tema buvo tabu) sako, kad tėvai tiesiog negeba to padaryti, todėl turi įsikišti mokyklos? Ar būtų įmanomas tėvų švietimas, suteikiantis jiems galimybę kalbėti apie lytiškumą su savo vaikais?

Ypač svarbu. Taip, tėvams reikia daug palaikymo, kad galėtų tai daryti. Žinoma, tėvai privalo tai daryti, net jei patys nėra to patyrę, nes realybė yra tokia: dėl interneto ir kitų priemonių, ypač filmų, interneto ir televizijos, neįmanoma, kad vaikai nesusidurtų su šiais klausimais. Todėl tėvai privalo užtikrinti, kad vaikas gautų tinkamą lytinį lavinimą laiku.

Australijoje išleista gera knyga: „As I have loved you“. Ją parašė dr. Jaredas O‘Shea, o vizija, kurią jis pristato tėvams, yra nuostabi. Iš esmės knyga yra vadovėlis tėvams, kaip kalbėti su vaikais nuo ankstyviausiųjų brendimo metų iki kol jie suauga, kalbėtis su jais nuolat ir ne tik apie lytiškumą, bet ir apie gyvenimo prasmę, idealus, apie santuokos prasmę, šeimos prasmę bei apie biologiją. Tai yra labai graži programa, suteikianti tėvams daug pagalbos. Portale „Vimeo“ yra autoriaus pranešimo įrašas, kuriame jis paaiškina knygos esmę. Deja, jis yra tik anglų kalba.

Ką galite pasakyti apie PSO lytinio švietimo standartus Europoje? Ar patartumėte jais vadovautis, rengiant programą Lietuvos mokiniams?

Esu labai nustebęs, kad PSO standartuose mažai dėmesio skiriama tėvų įgalinimui šviesti savo vaikus apie lytiškumą. Be to, mane stebina, kaip mažai rūpinamasi jautrių temų vystymu, bendraujant su vaikais iki brandos. Lytinis švietimas be mylimo pasišventimo šeimoje sukuria riziką perduoti neteisingą žinią. „Per anksti“ pateiktas lytinis švietimas sukuria riziką nesveikai sužadinti lytinį vystymąsi.

Mano darbai, susiję su smegenų plastiškumu ir atlygio, emocijų ir motyvacijos sistemomis, rodo, kad ankstyvas susidūrimas su šiais dalykais ir jų poveikis gali būti iš esmės nebeištaisomas. PSO standartuose siūlomos kelios strategijos, kurios ne tik apsaugo, bet iš esmės atlieka ir eksperimentą, nes, nepaisant cituojamos mokslinės literatūros, jos niekada nebuvo pritaikytos jokioje visuomenėje. Žinau, kad ekspertai kitose Europos šalyse yra kritiškai įvertinę PSO standartų turinį.

Aristotelis genialiai nurodė moralės ugdymo principus. Jis skatino vaikams ugdyti saikingumą, kad užaugę jie būtų laimingi. PSO standartuose nėra nė minties šia kryptimi. Todėl programa yra iš esmės neatsakinga ir nekompetentinga. Neteisinga eksperimentuoti su vaikais. Neteisinga valstybės institucijoms nustatyti moralines gaires, susijusias su vaikų lavinimu, kai tėvai išstumiami į užribį. Tikiu, kad Lietuvos mokyklų vaikams pritaikyti PSO standartus būtų didelė klaida.

Kodėl „Planned Parenthood“ („Planuotos tėvystės“) atstovybė Lietuvoje (Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija) taip rūpinasi, kad programa būtų rengiama pagal PSO standartus?

„Planned Parenthood“ vykdo agresyvią ir per ankstyvą vaikų lytiškumą skatinančią politiką, nukreiptą prieš gyvybę. Yra žmonių, manančių, kad ši organizacija nepatikima. Ji nepaiso nei tėvų, nei vaikų interesų. Praėjusiais metais JAV paskelbti vaizdo įrašai, kuriuose galimai užfiksuota „Planned Parenthood“ prekyba abortuotų embrionų kūno dalimis, parodė visuomenei užslėptus šios organizacijos tikslus ir neįtikėtinai didelę žalą pasitikėjimui.

Bet kokiu atveju jokia organizacija neturi teisės perimti moralinio lavinimo, kurį patys tėvai siūlo savo vaikams. PSO standartai buvo sukurti pagal paradigmą, siekiančią ne tik nekreipti dėmesio į tėvų teises, bet ir „lavinti“ vaikus neatsakingai, nekreipiant dėmesio į tam tikras moralės normas, kuriomis paremta Europos visuomenė. Negali būti tokio dalyko, kaip „vertybiškai neutralus“ lytinis švietimas. Visuomenės vaikai, dalyvaujantys tokiame švietime, patirs didžiulius jų teisių pažeidimus, dėl kurių jie ilgainiui patirs nesėkmes savo pačių santykiuose.

Lietuviškame lytiškumo ugdymo programos projekte yra numatyta vaikus supažindinti su skirtingomis šeimos formomis (vyro ir moters, tos pačios lyties atstovų), skatinti juos priimti savo ir kito asmens lytinę orientaciją. Ar manote, kad tikslinga tai daryti mokyklose?

Australijoje tai yra labai didelė problema. Šiuo metu Australijoje esama daug prieštaringumo dėl programos, kuri vadinama „Saugių mokyklų koalicija“ („Safe Schools Coalition“). Ji buvo pristatyta kaip privaloma visoms valstybinėms mokykloms, o tada kilo pasipriešinimas, nes paaiškėjo, kad programos dalyse buvo planas, pagal kurį vaikai buvo skatinami tyrinėti savo lytiškumą ir lytinę tapatybę, darant prielaidą, kad daug vaikų gali suprasti, jog yra homoseksualūs, transeksualai ar dar kas nors. Kai tik kilo pasipriešinimas Australijoje, federalinė valdžia nustojo finansuoti programą ir ji nustojo būti privaloma.

Iš pradžių ji buvo diegiama Australijos mokyklose kaip programa, nukreipta prieš patyčias, o tokia strategija buvo atskleista, kilus pasipriešinimui. Konferencijose dalyvavę asmenys paskleidė informaciją, programą skatinančių žmonių vaizdo įrašus, kuriuose jie sako, jog tai nebuvo programa, nukreipta prieš patyčias, o programa, skirta skatinti pripažinti homoseksualų teises. Tai yra labai rimta situacija, kurioje buvo atimama tėvų teisė vykdyti vaikų moralinį lavinimą.

Taigi, grįžtant prie klausimo, ar svarbu moksleiviams pristatyti skirtingas šeimų formas, manau, kad jis yra užduodamas ne vietoje, nes vykdyti vaikų moralinį lavinimą yra tėvų teisė, o mokyklos neturi jokios teisės diegti moralinės politikos į vaikų ugdymą, to nepalaiko patys tėvai, nes tai yra didelis šeimos teisių pažeidimas.

Panašu, kad buvo kažkokia koordinuota programa, nes net terminą „saugios mokyklos“ perėmė programos, jei neklystu, Kanadoje ir JAV. Taigi, akivaizdu, jog grupės, skatinančios lytinio švietimo programas mokyklose, jei ir ne bendrauja, tai tikrai mokosi viena iš kitos.

Būta skandalingų prielaidų, išreikštų įvairiose panašiose programose, kad vaikai, išreiškiantys daugiau susirūpinimo savo lytimi, identitetu, seksualine orientacija, turėtų būti skatinami sekti savo pirmines baimes, nors faktiškai didžioji dauguma vaikų, patyrusių tokį susipainiojimą dėl lytinės savasties, ilgainiui persiorientuoja į normalų elgesį. Taigi, baisi klaida būtų diegti vadinamas pozityvios lyderystės programas, skatinančias vaikus sekti LGBT lytiškumo vystymo linija. Tai yra vaiko teisių pažeidimas, nes vaikui suteikiama neteisinga informacija, kuri paveiks jo teises.

Taigi, patikslinimui: šios programos nėra orientuotos į patyčias, labiau į jaunų vaikų skatinimą tyrinėti lytiškumą ir tai, kas galėtų jiems pakenkti?

Visiškai teisingai. Recenzavau neseniai išspausdintą knygą portale www.mercatornet.com, kurioje rašoma apie įvairias tos pačios lyties žmonių „santuokų“ problemas. Tai yra Shimono Coweno knyga, kurioje jis pasakoja apie „saugių mokyklų“ programą, o knygoje gilinasi į pagrindinį knygos argumentą – kad „saugių mokyklų“ programa yra edukologiškai sutrikusi. Ji negeba efektyviai tvarkytis su patyčiomis ir, žinoma, ji yra ne tik edukologiškai, bet ir moraliai netinkama.

Nesvarbu, kas suteikia lytinį švietimą – tėvai ar kas nors, atliekantis tėvų vaidmenį, labai svarbu imtis holistinio metodo, kad neatskirtume natūralaus dėsnio nuo moralaus elgesio ir biologijos, kad vaikai gautų integruotą žinutę. Taigi, kai tėvai kalba su savo vaikais apie lytinį švietimą, labai svarbu, kad jie to nedarytų neadekvačiai – kalbėdami tik apie biologiją. Jie privalo išreikšti visą žmogiškojo lytiškumo grožį ir visą naujos gyvybės sukūrimo grožį; visą šeimos, kuri atneša visiems šeimos nariams pilnatvę, sukūrimo grožį.

Manau, kad geriausia matyti šeimą kaip meilės mokyklą. Žinoma, meilė turi būti suprasta ne tik biologine prasme, bet ir kaip savęs dovanojimo aktas, kuriuo mes mokomės rasti pilnatvę, atsiduodami kitų gerovei. Jei mąstysime šitaip, mūsų lytinis švietimas judės teisinga linkme.

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 7739557897128132527

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-08-08 19:29

    Lytinis švietimas, siekiant užkirsti kelią neplanuotiems nėštumams naudojant prezervatyvus, tolygus norui sumažinti girtuoklių sukeliamų avarijų skaičių keliuose girtuoklius mokant saugiai vairuoti išgėrus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taiklus palyginimas! :)

      Panaikinti
    2. Superinis pamąstymas :) Būtų gerai, kad tai sugebėtų išgirsti ir įvairūs tos ideologijos "stūmikai

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-08-09 21:58

    Teisingos pastabos, ankstyvas mokymas, duoda ankstyvų rezultatą, šiuo atvejų blogą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item