Albinas Galinis. Dar nedrįstame sau pripažinti: nebenorime Lietuvos

Poetas, keleto istorijos vadovėlių bendraautoris, mokytojas ekspertas, pedagoginį darbą dirbanti...


Poetas, keleto istorijos vadovėlių bendraautoris, mokytojas ekspertas, pedagoginį darbą dirbantis jau per tris dešimtis metų, Albinas Galinis sako, jog dėl abejingumo savo tautos likimui ir dėl Lietuvos valstybės nykimo pavojų kaltųjų reikėtų ieškoti ne tik politikos ložėse ar valdžios postuose - pagrindinės nacionalinės korozijos priežastys glūdi kiekviename mūsų. Tai - oportunizmo susitaikėliška „dvasia“ .

- Apsidairykime aplinkui: atlyginimai didėja, sotėja maistas, parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, gražėja drabužiai, pastatai, automobiliai, tobulėja technologijos, daugėja komforto, tačiau... Nežinau, gal tik aš vienas taip jaučiuosi, bet ar jums neatrodo, jog, viso šito nepaisant, mūsų gyvenimas tarsi netenka savojo turinio?

- Jaučiu tai ir esu įsitikinęs, jog šitai - ne tik Lietuvos, bet viso Vakarų civilizuoto pasaulio bėda.

Kad ir kaip svajotume apie pasaulį kalbėti globaliai, problema išlieka - skirtingos pasaulio šalys, valstybės - tie visi mūsų planetoje gyvenantys septyni milijardai žmonių - išgyvena skirtingą istorinį laiką. Sąmoningumo prasme, netgi konkrečios visuomenės nariai (sakykim, Lietuvos) gyvena skirtingoje laiko dimensijoje.

Nepaisant Vakarų visuomenės keliančių susižavėjimą kultūros ir technikos pasiekimų, ji priėjo kažkokią dvasinę ribą, kai tie pasiekimai ima vis labiau grėsti pačios žmonijos egzistencijai. Karinės technologijos, internetinis šlamštas, pseudokultūriniai fabrikatai... Klausiu, ar tikrai dar esame sąmoningos būtybės? Kur kreipiame savo dvasinę, proto energiją? Kartais atrodo, kad tik tenkiname savo nesąmoningų kompleksų motyvacijas. O ta militaristinė dvasia. Jos psichomikrobai pajungė didžiosios visuomenės dalies psichiką, emocijas, net išjungė smegenis, elementarią logiką. Tai pavojinga.

- Bet jei skirtingos pasaulio dalys gyvena skirtingu laiku, tai kurių galų tuomet žmonijai stengtis pasaulį globalizuoti? Juk dar prieš Kristų gyvenęs Konfucijus yra pasakęs: „Dovanok žmogui dangiškuosius sodus vietoj atimtų jo namų - ir dangiškieji sodai jam nepatiks.“

- Idėja išmokti žmonijai susikalbėti nežvanginant ginklais, o kaip išties dera sąmoningoms būtybėms - visus opiausius žmonijos klausimus spręsti drauge bičiuliškai susėdus, mano manymu, - labai gera. Lygiai kaip ir ES idėja. Juk Europa jau išgyveno du siaubingus, visa naikinančius karus ir puikiai atmena jų pasekmes, tad pasinaudoti skaudžia patirtimi ir nebekartoti praeities klaidų, manau, išmintinga.

Kad žmonija turi vienytis pavojų ir egzistencinių iššūkių akivaizdoje - karštai pritariu, tačiau noriu pabrėžti, kad tautų vienijimasis neturėtų reikšti, jog jos turi prarasti savo identitetą.

Todėl manau, kad ES turėtų stengtis virsti bičiuliškų, bet atskirų tautų šeima, puoselėjanti europietiškas kultūrines, tikrai demokratiškas, etines, filosofines tradicijas, o ne belyčių narių klubas, kurio vienintelis tikslas super-vartojimo industrija bei virškinimo sistemos užtikrinimas.

Manau, ES strategai ir globalizacijos šalininkai turėtų suprasti, kad tautų (kaip ir žmonių) įvairovė yra šio pasaulio ne tik didžiausia vertybė, bet ir gyvybės, dinamikos pagrindas kūrybiškam vystymuisi. Kitaip - šalta it kapas niveliacija. Na ir ką čia kalbėti - reikia žvilgtelėti į pačią evoliuciją.

- Tačiau vargu ar reikėtų apsimesti nepastebintiems, jog ne visos ES tautos ir valstybės vienodai rizikuoja. Didžiosioms, ES erdvėje dominuojančioms šalims tai tik eksperimentas, iš kurio klaidų galima bus pasimokyti kitame raidos etape, tačiau mažoms tautoms, kaip kad ir mūsiškei, tokios bandymais grįstos globalizacijos ribų paieškos - gyvybiškai pavojingos.

- Šiuo metu pasaulyje yra apie šeši tūkstančiai skirtingų kalbų. Tendencija, deja, yra tokia, kad maždaug kas dvi savaites viena iš šių kalbų - miršta. Žinoma, galima guostis, kad tos kalbos miršta dažniausiai Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, tačiau jaustis šiuo požiūriu saugiems būtų ne tik kvaila, bet ir rizikinga. Paprasčiausiai paskaičiuokime - jei kalbų nykimo tempas nesikeis, apie 2050-uosius metus pasaulyje tebus likę apie šeši šimtai kalbų. Pagalvokime apie tai, kokia reali tikimybė išlikti tarp tų šešių šimtų kalbų mūsų - lietuvių kalbai.

- Tad sakykite tiesiai - lietuvių tauta miršta?

- Na, esame pasirinkę šį laiką išgyventi būtent ES civilizacinėje erdvėje. Kitaip tariant, būdami tarp labiausiai pažengusių tautų bei valstybių, savo ateitį kuriančių kiek įmanoma sąmoningai ir atsakingai.

Tikėtina, kad Vakarų civilizacijos tautos lyderės yra nuovokiai apmąsčiusios savo vystymosi kryptį, siekius ir kainą, kurią gali sau leisti sumokėti, prognozuojančios tiek fizines, tiek dvasines galimybes, laukiančius iššūkius, pavojus.

Todėl, manau, čia reikėtų mums nuoširdžiai kiekvienam savęs paklausti, ar lygiai tiek sąmoningai ir atsakingai galime užtikrinti ir savąją ateitį. Kitaip tariant, ar mes kaip tauta sąmoningai apsisprendę būti. Būti kaip dvasinė bendrija, t.y. kultūriškai. O jei kultūriškai, tai, visų pirma, kalbiškai. O jei kalbiškai, tai visavertiškai - kuriant mokslo idėjas, savo mąstysenos, mentaliteto literatūrą, meną...

Tikrai baiminuosi fizinio tautos nykimo. Kol kas šiurpoka tendencija ir mažai optimizmo. Tą šiurpią nuojautą kelia mano kaip istoriko įgyta specialybė. Nesinori aiškinti šio skausmingo proceso vien išorinėmis aplinkybėmis. Buvo ir baisesnių laikų. Kažkas atsitiko mūsų vidui. Ir atsitiko tada, kai, rodos, turime palankiausias vystymosi sąlygas. Jaučiu, ir visų pirma savyje, susitaikymo dvasią.

Ne tiek konformistinę - konformizmas yra atviras, matomas prisitaikymas prie patogumų, kartais prie sudėtingų gyvenimo aplinkybių. Klaikesnis yra oportunizmas - vidinis „paslėptas“ patogus susitaikymas. Na, lyg matau, lyg ir nematau; nieko čia nepakeisi. Oportunizmas brėžia sąlyginę moralę. Vieninteliu atskaitos tašku tampa rinka. Rinka kaip universali „religija“ viską, vadinasi, ir dvasinę žmogaus dimensiją, matuoja tik per ekonominę naudos prizmę.

Visuomenė tarsi nebeturi idealų, intencijų. Visų pirma, liūdna dėl intelektualų keistos „tylos“. Intelektualinės bendrijos, sąjungos, institucijos, paklusdamos „šventiems“ (juk tai „religija“) rinkos dėsniams, o be to kažkaip reikia išgyventi, oportunuoja. Ką tuo noriu pasakyti? Prarandama intelektualo, kaip autoriteto, visuomenės kritiko, netgi vizijonieriaus, reikšmė. Taip, pelytės cyptelėjimų, paverkšlenimų išgirstame, bet ryžto, aistros energijos trūksta. Intelektualai tarsi tampa priedas prie isteblišmento, kurie neturi teisės ne tik reikalauti, bet ir primygtinai pasiūlyti.

Belieka paklusti? Kitaip dar neduos to ar to. Aš jau nekalbu apie įvairių požiūrių į gyvenimo reiškinius sklaidą. Pavyzdžiui, Lietuvos televizija. Ten visuomenei „atstovauja“ tik... vienas požiūris - isteblišmento. „Demokratija“? O visi kiti? Nenoriu pasakyti bejėgiai. Oportunistai.

Nežinau kodėl, bet žvilgsnis krypsta į tokias asmenybes kaip Motiejus Valančius. Mano supratimu, tai vienas reikšmingiausių Lietuvos autoritetų, turėjęs vidinį pašaukimą, dvasinę energiją kurti istoriją. Ir tikrai nepalankiomis sąlygomis. Čia galbūt tinka Konfucijaus ištara, kad „seniau žmonės mokėsi norėdami tobulėti, dabar mokosi norėdami pasirodyti“.

- Jau kone tris dešimtis metų dirbate mokytoju Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje - turite galimybę stebėti ateinančias Lietuvos kartas. Todėl noriu paklausti, ar to vadinamojo oportunizmo tarp jaunimo daugėja?

- Mokiniai čia niekuo dėti. Manau, jie auga tokie, kokius ugdome mes - suaugusieji. Tiesiog nūdienos švietimas yra atsisakęs tam tikrų kognityvinių tendencijų. Aiškiai nuvertino pažinimo kaip kelio tobulėti, pažinimo kaip aistros aspektą ir standartizuojant, niveliuojant išvirto į edukacinį fabriką, „gaminantį“ rinkai socialinius individus, kurie susiradę tinkamą vietą hierarchijoje vartotų tinkamus produktus.

- Bet juk tai - skriauda, nusikaltimas prieš jaunus žmones?

- Taigi... Čia tiktų pacituoti Abeliarą, sakiusį, jog nusikaltimas slypi ne klaidoje, o intencijoje. Šiandien perdėm pabrėžiama, kad žmogus yra tik socialinė būtybė, privalanti užimti jai skirtą vietą rinkos hierarchijoje. Bet juk žmogus pasaulyje veikia ne tik kaip psicho-somatinė esybė. Visų pirma, jis yra dvasia (moralinė esybė). Ir jam svarbu pašaukimas, tobulėjimo kelias, aistra gyvenimui, pažinimui.

Manau, svarstant, kokios gi priežastys sąlygoja tokio didžiulio masto Lietuvos jaunimo emigraciją, reikėtų pagalvoti ir apie tai.

- O nuo ko reikėtų pradėti? Ką turėtume daryti, kad Lietuvai būtų kuriama ateitis?

- Turime palengva įsisąmoninti, kad žmogus ne tik (ir ne tiek) socialinė būtybė („socialinis gyvulys“), kiek kognityvinių tikslų siekianti, atsakinga prieš savo bendrapiliečius, moralinė, dvasinė esybė. Kad ji šiame pasaulyje, tautoje, valstybėje turi tik jai skirtą kultūrinę užduotį. Kad pagrindinis siekis mokytis būti žmogumi. Tai įgyvendinti praktiškai reikėtų nuo švietimo. Nuo personalizuoto švietimo. Ir kuo greičiau (ypač Lietuvoje), tuo geriau. Pagaliau suprasti, kad mokyklose turi dirbti išsilavinę, aistringi pašaukimo pagriebti mokytojai. Kad intelektualai suprastų paradigminį iššūkį ir padėtų, o nesiginčytų tik dėl techninių (nors irgi svarbu) reformų ir reformėlių detalių. Pagaliau privalome suvokti, kad švietimas, kultūra, mokslas tikrai brangiai kainuoja, kad jo negalima matuoti tik rentabiliais rinkos skaičiukais.

Nejaugi siekiame savo smegenų (nors jos duotos) ir sąmonės degradacijos? Nejaugi norime kaip tauta išnykti evoliucijos skersvėjuose?


Susiję straipsniai

Politika 4505758252360032934

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-08-27 11:13

    Puikus straipsnis. Visada sakiau, kad kuo garsiau ir pikciau rekia apie kalta valstybe ir valdzia, tuo tikresnis pozymis, kad turime reikala su buduliu. Minios buduliu - didzioji gresme musu ateiciai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. A. G.:"- pagrindinės nacionalinės korozijos priežastys glūdi kiekviename mūsų. Tai - oportunizmo susitaikėliška „dvasia“ ."

    - Reiškia, egzistuoja tokios jėgos, kurios skleidžia oportunizmą - susitaikėkišką dvasią. O kad niekas garsiai tų jėgų nemini ir neįvardija, liudija ne tai, jog jų nėra, bet kad jos skrupulingai pasirūpina tuo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-08-29 16:58

      Aišku, egzistuoja jėgos, juk ta susitaikėliškumo dvasia negalėjo atsirasti savaime dėl pačios TAUTOS ydų ir apsileidimo. Ją įdiegė svetimi: žydomasonai, žydai, lenkai, rusai, komunistai, globalistai ir Briuselio žydrieji. Nes mes patys juk tyri it krištolas.

      Panaikinti
    2. Tamsta Anonimiškas 2016-08-29 16:58 nelabai įsivaizduojate, kaip procesas vyksta, - kaip viena sąlygoja kita. Šiaip jau bet kokia sistema egzistuoja tiek (ir tol), kiek ji stengiasi išlikti. Pvz.: žmogus, kad būtų gyvas, rūpinasi maitinimusi. Visuomenė, jei ji daugmaž laisva, pati randa resursus savo gyvasčiai, nes tai išplaukia iš kiekvieno individo analogiško siekio.
      Tuo kiekvieno normalus/padorus gyvenimas ir būtų užtikrinamas, jei neatsirastų individų, kurie manytų, jog nieko tokio, jei jie savo gyvastingumą ims užsitikrinti kitų žmonių ir net ištisų tautų/valstybių sąskaita. Jūs gi tikite, kad gink dieve, nėra tokių parazituojančių. Ir kuo gi jūs galite pagrįsti savo tokią nuostatą? Visa istorija knibždėte knibžda karais ir visokia kitokia užfiksuota prievarta, o jūs naiviai tikite, kad nėra slaptoje veikiančių parazitų. - Ai da maladec.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2016-08-30 17:39

      Priimate kaip aksiomą tai, kas anaiptol nėra akivaizdu - "Visuomenė, jei ji daugmaž laisva, pati randa resursus savo gyvasčiai, nes tai išplaukia iš kiekvieno individo analogiško siekio".
      Tų, kas vaikšto atmerktomis akimis, patirtis visai priešinga: Lietuvos visuomenė ir ją sudarantys individai nebeturi resursų savo gyvasčiai, nes tie individai ėda vienas kitą kaip vorai stilinėje tokiu būdu sukeldami visuomenės destrukciją (per girtavimą, emigraciją, savižudybes ir t.t.). Šį vienas kito "valgymą" lemia pagieža, egoizmas, oportunizmas, nemeilė ir paprasčiausias chamizmas įsivyravę daugumoje ios visuomenės individų dėl man nesuprantamų priežasčių, po kurių netgi kaimynai lenkai lyginant su lietuviais atrodo kaip angelai.

      Kažkokių slaptų grupuočių, besistengiančių pakenkti "dorajai" tautai, egzistavimą turite įrodyti jūs, o ne paneigti aš. Jūs teigiate tokius keistus dalykus, jūs ir turite juos įrodyti.

      Panaikinti
    4. Na, va - ir išsiaiškinom teisibę: pasirodo, problema visai ne korupcija, ne kraštutinį egoizmą (ir chamizmą) skatinanti liberalistinė ideologija, ne baudžiaunininkiška, dar iš sovietų paveldėta valdžiagyvių laikysena (žeminkis ir pataikauk svetimiems - o paskui žemink ir niekink savus, kad "atsigrotum"), ne kitos priežastys, ne. Problema - tai, kad nu jau tie lietuvei TOKIE niekam tike, nu jau TOKIE lievi, kad, karoče, tiesiok žodžiū trūgsta! Tai ne kitos tautos - iki anū tiem lūzerem lietuvem niekaip nedasistiept. Če ryškei genai tokie, ne kitajp.

      Panaikinti
    5. P.S. Ir STOPUDOVAI nėra jokio išorės poveikio. Visai-visai. Nes nu kas gali būt suinteresuotas? Aiškei nieks.

      Panaikinti
  3. Tiesą pasakius, tas Lietuvos „nenoras“ buvo pradėtas stumpti jau kitą dieną po Nepriklausomybės atkūrimo. Vis dar pamenu, kaip su A. Juozaičio „Istorine klaida“ pradėta vis labiau aitrinti visuomenė, kaip pradėtas juodinti dar tik vos atgimstąs patriotizmas (beje, „Respublika“ čia griežės vienu iš pirmųjų smuikų), kuris iš esmės buvo nužudytas dar negimęs. Tai, kad mes vis dar esame, yra kone stebuklas :). Kita vertus, panašu, kad bandome budintis. Gal ir pavyks atsibusti ir išties atsikelti, su Dievo pagalba.

    AtsakytiPanaikinti
  4. RE: Anonimiškas 2016-08-30 17:39 : "Kažkokių slaptų grupuočių, besistengiančių pakenkti "dorajai" tautai, egzistavimą turite įrodyti jūs, o ne paneigti aš. Jūs teigiate tokius keistus dalykus, jūs ir turite juos įrodyti."

    - Tai kad nereikia įrodinėti faktų. Argi kam nors nėra žinoma, kad visi pasauliniai "pinigai" daromi tiesiog iš nieko ir jais skiedžiami pinigai(?). Argi kam nors gali būti neaišku, kad taip dalis pinigų(?) vertės persikelia "pinigams", kuriuos jų padirbinėtojai skolina KAIP SAVUS tikrus pinigus. Ne šiaip investuoja, o skolina - valstybėms užkrauna priklausomybę. Argi tą dar reikia įrodinėti? Todėl tamsta kalbi kaip ir sukčius, kuris gyvena iš sukčiavimo, ir tvirtini, jog niekas negali neįrodyti... faktų. O juk jų ir nereikia įrodinėti. Jais remiantis daromos išvados ir verdiktai. Kodėl taip niekas nepasielgia? - Matyt, per toli nusivažiuota. Sukčiai turi sukaupę tokią galią, kad bet kokį pavienį balsą geba užčiaupti. Nors, yra kur kas labiau viskas supainiojama.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item