Tomas Matulevičius. Konfederalizmas - pamiršta lietuvio stiprybė

Kiekvienas politiškai sąmoningas Lietuvos pilietis supranta, kad Vilnius, mūsų sostinė, yra politinis valstybės centras, ir kad lietuviai tarptautines realijas turėtų permąstyti iš Vilniaus perspektyvos. Kitaip išsireiškus, Vilnius žino geriau, ko reikia Lietuvai, negu Briuselis ar Berlynas, ar kitas centras. Niekas neneigia, kad yra kitų politinės gravitacijos centrų, tačiau bet kuriuo atveju Vilnius lietuviams turėtų likti politinio makrokosmoso centru. Šitą „Vilnius – pirmiau“ nuostatą galima būtų pavadinti (lokalizuota) konfederato nuostata ar dvasia. 

Konfederalistinė dvasia pasireiškė istorijos eigoje. Vienas epizodų buvo prieš LDK ir Lenkijos susijungimą. Prisimenant tuos laikus, Lietuvos valstybininkai kaip Mikalojus Radvila Rudasis bei Jonas Chodkevičius siekė (aišku, nesėkmingai), kad abi valstybės kuriamoje politinėje sąjungoje būtų lygiavertės. Taip pat XVII a. viduryje, ATR esant beveik visiškai užimtai švedų ir rusų, Jonušas bei Boguslavas Radvilos, matydami, jog nesulauks pakankamai pagalbos iš Lenkijos karūnos, Kėdainių sutartimi nutraukė uniją su Lenkija ir bandė užmegzti panašią sąjungą su tuometine Švedija. Taip pat svarbios  yra 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo aplinkybės. Tuomet lietuvių pusė sugebėjo priversti lenkų pusę spalio 10 d. priimti pataisas, kurios suteikė LDK pusei lygiavertį atstovavimą iždo, karo komisijose ir kitų svarbių teisių. Minėti epizodai parodo, kad lietuviai jau anksčiau jautėsi esą saviti ir kad jie norėjo išreikšti savo politinį savitumą ir jie jautė, kad yra įtampa tarp to, ko nori Vilnius ir ko - Varšuva. 

Apskritai reikėtų įvardyti, kas sukuria, stiprina politinio savitumo supratimą ir gali sukelti įtampas tarp politinių centrų, jei istoriškai taip susiklosto aplinkybės, kaip kad ATR atveju. Tai tiesiog yra  valstybiškumo dvasia ar pradas. Supratimas, kad mes esame kitokie, kad turime savo politikos supratimą, savo politikos viziją.

Konfederalistinei sąmonei įsivyrauti Lietuvoje trukdo iš sovietmečio paveldėtas nuolankaus imperijos valdinio mąstysena. Lietuviams trūksta pasididžiavimo savimi kaip politiniu etnosu, trūksta sveiko savarankiškumo. Per 25 metus Lietuvoje taip ir nebuvo iki galo žengti būtini žingsniai desovietizacijos žingsniai.  Galima pastebėti bandymą tapti kažkuo kituo - geru tarybiniu piliečiu, o dabar -  europiečiu, perimti beveik viską nekvestionuojant. Lietuvius nuolatos mokina europeizatoriai ir spauda, kuri nativistinių sentimentų turinčius lietuvius pavertė įkaitais ir juos puola ir dėl jų sveikos ES kritikos laiko potencialiais Rusijos agentais ar radikalais.

Šita imperinio valdinio nuostata vėl išryškėjo dabartiniame kontekste. Lietuviai politikai neparodė politinės valios  ar bent valstybiškos nuovokos kaip kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, ES Konstitucijos priėmimo, žemės pardavimo užsieniečiams, euro priėmimo ir Brexit klausimais. Brexit atveju, Petras Auštrevičius ir kiti teigia, kad reikėtų federalizuoti ES. Argi nematoma, kad federalizacija tik paaštrintų dabartinę problemą, kad elitai nesiklauso savo žmonių? Kodėl būtina perimti europeizatorių  retoriką? Ar nebūtų galima patiems formuluoti politinę liniją ar supratimą. Pavyzdžiui – ES arogancija savo narių atžvilgiu galimai išprovokavo separatistines nuotaikas britų tarpe ir norint, kad ES nesubyrėtų reikia sustabdyti centralizacijos kelią ir ES daugiau palikti kaip ekonominę sąjungą. Argi sunku? Arba euro priėmimo klausimu autentiška lietuviška galvosena galėjo skambėti taip: ES yra daug ekonomikų su skirtingais savo ciklais ir vienintelis centralizuotas reguliavimas visoms šalėms narėms gali pakenkti Lietuvos ar kitos atskiros ekonomikos augimui. Taip pat eurui stabilumo nesuteikia ribinė Graikijos ir kitų pietų šalių probleminės situacijos. Kad Lietuva būtų lankstesnėje situacijoje būtų gerai turėti galimybę, prireikus, keisti palūkanų normą ar devalvuoti valiutą, taigi gal geriau pasilikti litą ir, dar geriau, atsieti jį nuo euro kurso?

Kad lietuviai galų gale atgautų pasitikėjimą savimi, kad būtų pabaigtas desovietizacijos darbas, kad ateityje būtų išvengta Lietuvai nenaudingų pasekmių pradžiai sakykime, kad Vilnius – pirmiau, Vilnius  žino geriau ir, žinoma, Vilnius žino „kaip“. Tai teisingo lietuviško politinio diskurso pradžia. Tai banali tiesa, tačiau ją reikia priminti atkakliems europeizatoriams, nesigaudančiam politiniam elitui ir kiekvienam piliečiui.