Timothy J. Williams. Nicos teroro akivaizdoje Prancūzijos vadovai neigia realybę

Bet kokiam kare negalėjimas ar atsisakymas atpažinti priešo intencijas ir pajėgumus turi katastrofiškų pasekmių. JAV tai patyrė 1941 metų gruodžio 7 dieną (tą dieną japonai užuolė amerikiečių karinę jūrų bazę Perl Harborą, vert. past.). Bet kaip parodė rugsėjo 11-osios ir vėlesni išpuoliai, ši pamoka buvo greitai užmiršta, o tai reiškė atsinaujinusį sielvartą ir kartėlį. Deja, atrodo, kad Prancūzijos vadovai šios pamokos neišmoko net ir po liepos 14-osios skerdynių Nicoje.

Nepaisant vis besikartojančių išpuolių Prancūzijoje, atliekamų arabų kilmės ir musulmonų identiteto šios šalies piliečių bei užsieniečių, arabiškos išvaizdos tunisietis (vis dar gyvenantis Prancūzijoje nepaisant jo kriminalinės praeities) galėjo ramiai pravažiuoti pro policijos patikros punktą ir itin didelio dydžio sunkvežimį dideliu greičiu vairuoti pėsčiųjų alėja, užpildyta dešimčių tūkstančių bejėgių žmonių. Jei kas nors būtų teikęsis apžiūrėti Mohamedo Lahouaiej-Bouhlelio sunkvežimį, būtų atradęs, kad jis buvo pilnas šaunamųjų ginklų, amunicijos ir rankinių granatų. Jo gudrybė buvo tiesiog stebėtinai paprasta ir įtartina: jis teigė, kad veža ledus. Tikriausiai jis suprato, kad prancūzai geriau mėgausis pirotechninėmis pramogomis ir saldžiais desertais nei pripažins, kad yra atsidūrę karo būsenoje.

Kad Bouhlelio manymas, jog prancūzai nebesugeba suvokti realybės, yra teisingas, patvirtina praėjus dienai po 84 bendrapiliečių nužudymo prezidento Fransua Hollande'o paskelbtas pranešimas, rodantis jo miglotą išpuolio supratimą: „Kodėl Nica? Nes Nica yra vienas gražiausių miestų planetoje. Kodėl liepos 14-a? Nes šią dieną švenčiame laisvę, ir šis individas atliko teroristinį išpuolį norėdamas įžeisti Prancūziją“.

Supratote? Šios skerdynės buvo nepatenkinto „individo“, ne nepermaldaujamo žmogaus, norinčio sunaikinti Vakarų civilizaciją, darbas. Ir šį „nepritapėlį“ - kurio etniškumo Hollande'as neįvardino - esą motyvavo jaučiama panieka „gražiems miestams“ bei šventėms. Jis buvo tarsi Bastilijos dienos Grinčas, vogiantis dėmesį iš viešo fejerverkų šou tiesiog tam, kad pademonstruotų savo sprogstamą smurtą. Gaila, kad toks nelaimingas sociopatas atsirado mūsų mieloj Prancūzijoj, bet nieko tokio, dėl ko reikėtų giliai susirūpinti!

(Norint būti sąžiningu, reikia pastebėti, kad naktį po išpuolio sakytoje daugiau nei šešių minučių trukmės kalboje, Hollande'as netyčia vieną kartą ištarė žodį „islamiste“, bet nesusiedamas jo su konkrečiai šiuo išpuoliu. Tačiau net ir šis paminėjimas vėliau buvo išbrauktas iš oficialaus pareiškimo, kuriame bent tris kartus panaudojamas žodis „individu“, o žodis „terroriste“ panaudojamas vos du kartus.)

Komentuodamas skerdynes, ministras pirmininkas Manuelis Vallsas neigimo keliu nuėjo dar toliau: „Prancūzija yra didi šalis bei didi demokratija, ir mes neleisime savęs destabilizuoti smurtu“. Nors Vallsas ir paminėjo „terroristes“, bet jau kitą dieną kalbėjo taip, lyg patys prancūzai būtų įsivėlę į kažkokį spontanišką smurto protrūkį, tarsi kokią kontrrevoliuciją, grasinančią Respublikai iš vidaus. Prancūzijos blogosferą jis dar labiau supykdė pareikšdamas, jog „Laikai pasikeitė ir Prancūzija turės išmokti gyventi su terorizmu, mes turime tai priimti visi drauge ir pademonstruoti kolektyvinę ramybę“. Taigi...paprasčiausiai būkime kartu ir demonstruokime savo ramumą, mėgaukimės ledais ir mokykimės gyventi su skerdynėmis.

Prancūzijos žmonėms, atbukintiems savo vadovų politinio korektiškumo, galima atleisti už tai, kad tikisi, jog daroma pažanga, kai vadovai pagaliau pradeda naudoti sąvokas „teroristas“ ar „ISIS“ (angliškas terminas, naudojamas apibūdinti „Islamo valstybę“, vert. past.), kalbėdami apie teroristinius išpuolius. Tačiau šis įspūdis yra iliuzija. Vakaruose vis labiau paties termino „ISIS“ (prezidentas Obama naudojama dar neaiškesnį terminą „ISIL“) naudojimas yra būdas išvengti realybės ir žodžio „islamas“ ar bet kokios užuominos į tą pusę. Žodžio „terorizmas“ vartojimas taip pat yra būdas išvengti realybės, nes „teroras“ nėra priešas, su kuriuo susiduria Prancūzija ir Vakarai. Teroras paprasčiausiai yra to priešo naudojamas ginklas. Jei apribojame diskusiją teroru ir tuos, kurie jį naudoja, vadiname teroristais, tai vis dar visiškai neigiame tikrąją savo priešo prigimtį.

Įsivaizduokite Hollande'ą ir Vallsą vadovaujančius Prancūzijai 1940-ųjų vasarą, kai nacių blitzkrieg  (nacių naudota „žaibiško karo“ strategija, vert. past.) jau buvo atsidūręs prie šalies rytinės sienos. Jų spaudos konferencijos būtų tikri diplomatinės diskrecijos perlai:

„Mes turime išlaikyti savo kolektyvinę ramybę prieš šiuos tankistus, drumsčiančius Ardėnų[1] ramybę. Mūsų Respublika neleis būti destabilizuota Stuka[2] entuziastų, keliančių dulkes mūsų miestuose. Kodėl Prancūzija? Tik todėl, kad mūsų alėjos su medžių eilėmis yra pačios gražiausios, kad mes turime daugiausia kino teatrų Europoje ir blitzkriegą vykdantys individai pavydi mūsų gyvenimo būdo.“

(Geriau neminėti nacių, jų „pranašo“ Hitlerio bei „šventos knygos“, Mein Kampf, turinio.)

Šį savaitgalį kai kurie iš mano išsigandusių prancūzų draugų socialiniame tinkle Facebook dalinosi nuotraukomis, kuriose nufotografuoti žmonės, apkabinę pandą, mokykloje už rankų susikibę skirtingų rasių vaikai ar spontaniškos „taikios meditacijos“ ant Paryžiaus šaligatvių. Pasveikinau juos dėl jų „ramybės“ absoliutaus blogio akivaizdoje, bet taip pat priminiau, kad tokios nuotraukos nebūtų sustabdžiusios nacių ir tikrai neturės jokios įtakos tarp jų laisvai gyvenantiems musulmonų fanatikams.

Prancūzija ir Vakarai yra kare su neapykantos ideologija, ir šios ideologijos vardas - islamas. Musulmonų populiacijai sudarant maždaug 10% visų šalies gyventojų, politiškai išmintingiau galbūt ir būtų prancūzams savo problemą įvardinti sąvoka „radikalus islamas“. Tačiau tiesa ta, kad ši neapykantos ideologija ir jos kampanija prieš Vakarus nėra nei nauja, nei svetima autentiško, „konvencinio“ islamo dvasiai. Neįmanoma tapti labiau „konvenciniu“ nei islamo pradininkas, ir mes visi žinome, kokia buvo jo biografija. Nepaisant to, kad Prancūzijoje ir kitur egzistuoja daugybė daugiau ar mažiau sekuliarių, tolerantiškų musulmonų, islamo „pranašas“ nebūtų nieko blogo įžvelgęs 84 nekaltų „bedievių“ skerdynėse. Prisipažįstu, kad nesu visiškai tikras, kokią strategiją reikėtų pasirinkti kovojant su šiuo blogiu. Bet esu tikras, kad ledų porcija ir meditacijos sesijos mums šios strategijos sukurti nepadės.

[1] Ardėnai - kalnų masyvas Belgijos pietuose, besitęsiantis į Prancūziją ir Liuksemburgą.
[2] Stuka (arba Junkers Ju 87) - dvivietis Vokietijos šturmo lėktuvas.

Versta iš Crisis Magazine