Thomas Storck. Kapitalizmo dvasia
Kapitalizmą skirtingi žmonės dažnai apibrėžia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, jog kapitalizmo skiriamasis ženklas yra pr...
https://www.propatria.lt/2016/07/thomas-storck-kapitalizmo-dvasia.html
Nors pats esu distributistas, pripažįstu, kad, kaip teigė Pijus XI, kapitalistinė ekonomikos organizacija savo esme nėra neteisinga. Nėra neteisinga valdyti nuosavybę ir samdyti kažką kitą, kad jis dirbtų su šia nuosavybe, jei jam sumokamas teisingas atlyginimas. Bet nors toks susitarimas pats savaime nėra neteisingas, jis nebūtinai išmintingas, kai yra pasirenkamas kaip priemonė organizuoti visai ekonomikai. Katalikai turi priimti, jog kapitalistinė sistema gali būti teisinga, tačiau iš jų nereikalaujama manyti, kad kapitalizmas yra geriausia ekonominė sistema. Kaip enciklikoje Centesimus Annus (nr. 35) rašė Jonas Paulius II, „nepriimtina sakyti, kad taip vadinamo "tikrojo socializmo" griūtis kapitalizmą palieka vieninteliu ekonominės organizacijos modeliu“. Net jei teoriškai kapitalizmas gali būti teisingas, tikrovėje galima surasti vos kelis teisingo kapitalizmo atvejus. Minėtoje enciklikoje Jonas Paulius gyrė tai, ką iliustruoja Vakarų Vokietijos socialinės rinkos ekonomika. Jis pastebi, kad po Antrojo pasaulinio karo:
„[K]ai kuriose šalyse ir srityse stengtasi konstruktyviai atkurti demokratinę visuomenę, kuri vadovautųsi visuomeniniu teisingumu, kurio nesilaiko revoliucinis komunizmas, išnaudojantis ir engiantis daugybę žmonių. Tie mėginimai dažniausiai būna pastangos išlaikyti laisvosios rinkos mechanizmus – pinigų stabilumą ir tvirtus visuomeninius santykius – garantuoti natūralią ūkio plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios šalys rūpinasi, kad rinkos mechanizmai nebūtų vienintelis visuomenės gyvenimo pagrindas, ir siekia, kad jais užsiimtų visuomeninė kontrolė, kuri turi realizuoti žemės gėrybių visuotinės paskirties principą. Palyginti didelės darbo galimybės, solidi visuomeninio aprūpinimo sistema ir profesinis pasirengimas, laisvė jungtis į draugijas, veiksminga profesinių sąjungų veikla, aprūpinimas nedarbo atveju, priemonės, kurios garantuoja teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nulemia, kad darbas nustoja būti „preke“, ir garantuoja, kad jis bus gerai atliktas.“
Bet tai tikrai nėra įprastas būdas, kuriuo kapitalizmas veikia.
Kapitalizmas, kai jam trūksta socialinių ir politinių saugiklių, kuriuos apibrėžia Jonas Paulius, ir kai jis per daug stengiasi būti pirmiausia varikliu materialinei produkcijai, dažniausiai atneša:
„[...] gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes. Iš tikrųjų, nors ir tiesa, kad šis visuomenės modelis išryškina marksizmo nesėkmes sukurti naują ir geresnę visuomenę, bet tuo pačiu metu nepripažindamas moralės, teisės, kultūros ir religijos vertės bei autonomiškos egzistencijos, jis sutinka su marksizmu, nes taip pat kaip ir marksizmas visiškai sumenkina žmogų į ekonominę plotmę ir vien materialių poreikių tenkinimą.“
Tai jau įprastesnis kapitalizmo veiklos būdas ir priežastis, kodėl jam oponuoja daugybė mąstytojų ir rašytojų, kurių neįmanoma priskirti kairiajam sparnui.
„[...] gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes. Iš tikrųjų, nors ir tiesa, kad šis visuomenės modelis išryškina marksizmo nesėkmes sukurti naują ir geresnę visuomenę, bet tuo pačiu metu nepripažindamas moralės, teisės, kultūros ir religijos vertės bei autonomiškos egzistencijos, jis sutinka su marksizmu, nes taip pat kaip ir marksizmas visiškai sumenkina žmogų į ekonominę plotmę ir vien materialių poreikių tenkinimą.“
Tai jau įprastesnis kapitalizmo veiklos būdas ir priežastis, kodėl jam oponuoja daugybė mąstytojų ir rašytojų, kurių neįmanoma priskirti kairiajam sparnui.
Jono Pauliaus pastebėjimai apie „gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę“ veda į pagrindinę mano temą, kuri yra kapitalizmo dvasia. Tai kas gi yra kapitalizmo dvasia? Prieš bandant ją apibrėžti, būtina suprasti psichologinį mechanizmą, pagal kurį veikia kapitalizmas, t.y. gamybos priemonių valdymo ir darbo atskyrimas. Hillaire'as Bellocas pateikia trumpą, bet taiklų šio mechanizmo apibrėžimą:
„Turtas, gautas netiesiogiai kaip pelnas, atsiradęs dėl kito žmogaus darbo, ar mainų proceso metu, virsta dalyku, atsietu nuo gamybos proceso. Kai žmogaus susidomėjimas daiktais pranyksta, išauga jo susidomėjimas abstrakčiu turtu - pinigais. Staliui ar javus auginančiam ūkininkui jo veiklos sėkmę parodo stalo ar javų kokybė. Tarpininkas, perkantis ir perparduodantis javus ar stalus, nėra susirūpinęs stalo ar javų kokybe, o pelnu, kurį gauna brangiau pardavęs tai, ką nusipirko. Gamybos visuomenėje sėkmės rodiklis yra pagaminamų daiktų kokybė. Komercinėje visuomenėje sėkmės rodiklis yra prekiautojo sukauptas turto kiekis.“
Žinoma, gamybos priemones valdantis amatininkas taip pat nori savo darbu užsidirbti pinigų tam, kad išmaitintų šeimą, bet jam taip pat rūpės ir teiks pasididžiavimą jo sugebėjimai ir pagamintas produktas. Jis pirmiausia save matys ne kaip verslininką, bet kaip aludarį ar batsiuvį, ir didele dalimi bus susidomėjęs savo produkto kokybe nepaisant to, už kiek jį galės parduoti. Nors šis susidomėjimas skirsis tarp skirtingų žmonių, dažniausiai galios apibrėžimas, kad „staliui ar javus auginančiam ūkininkui jo veiklos sėkmę parodo stalo ar javų kokybė“. Bet žmogus, samdantis kitą tam, kad pagamintų stalą ar augintų javus, paprastai neturės tokio susidomėjimo. Jis nebus amatininkas ir mažai tikėtina, kad turės didžiavimosi savo rankų darbu savybę, kurią gali turėti tik amatininkas. Jo susidomėjimas geriausiu atveju kryps į vadybą ir marketingą, o blogiausiu - į finansus ar, akcininko atveju, į pasyvų korporacijos valdymą, dividendų ir kapitalo naudą, mažai rūpinantis ar net žinant apie tai, ką korporacija iš tikrųjų daro.
Žinau, jog kapitalizmo gynėjai sakys, kad kapitalo valdytojas turės domėtis produkto kokybe, nes kitaip negalės parduoti produkto. Taip, tai tiesa. Kapitalistas turi interesą paversti produktą parduodamu, ir kartais į tai net gali įeiti kokybiško produkto pagaminimas. Bet nebūtinai. Jei poreikis parduoti produktą galėtų pats užtikrinti kokybę, tai nesaugių ar prastai pagamintų produktų būtų tiek, kiek sniego vasarą. Be to, egzistuoja ir reklama, kuri yra galinga priemonė parduoti produktams, net jei jie nėra kokybiški. Neteigiu, jog visi kapitalistai visiškai ignoruoja produkto kokybės klausimą, nors kai kurie ir yra arti to, bet paprasčiausiai, kad, Belloco žodžiais, kapitalistinės visuomenės „sėkmės rodiklis yra prekiautojo sukauptas turto kiekis“.
Dabar jau galime įvardinti kapitalizmo dvasios kaip mąstymo ir veikimo būdo, kurį kapitalizmas ir kapitalistiniai motyvai yra linkę visuomenėje sukurti, grubų apibrėžimą. Tai būdas žiūrėti į visus dalykus sub specie pecuniae, kaip į paprasčiausias priemones siekti pelno. Pavyzdžiui, išsilavinimas yra vertinamas kaip priemonė gauti didesnį uždarbį, fizinė aplinka kaip neturinti jokios vertės, išskyrus tada, jei ji gali duoti pinigų, net jei to pasekmė yra nepataisoma žala mūsų bendriems Dievo duotiems namams.
Ekonomikos studijos nuo Adamo Smitho daugiausia yra intelektualinis konstruktas, sugalvotas aiškinti ir pateisinti kapitalistinės ekonomikos idealui. Net patys konceptualiniai įrankiai, kuriuos šios studijos pasitelkia, yra palankūs kapitalizmui. Pavyzdžiui, ekonominio efektyvumo sąvoka nereiškia išteklių švaistymo nebuvimo, o didžiausio įmanomo kiekio pagaminimą su turimais resursais. Praktikoje tai reiškia, kad rinkos pasiūlos ir paklausos mechanizmas diktuoja resursų panaudojimą, ir laikoma, jog eikvoti išteklius yra ekonomiškai efektyvu, jei šiuo metu jiems nėra rinkos. Todėl gamtinės dujos gali būti paprasčiausiai sudegintos, jei nėra greito ir pigaus būdo jas laikyti ar transportuoti, kad būtų išgauta po jomis slypinti nafta.
Kapitalistinės ekonomikos efektyvumas perauga į tam tikro tipo redukcionizmą. Nors visi pripažįstame esant skirtumą tarp supakuoto maisto, pašildyto mikrobangų krosnelėje maisto bei gero patiekalo, paruošto su rūpesčiu iš natūralių ingredientų, kapitalizmo dvasia stengiasi sunaikinti žinojimą, kad tarp šių dalykų egzistuoja skirtumas. Kadangi bet kokio tipo patiekalas gali numarinti mūsų alkį, kapitalizmui būdinga logika linksta juos lyginti tik pagal jų kainą, ir dėl to nuostolį patiria patiekalas, paruoštas su rūpesčiu, nes jis pažeidžia beveik šventą ekonominio efektyvumo reikalavimą.
Jei galime numalšinti alkį pigiu maistu, ar tai nėra ekonomiškai efektyviau nei ilgas ir daugiau kainuojantis maisto ruošimas pačiam? Tokiu būdu ignoruojame, kokias sveikatos pasekmes gali turėti greito maisto valgymas, bei kaip jis naikina vietines kulinarijos tradicijas ir įgūdžius. Maistas, pagamintas iš tikrų ingredientų, matomas kaip prabanga ar pinigų švaistymas, kaip kažkas leistino, jei turi pakankamai pinigų, bet šiaip nebūtino. Būtent taip mąstydami leidžiame sau pasidžiaugti, koks JAV pigus maistas. O faktas, kad mūsų maistas yra denatūruotas, pripildytas pesticidų ir dirbtinių ingredientų, mums rūpi mažai arba nerūpi iš viso, jei tik šis maistas sugeba numalšinti alkį. Jei turtuoliai ar protestuotojai prieš vyraujančią kultūrą nori geresnio maisto, leiskime jiems už tai susimokėti. O mes (bent taip mums netiesiogiai sakoma) turėtume būti dėkingi galėdami pasirinkti iš pigių valgomų dalykų gausos ir nekreipti dėmesio į ilgalaikes tokio valgymo pasekmes sveikatai, vietinių kultūrinių tradicijų naikinimą ar aplinkos nuodijimą pesticidais ir kitokiais prastais ūkininkavimo būdais.
Anksčiau minėjau, kad viena iš kapitalizmo dvasios pasekmių yra ta, jog į išsilavinimą mes imame žiūrėti tik kaip į būdą gauti gerai apmokamą darbą. Bet redukcionistinė kapitalizmo logika eina dar toliau ir jau pradėjo kištis į patį švietimo mechanizmą. Tikras universitetas su tikrais kabinetais ir diskusijomis gali būti gražu, bet kodėl nesuteikti žmonėms įrašytų paskaitų ir internetu bendraujančių diskusijų grupių? Jei turtuoliai nori mokėti už fizinį universitetą, tegul tai daro, bet daugumai žmonių tai nėra reikalinga ar pageidaujama. (Žinoma, faktas, kad aukštasis išsilavinimas yra per brangus, suteikia lengvą pateisinimą siekiantiems sumenkinti tikras fiziškai egzistuojančias institucijas, bet kapitalistinė efektyvumo logika to paties siektų nei jei kainos būtų nedidelės.) Kadangi skirtumas tarp aukštos ir žemos kokybės produktų ar paslaugų ne visada yra lengvai apčiuopiamas, mūsų ekonominio efektyvumo idėja yra nenaudinga pirmiesiems. Jei galime aprūpinti žmones laipsniais per masinius internetinius kursus, tai kodėl valstybė turėtų švaistyti nereikalingus pinigus, kad išlaikytų brangius fiziškai egzistuojančius universitetus, tūkstančius fakultetų darbuotojų? Juk galime pasiekti tą patį su keliais profesoriais, kuriems tikriausiai net nereikėtų dirbti visą darbo dieną.
Kaip sakiau anksčiau, būtent sunkumas atrasti skirtumą tarp tikro maisto ir greito maisto, tarp išsilavinimo, suteikiamo šimtmečių patikrintais metodais, ir nufilmuotų, masėms skirtų paskaitų paverčia kapitalistinę logiką tokia patrauklia. Patys vertinamieji įrankiai, kuriuos kapitalistinė visuomenė sukuria tam, kad įvertintų pasiekimus, šališkai neatpažįsta jokių svarbių skirtumų, jei tik efektyviai patenkinamas koks nors poreikis. Faktas, kad išsilavinimo nauda ne visada gali būti išmatuota skaičiais, kad standartinė analizė nėra pajėgi įvertinti daugybės svarbių maisto ingredientų, - visa tai padeda plisti manymui, kad reikia naudoti pigiausias priemones, kad patenkintume lengvai atpažįstamus būtinus poreikius.
Jei mus domina ne „pagaminamų daiktų kokybė“, bet tik ar daugiausia „sukaupto turto kiekis“, tai natūralu, jog per daug dėmesio nekreipsime į mūsų gaminamų gėrybių kokybę, ypač jei tik vis tiek galėsime kitus įtikinti juos nupirkti. Jei veikiame prekybos maistu versle, pasinaudosime pirkėjų neišmanymu bei negalėjimu įpirkti kokybiško maisto tam, kad įkištume jiems supakuotą greitą maistą, kuris numalšina alkį, bet nepraturtina žmogaus kūno kaip tai daro maistas, pagamintas iš tikrų ingredientų, su vos keliais ar visai be dirbtinių priedų. Ekonominis efektyvumas reiškia ne gamybą be išteklių švaistymo, o kaip įmanoma pigesnę gamybą. Tačiau juk negalime vadinti laiko ar resursų švaistymu maisto iš sveikų ingredientų gamybą, net jei tai gali kainuoti brangiau nei pasišildyti greitą maistą. Bet pastarasis puikiai išreiškia redukcionistinę kapitalistinio efektyvumo logiką, nes iš pirmo žvilgsnio duoda tą patį rezultatą - greitą alkio numalšinimą - mažiau investuojant į gamybą. Ta pati logika galioja švietimui ir bet kokiai kitai gėrybių gaminimo ar paslaugų teikimo sferai. Tokiu būdu kapitalizmas visą visuomenę priverčia perkelti dėmesį į turto kaupimą ir atitraukti jį ne tik nuo produktų kokybės, bet ir nuo kitų gyvenimo aspektų, kurie galiausiai juk yra žymiai svarbesni nei turto kaupimas.
Versta iš Distributist Review
7 komentarai
Jokia čia kapitalizmo dvasia, čia yra gyvo protaujančio dvikojo padaro dvasia, kurio visi paklydimai aprašyti šventajame rašte, kadangi paklydimai yra begaliniai, ir matome įvairiausius to paklydimo padarinius.
Autorius, gan teisingai nurodydamas kapitalizmo - kiek ši sąvoką yra reali, nes ,,čia - tavo, o čia - mano'' egzistuoja visada ir visur - praleido vieną svarbų dalyką.
Turiu omenyje humanitarinių mokslų svarbą.
Atkreipkite dėmesį - kaip tik kapitalistinėje santvarkoje sąmoningai apeinamos filosofijos, literatūros, vaizduojamojo meno, teatro ir muzikos temos.
Tiksliau - jos paverstos (gal tik išskyus filosofiją, kurią žymiai sunkiau įrėminti į komercijos štampus) absoliučia preke, visiškai ignoruojant emocinį žiūrovo, klausytojo ir skaitytojo santykį su kūriniu.
Iš visko sprendžiant, taip yra daroma sąmoningai.
KODĖL?
Visų pirma, kaip tik humanitarinai mokslai visada suponuoja klausimą KODĖL YRA TAIP, KAIP YRA? bei akcentuoja individualumą. O sąmoningas individas yra robotizacijos, o tuo pačiu - ir kaukiančios biznio mašinos antipodas. Nes mąstanstis individas iškart pradės mąstyti, kas yra teisinga ir kas ne ir kodėl būtent tai tesinga, o tai - neteisinga.
Ar kada nors girdėjote, kad neoliberalizmo epidemijos apimtų valstybių vadovai arba tiesiog kiti valstybės veikėjai cituotų klasikinę filosofiją arba akcentuotų sąžinę bei moralumą?
Tikriausiai nei jūs, nei aš negalime prisiminti tokio atvejo, nes tai iškart inspiruotų vertybių suvokimo procesą, kuris gali baigtis neišmatuojamais biznio monstrų nuostoliais arba dar blogiau - tiesiais klausimais, kas yra teisinga ir kas ne. Panašu, kad humanitarinų mokslų produktai vėl ir vėl bloškiami į komercijos liūną tam, kad savo reikšmingumu nepradėtų generuoti vis tų pačių egzistencinių klausimų.
Apie šių klausimų santykį su nacionaline savimone neverta daug ir kalbėti, nes tuomet iškart kaip lydimasis reiškinys bus prisiminta istorinė vienos ir kitos tautos evoliucija ir šios evoliucijos rezultatais pagrįsta šiandiena ir suformuluoti nacionalinės valstybės koncepcija bei tikslai.
Kuomet perverčiame šiandienę literatūra Vilniaus ir ne tik knygynuose, akivaizdžiai matome technokratinio niveliavimo rezultatą, apėmusį ir knygų siužetus ar tiksliau - autorių sąmonę, ir neįmanoma nematyti akivaizdaus autorių vidinio dualizmo tarp dar šiek tiek prisimenamų klasikinės literatūros tradicijų bei technokratinio uragano.
Ką ir kalbėti apie klasikinės muzikos bei klasikinio vaizduojamojo meno analizę - kaip bebūtų keista, menotyrą neoliberalizmo smūgis, paprastai maskuojamas novatoriškumu ir naujųjų formų ieškojimu, ištiko žymiai anksčiau nei valstybines struktūras.
Jei norėsite - bus daugiau.
Šis tas iš vienos žurnalistės posto FB:
The vast majority of people have no idea how the banking system works at both planetary and local level (National).
Each of you believe that this sector in the economy is served by some extremely intelligent people and that everything that happens is the result of extremely complicated analyses and that not anyone can work in this sector!
Nothing more fake!
The Money (absolutely all money on the planet) is print only by the subsidiaries of a global corporation based in Basel, Switzerland called the international bank of regulations (Abbreviated BIS). If in the 196 countries the money would be print by BIS-UK, BIS-USA, BIS-Russia, BIS-Romania, ș.a.m.d people very quickly would start wondering why the nation's money is print by a private corporation under a Private control. And immediately it would revolt!
So the bis owners found a very smart way to fool the 7.3 billion earthlings: they called local subsidiaries bis with the name of the national bank of Russia, Romania, China, England, etc.
So the common people think that money is emitted by their governments!
In reality bis through the 196 branches on Earth Print (she and only her) Money!
Seniroajul is the profit that bis gets between the nominal value of a banknote and its production costs. For example, the $ 100 Bill has the cost of production somewhere at 10 cents. Seniorajul in this case is 100-0.10 = $ 99.90
Bis print money out of nothing and gives credit to both the governments of the 196 countries and the private environment (entrepreneurs, businessmen, etc).
I mean this group of criminals holding bis creates a product that the whole planet needs and then gets some fabulous profits: 99.90 is 999 times higher than the cost of production.
Let's recap:
A group of criminals creates without work a product from which they obtain 999 times profit, without being taxed or controlled by any authority and operating cross-border. Only both but through their distribution network of this money (Commercial Banks that same have different names to create the sensation of competition when in fact it is monopoly) in the business environment arrive credits up to 300 times more than mass The physical money that these commercial banks hold.
At regular intervals these loan sharks flood the market with cheap and easy access to access (I received a credit card with my name recently and with the sum of £ 1200) and then block physical liquidity in their banks. Like credit. Credit becomes hard to access and impossible to obtain.
At that point, that country immediately enters economic collapse. Commercial Banks go to governments and force them to cover public money the impossible holes to be created by money indebtedness from nothing.
Governments with no money or the right to print money either lend themselves to the IMF / BM / ECB (Troika Moneylenders) or increase taxes and taxes or cede assets / resources. Usually all three together.
This stupid film repeats itself to infinity and at this moment bis has accumulated so much power at planetary level that it puts people to kill each other just to reduce the planetary population that in their opinion is too high.
Be very clear: Read, please this information until you understand it completely.
The Global financial sector does not produce anything useful to humanity that is why it must be eliminated like a parasite in the
As long as this organised crime group operates internationally coordinating all presidents and formal leaders of the so-called nations, there will be no change in the future prospects of mankind! This group consists of schizophrenic people who only want to perpetuate their dictatorship and our extermination of ordinary people! It depends on each of you if they're successful or not!
Mano galva, "2019-01-05 16:11" komentaras yra tikrai geras, o "2019-01-21 18:40" truputį sąmokslo teorijomis kvepia. Vadinasi, pvz., Venesuelos ekonomiką velniop nuvarė ne korumpuota valdžia, o Šveicarijos "iliuminačiai"? Tikrai? :)
Tą anglišką tekstą radau FB vienos rumunų žurnalistės paskyroje. O apie humanitarinių mokslų būseną šiandien ir apie šių mokslų įtaką technicizmo sukurtoms nūdienos sampratoms būtų galima prašyti neeilinę studiją arba bent jau neeilinį stiaosnį, bet kol kas nematyti, kad Lietuvos publicistikoje į šią temą kas nors būtų atkreipęs dėmesį.
,,Visi konsultantai užimti, prašome palaukti.'' - taip sakoma ne todėl, kad iš tiesų visi konsultantai būtų užimti. Tiesiog kuo ilgiau laukia, tuo labiau žmogus būna suirzęs, labiau įsitempęs - o susierzinusį ir iglo laukimo iškamuotąmogų yra lengviau perkalbėti ir įtikinti. Tai tik vienas iš klastingų psichologinių triukų, kuriuos naudoja globalistai. Panašiai kaip ir užrašas bankomate - ,,Hūsų kreditas yra...'' - atkreikite dėmesį: ,,KREDTIAS'', o ne sąskaitos likutis: bandoma įkoduoti pasąmonę, kad yra jūsų skola.
,,Ar tiesa, kad aš nuėjęs pas nuomojamų namų savininką ir taip smarkiai jį išplūdęs, kad jis dar tą patį vakarą pasikoręs? Taip, tikra tiesa, ir aš nei kiek dėl to nesigailįs.'' (Akselis Miuntė, ,,Knyga apie San Mikelę'')
Ar kas girdėjote, kad kuri nors partija prabiltų apie valstybinio gyvenamojo fondo (namų, butų) statybas ir žmonių aprūpinimą gyvenamuoju plotu? - aišku, kad ne, nei vienas kandidatas į prezidentus net neužsimena apie tai. Viskas palikta vien privačiam sektoriui kartu su bankais, ir šitaip kuriamos ištisos skolininkų kartos.
Neseniai buvo pastebėtas straispnis, kad ruošiamasi mažinti finansavimą švietimui Lietuvoje - savaime suprantama: kam biznio mašinai išsilavinę žmonės? Teko pastebėti už Lituvos ribų, kad į blizgančius reitingus įpakuoti universitetų pavadinimai yra visiškai neadekvatūs šių universitetų absolventų faktiniam išsilavinimui - šie studentai neturi pačių elementariausių netgi savo profesijos inių, jau nekalbant apie papildomas istorijos, etikos, filosofijos disciplinas, būtinas žmogaus kutltūrai ir erudicijai. Tokia strategija labai primena nacisto Himlerio planus užkariautoms tautoms: sutiekti vien tik minimalų išsilavinimą, tačiau šiandien tai daroma nepalyginamai gudriau.
Tik jeigu anksčiau buvo garsiai šūkalojama apie tikruosius menko išsilavinimo tikslus, tai šiandien nelengva kur nors aptikti jokios analizės, kodėl apgalvotai vengiama nagrinėti universitetų studijų programas ir kokios yra faktinės universitetų absolventų žinios, jau nekalbant apie tai, kokia yra praktinė jų panaudojimo vertė bei pasekmės.
,,...nes tik tyloje pajusdavo, koks miš tikrųjų yra jų gyvenimas.'' (Michaelis Endė, ,,Momo'')
1973 metais vokiečių rašytojas išleido apysaką ,,Momo'' - pasakojimas apie mažą neturtingą mergaitę, kuri savo gebėjimu išklausyti guosdavo ir sutaikydavo žmones; apie monstrišką pilkųjų ponų - laiko vagių armiją, mulkinanči žmones skaitinėmis manipuliacijomis ir taip toliau. Apskritai ši nuostabi apysaka turėtų būti įtraukta į privalomąją būsimųjų pedagogų literatūros programą.
Kas neskaitė šios apysakos - labai rekomenduotina, jeigu tik ji dar nėra išimta iš bibliotekų fondų kaip idėjinė grėsmė globalistų ideologijai; turime puikų šios apysakos vertimą į lietuvių kalbą.
Įdomu tai, kad šiandienos internetinėje erdvėje yra pasirodžiusi pikta ir bjauri ,,Momo'' parodija - šizofreniška pamėklė, kuriai suteikti šiokie tokie M.Endės herojės bruožai - tiesa, tik vizualiai. Visai gali būti, kad šitokiu būdu siekiama diskredituoti vokiečių rašytojo šedevrą ir stengiamasi, kad vaikai jokiu būdu nesusidomėtų šia apysaka.
Tai tik keletas papildomų štrichų šiandienos neoliberalmarksistinio merkantilizmo epidemijai, kurios esmė - ribotos interesų grupės pelnas kaip kompensacija už neįmanomą absoliučios valdžios iliuziją.
Pasaprotavimai iš 19a.
Štai kas išeina kai apie ekonomoką pradeda filosofyti katalikų teologas...
Rašyti komentarą