Regina Statkuvienė. Bažnyčia kalta? Taip, nes privalo būti griežtesnė!

Įvairūs propagandiniai kaltinimai Katalikų Bažnyčiai, siekiant ją diskredituoti, Lietuvoje įprasti dar nuo sovietmečio. „Tautos mulkintojai, tamsuoliai, godūs, klastingi, įtakingi lobistai su sutanomis, progreso stabdžiai, kurių vertybėms pritaria kaimiečiai, mušantys vaikus ir neigiantys moterų teises ir t.t.“.

Išvada? Visuomenę tiesiog būtina apsaugoti nuo jų skleidžiamų pražūtingų, kenkėjiškų idėjų. Girdėta? Vyresni žmonės dar pamena, kaip sovietmečiu jie buvo panašiais argumentais „ginami“ nuo „buržuazinių“ ir „klerikalinių“ vertybių, jaunesni tai girdi iš šiandienos „progreso“ skleidėjų, kurių dažno biografijoje – narystė buvusioje LKP.

Lietuvoje veši daugybė blogybių – korupcija, nepotizmas, baudžiaviniai darbo santykiai ir jų nulemta tautos nykimo mastus įgavusi emigracija. Alkoholizmas, patyčos, vaikų ir suaugusių savižudybės. Siaubo filmų scenarijų pranokstančios žmogžudystęs bei kitos „smulkmenos“... Ir kas gi kaltas, kad Lietuvoje veriasi vertybinis vakuumas, į save įtraukdamas visus visuomenės sluoksnius? Ar Bažnyčia jį katalizuoja pasisakydama etikos ir moralės klausimais? Beje, tai jos kompetencija – apie ekonomiką, užsienio politiką ji tyli. Tai Seimo diletantams, kurių dažnas savo išsilavinimu neprilygsta nė seminarijos pirmakursiui, reikia rausti dėl savo žinių, reputacijos ir priimamų įstatymų.

Ar nepanašu, kad garsus triukšmas dėl Pagalbinio apvaisinio įstatymo, kurį „prastūmė lobistai su sutanomis“ yra primityvus viešųjų ryšių triukas (kokią naudą gautų dėl šio įstatymo Bažnyčia?), turintis nukreipti dėmesį nuo tikrųjų lobistų šventos karvės – naujojo Darbo kodekso (kokią naudą gautų stambieji darbdaviai?), kurio priėmimas dar kartą parodė, jog dar neturime susiformavusio tikro politinio elito, galinčio prisiimti atsakingą, išmintingą, vertybėmis grįstą lyderystę šiais geopolitinių, ekonominių, migracijos iššūkių laikais.

Elito nebuvimas arba jo fragmentacija yra didžioji Lietuvos problema. LDK, vėliau ATR kūrėjai laikui bėgant nutautėjo, žuvo sukilimuose, caro valdžios buvo ištremti, nuskurdinti ar priversti emigruoti. Tautos gyvybę palaikė Bažnyčios lyderystė. Tai ji prisidėjo prie 1831 ir 1863 metų sukilimų – bandymų atgauti valstybingumą – ne tik aukodama lėšas, bet ir pati aktyviai dalyvaudama. A. Mackevičius, kunigas ir vienas 1863 m. sukilimo vadų, bene geriausiai simbolizuoja Bažnyčios vaidmenį, likimą, vertybes. Nepaisydama carinės Rusijos persekiojimų, ši institucija ėmėsi lyderystės, kad Lietuva neatsidurtų istorijos sąvartyne. Tai Bažnyčia įkvėpė Blaivybės sąjūdį, rėmė Tautinį atgimimą ir rūpinosi valstiečių švietimu. Jos lyderystės fone iškilo kaimiškasis elitas, atvedęs Lietuvą į 1918 vasario 16-ąją.

Sovietai, kitaip nei carinė valdžia, suvokė, kad lietuvių tautą galima galutinai pavergti ne tik išnaikinus šviesiausius protus, bet ir demoralizavus gyventojus, sunaikinus senuosius bendruomeninius, šeimyninius ryšius bei išrovus tradicines vertybes. Todėl dauguma tų, į kuriuos galėtų lygiuotis paprastas, mažiau išsilavinęs žmogus, buvo fiziškai sunaikinti, tradicinis gyvenimo būdas sugriautas kolektyvizacijos buldozeriu, o ilgus amžius buvusi dvasinė atrama – Katalikų Bažnyčia – ne tik persekiota, bet ir melaginga komunistine ideologija vaizduota kaip tamsybių šaltinis, taip siekiant šviesą paversti tamsa, o melą – tiesa.

Šiandien, kai atraminiai Lietuvos valstybės poliai – kaimo tradicionalizmas, prisirišimas prie gimtinės, elito atsakinga lyderystė - sunaikinti, komunizmo ideologijos skleidėjams teliko paskutinė kliūtis – moralinė Bažnyčios įtaka. Jau dabar kyla klausimas, ar tebesame tauta, ar tik asmeninio gerbūvio besivaikantys individai. Juk patiriame lyderystės krizę ne tik todėl, kad trūksta išsilavinusių, charizmatiškų, gebančių atsakomybę prisiimti asmenybių, bet ir todėl, kad šiandienos „elitas“ yra susikompromitavęs, priklausymas jam dažnai reiškia ne aukštesnes vertybes bei moralinius standartus, bet priešingai - jų nuopolį.

Bažnyčia šiandien, kaip ir prieš gerą šimtmetį, yra paskutinė viltis, galinti dar kartą pažadinti Tautą gyvenimui, kai politikai ją bėjėgiškai lydi į mirtį. Bažnyčia visada buvo logiška, nuosekli ir principinga gindama savo vertybes. Tik ar ji dar turi stiprybės? Puolama dėl tariamo atsilikimo nuo laikmečio realijų, iš tiesų ji vis dažniau nusileidžia šiuolaikinio žmogaus hedonizmui, siūlydama komfortą: kunigas nepamokslauja dėl netinkamo elgesio per pamaldas, privalomas pasninkas – tik kelios dienos per metus, atgailos – juokingos. Tačiau tikinčiųjų skaičius mažėja. Neteisinga dėl to kaltinti visuomenėje vykstančius sekuliarizacijos procesus – tai būtų tas pats, kaip dėl sutuoktinio neištikimybės kaltinti patrauklią moterį. Kaip ir manyti, kad neva konservatyvios bažnyčios nuostatos netinkamos moderniam žmogui.

Priešingai, kuo daugiau modernybės pasireiškimų krikščioniškose bendruomenėse, tuo sparčiau jas palieka tikintieji. Tuo galima įsitikinti Vakarų Europoje. Ten, kur per pamaldas beveik niekas nesiklaupia, komuniją priima į rankas, žmonių dar mažiau nei sąlyginai tradicionalistinėje Lietuvoje. Tačiau musulmonų bendruomenės tose šalyse (Prancūzijoje, Belgijoje, JK), nepaisant sekuliarios valstybės politikos, skaitlingos ir pasipildančios ne tik gausių šeimų atžalomis, bet ir konvertitais. Nors šios religijos konservatyvių dogmų nė iš tolo negalima lyginti su šiandienos krikščionybe.

Kritikuoti islamą šiandien yra nekorektiška, tai vadinama islamofobija, o štai koneveikti krikščionybę – progresyvus mąstymas. Tik „progreso“ skleidėjai turėtų suprasti, kad silpnėjanti Bažnyčia yra ir jų pralaimėjimas, nes religijos vieta jokioje visuomenėje nebūna tuščia. Ar islamas, sparčiai plintantis ten, kur į paraštes nustumta Katalikų Bažnyčia, yra geresnė alternatyva?

Dabar populiari nuostata, kad forma nesvarbi – tik turinys. Bet jei nėra formos, į ką gi pilti tą turinį? Juk raudonas vynas nėra geriamas iš espreso puodelio, o arbata – iš šampano taurių. Mūsų protėviai tai puikiai suprato ir statė prabangias, marmuru ir auksu puoštas bažnyčias. Ne tik todėl, kad Dievo namai turi būti ypatingi, bet ir todėl, kad tokioje vietoje kitaip jaučiasi pats žmogus. Jau senovės žmonės suprato, kad medinėje troboje dėvint senus skarmalus transcendentinių išgyvenimų patirti nepavyks. Todėl vargonų muzika buvo neatskiriama pamaldų dalis, kurią šiandien vis dažniau keičia pigaus popso ritmai.

Su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai įsikibusi močiutės rankos peržengdavau bažnyčios slenkstį ir atsidurdavau kitame pasaulyje. Vaikų ten būdavo mažai, bet kiekvienas žinodavo, kad muistymasis ar plepėjimas ten neįmanomi. Ir ne iš baimės, kaip akiplėšiškai meluodavo sovietinė propaganda, bet iš didelės pagarbos ir vidinio jausmo, kad čia ypatinga vieta ir laikas. Dvasingumo atmosferą sukurti padėdavo materialūs dalykai: smilkalai, vargonų gausmas ir žmonės – rimti, susikaupę, dėvintys šventinius drabužius. Bažnyčios slenkstis nebuvo aukštas ir mano vaikiškos kojos jį lengvai įveikdavo. Bet jis buvo neperžengiamas visokiausiems komunistų partijos varžtams ir varžteliams, kūrusiems sau patogius gyvenimus ir nenorėjusiems užkliūti už senamadiško šventovės slenksčio. Paskui jie užgriuvo bažnyčias, nes anksčiau „supraskit, buvo tokie laikai, todėl negalėjo“ išpažinti savo „gilaus“ tikėjimo. Ko jiems čia prireikė dabar? Iškilmingos, sakralios, kiek aristokratiškos aplinkos? Nesvarbu, vestuvės, krikštynos ar laidotuvės – be bažnyčios jos neatrodo tokios iškilmingos ir, beje, maža ką – o jei tikrai Ten Kažkas yra?

Dar mūsų senoliai taikliai pastebėjo, jog leidus kiaulę į bažnyčią, ji būtinai užlips ant altoriaus. Ši patarlė ateina į galvą, skaitant žurnalistų tekstuose pasibaisėjimą, neva dvasininkai grąsino vargšams politikams ekskomunika, jei balsuos ne pagal Bažnyčios mokymą. Bet juk taip pasielgti Bažnyčia turi teisę su savo tikinčiaisiais? Ar eiliniai parapijiečiai bei apžvalgininkai mokys popiežių kanonų teisės, o vyskupus, kaip ją taikyti? Tai daugelis politikų yra įpratę įstatymus, etikos normas interpretuoti pagal savo poreikius, o ne gyventi pagal juos, jaustis nebaudžiami, todėl nustemba, kad dvasininkai nepasiduoda tokiam absurdui.

Beje, jei politikas nėra katalikas, tai bažnytinė teisė jam nėra ir negali būti taikoma, todėl visi verksmai dėl galimos ekskomunikos tėra pigi demagogija. Bet jie bijo, inkščia, skundžiasi dvasininkų lobizmu (kodėl ne darbdavių?), bet atvirai spjauti į šiuos „prietarus“ nedrįsta, nes žino, jog tada negalės pozicionuotis Katedroje geriausiose vietose per didžiąsias šventes, jų atžalos greičiausiai nepateks į prestižinę jėzuitų gimnaziją, teks apsieiti be vestuvių ir krikštynų fiestų po barokiniais skliautais, o ir į paskutinę kelionę nebus kas iškilmingai palydi...

Bažnyčia, atlaikiusi carinės imperijos persekiojimus, totalitarizmo priespaudą, turi kapituliuoti prieš hedonistinės vartotojiškos visuomenės pilietį, kuris jaučiasi turintis teisę reikalauti iš Bažnyčios komforto, nemokamų paslaugų ir nurodinėti, kaip keisti savo doktrinas, kad jam būtų patogu gyventi? Kažin, ar būtų įmanoma ateiti į bet kurios kitos didelės konfesijos šventovę – mečetę, sinagogą, ortodoksų cerkvę netinkamai apsirengus, elgtis ne pagal tų religijų reglamentą ir nesulaukti jokio įspėjimo, būti neišprašytam apeigų metu. Tik katalikų bažnyčiose viskas galima: per pamaldas skamba, pypsi telefonai, spragsi kepurės nenukeliančių turistų fotoaparatai, apranga – daugiau nei demokratiška. Ne kiekvienoje mokykloje tai būtų toleruojama: šortus mūvintys ir plaukuotas ar celiulitines šlaunis demonstruojantys vyrai ir moterys, nudriskę džinsai ir sportbačiai, kunigui ir atžaloms į veidą fototechniką įrėmę tėvai, kai tie eina Pirmosios išpažinties ar Komunijos.

Ir ką? Bažnyčių lankytojai nesijaučia besielgiantys netinkamai, nes neva dvasininkai turi džiaugtis, kad jie čia iš viso užsuka. O Bažnyčios tarnai? Ar jie bijo pereikalauti tvarkos? Ar pavargo nuo dešimtmečius trukusių puolimų, kai buvo ir yra nuolat priversti gintis nuo pačių įvairiausių ir absurdiškiausių propagandinių kaltinimų? Neabejotina, kad pakaktų vienos dvasininko pastabos išsišokėliui, kad socialiniai tinklai bei žiniasklaida sumirgėtų antraštėmis: „kunigas pažemino šortus vilkėjusį vyriškį“, „jauna moteris Dievo namuose pasijuto nepageidaujama“ ir t.t.

Kai po Pirmosios Komunijos pamaldų ar pasibaigus Devintinių procesijai tų apeigų dalyviai „nušvitusiais“ veidais ima ploti, tegalima atsidūsti – tai jau matyta teatre, lėktuve ir sektų susibūrimuose. Net vaikai, kuriems per pamaldas buvo taip patogu ir komfortiška, užaugę dvasinių dalykų ima ieškoti kitur. Nes tose pamaldose, kur plojama, brazdinama gitaromis, plepama ir pypsi telefonai nebuvo formos, indo, žemės, kurioje būtų galėjęs sulapoti Dievo žodis.

Ne patogumas, modernumas ir šou elementai Bažnyčioje gali grąžinti į ją tikinčiuosius, bet jos, kaip institucijos, lyderystė, laikmečio aktualijų pajautimas ir konkretūs darbai.

Čia norėtųsi pateikti Gruzijos patriarcho Ilja II pavyzdį, kuris norėdamas, kad bent kiek gerėtų Gruzijos demografinė padėtis, dar 2008 metais ėmėsi misijos – pats asmeniškai tapdavo kiekvieno trečio ar paskesnio vaiko krikštatėviu. Taip šios šalies tikintieji, turintys gausesnes šeimas, gauna ne tik patriarcho palaiminimą ir maldas, bet ir žino, kad atsitikus nelaimei, jų atžalai tikrai vienaip ar kitaip bus pagelbėta. Šiandien jo pakrikštytų vaikų skaičius yra arti 27 tūkst.

Ar negalėtų ir mūsų Bažnyčia imtis daugiau inciatyvų, atitinkančių mūsų šalies atktualijas ir jos galimybes? Negimusiai gyvybei deklaruojama pagarba galėtų virsti konkrečiais darbais, padedant toms šeimoms, kurios ryžtasi gimdyti daugiau vaikų, augina mažylius su negalia. Žmonės neturi susidurti su sunkumais vien todėl, kad elgiasi pagal krikščionišką moralę. Dovanos prieš Kalėdas ar Maisto banko daviniai tik parodo, kokioje atskirtyje jie gyvena. Jei valstybė neužtikrina orių darbo galimybių tėvams, į pagalbą turėtų ateiti Bažnyčia. Ji galėtų prisidėti ir prie vaikų ir jaunimo užimtumo – turėdama parapijų tinklą, geriau už bet kokią biurokratinę instituciją ji pažįsta žmones ir gali juos organizuoti. Galbūt prasminga vėl atkurti blaivybės draugijas, kartu skatinant provincijos žmonių religingumą, užimtumą, savišalpą, socialinį aktyvumą.

Ir kai eilinis „progreso“ gynėjas puola Bažnyčią, norisi paklausti, kodėl „Carito“ organizacijos moterys, o ne tos, kurios piketuoja gindamos moterų ir šeimų teises, pluša vasaros stovyklose skurstančių šeimų vaikams? Atostogos Egipte maloniau nei kelios savaitės su svetimais, problematiškais vaikais? Ar ne katalikiškas „Caritas“ prisideda prie pabėgėlių integracijos? Kodėl valstybėje, kur Bažnyčia yra atskirta ir jai nuolat liepiama užsičiaupti, rūpestis skurdžiausiais yra didele dalimi jos, o ne valdančiųjų rūpestis?

Pamirštama ir istorija, kad LDK Bažnyčia buvo šviesos ir kultūros skleidėja, raštijos, universitetinio išsilavinimo puoselėtoja, vėliau Blaivybės sąjūdžio ir lietuvybės židinys, tarpukariu daugelyje parapijų organizuoti kursai kaimo moterims, kur jos mokytos higienos, maisto gamybos, buvo supažindinamos su pilietinėmis teisėmis ir pareigomis – visu tuo, kas tuomet buvo modernu, bet nepasiekiama kaimo žmogui ir kuo negalėjo pasirūpinti jauna valstybė. Todėl nenuostabu, kad pagrindinė atviros ar užslėptos komunistinės propagandos skleidėjų užduotis buvo ir yra diskredituoti šios institucijos autoritetą. Ir kai koks kunigas suklysta, nusikalsta – kyla fariziejiškas triukšmas: visi jie tokie. Nors jei mūsų politikai darytų tiek ir tokių nuodėmių kaip Bažnyčios tarnai ir jos būtų su tokiu skrupulingumu viešinamos ir smerkiamos, savo dvasinio ir materialinio gyvenimo kokybe lenktume ne vieną šalį.

Geopolitinių grėsmių akivaizdoje kas galėtų lygiaverčiai konkuruoti su Katalikų Bažnyčia dėl moralinio autoriteto statuso ir tapti Tautą vienijančiu veiksniu? Galbūt neatsitiktinai būtent dabar ši institucija vėl įnirtingai juodinama. O „progreso“ apologetai ir apologetės pamiršta, kad europinės civilizacijos vertybės ir kultūra yra paremtos krikščioniška pasaulėžiūra ir filosofija, o neva progresyvių ir sekuliarių valstybių padangę po trumpos vartotojiškumo ir hedonizmo pauzės kloja islamo šešėlis. Ar neveda modernios Europos ateizmo doktrina į islamistinius viduramžius?