Paulius Stonis. Laiko ženklai reikalauja ES revizijos

Po įvykusio Brexit tiek lietuviškoje, tiek Europos žiniasklaidoje labai trūko objektyvių britų apsisprendimo vertinimų. Didžiosios Brita...


Po įvykusio Brexit tiek lietuviškoje, tiek Europos žiniasklaidoje labai trūko objektyvių britų apsisprendimo vertinimų. Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES) liberalų sutiktas emocinga, bet nelabai racionalia ir netgi fanatizmu dvelkiančia retorika. Britų demokratinio apsisprendimo kritikai piktinasi, kad įvykęs Brexit gali tapti ES pabaigos pradžia. 

Ar tikrai dėl to verta kaltinti britus? Ar ši retorika neslepia to, apie ką Europos biurokratinis elitas buvo seniai įspėtas, bet visai nenorėjo girdėti? Ar britų išėjimas nėra atsakas į gan arogantišką ir nedemokratišką šio elito laikyseną pačiais įvairiausiais politiniais klausimais? Brexit, matyt, galima laikyti nacionalinės valstybės bei demokratijos protestu prieš Europos federacijos projektą.

Pastarasis teiginys nėra laužtas iš piršto. Brexit kitose Europos valstybėse įkvėpė vietos euroskeptikus vis garsiau kalbėti apie analogiškų referendumų poreikį. Birželio pabaigoje pasiūlymą inicijuoti tokį referendumą jau spėjo atmesti Nyderlandų parlamentas. Tuo tarpu nesenai Italijoje vykusios apklausos parodė, kad 48 proc. šios šalies gyventojų pasisakytų už išstojimą iš ES, jei šiuo klausimu artimiausiu metu vyktų referendumas. Jo idėjas viešoje erdvėje eskaluoja Italijos partija „Šiaurės lyga“. Panašios nuotaikos sklando ir Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje ir netgi pačioje Vokietijoje. Štai partijos „Alternatyva Vokietijai“ lyderis iškart po Brexit atvirai pažadėjo, kad laimėjus kitais metais vykstančius rinkimus bus siekiama Vokietijos pasitraukimo.

Paviršutiniškai vertinant tokią situaciją, lengva padaryti klaidingą išvadą, kad dėl kylančios ES subyrėjimo grėsmės kalti tarsi iš niekur atsiradę euroskeptiškai ir populistiškai nusiteikę „radikalūs dešinieji“. Bet visas susiklosčiusias aplinkybes vertinant racionaliai, nesunku suprasti, kad jie yra pasekmė, o ne priežastis. Mat negatyvi energija – žmonių pasipiktinimas – iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, kol nesiimama iš esmės spręsti pagrindinių problemų. Kad tai įvyktų, pirmiausia turi būti įsiklausyta į Europos valstybių piliečių lūkesčius. Pirmasis jų, neabejotinai, yra daugiau demokratijos ES. Ir toks reikalavimas nėra jokia abstrakcija. 

Paprasti europiečiai jaučia, kad jų kasdieniams gyvenimams vis didesnę įtaką daro nerinktų eurobiurokratų sprendimai. Tačiau pastariesiems neduodant trokštamų rezultatų, jų sumanytojų nė  vienas rinkėjas neturi galios atšaukti ar kitaip pašalinti iš užimamų pareigų. Europiečių taip pat pradeda netenkinti ne tik buksuojanti ES ekonomika, bet ir biurokratiniai reikalavimai, ribojantys dalies Europos valstybių gyventojų ekonominę veiklą. Galų gale, niekas dar nepamiršo ir diržų veržimosi politikos, kurią ES primetė daliai valstybių-narių, siekdama įveikti ekonominę krizę. Viską vainikavo migrantų krizė, kurią ES, o tiksliau Vokietija, mėgino spręsti prievartinio solidarumo keliu. Tai rodo, kad ES pradėjo veikti nepasiskelbusios federacijos metodais. 

Šiandien nerimą turėtų kelti ir integracijos fanatizmą atskleisti tai, kad Europos federacijos idėja net po įvykusio Brexit nebuvo palaidota kaip nepasiteisinęs projektas. Netolimoje ateityje jis gali sukelti dar didesnę sumaištį. Apie tai jau kalbama Europos žiniasklaidoje. Visai neseniai viešumoje pasirodė kol kas oficialiai nepatvirtinta informacija, kad po Brexit Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai užsimojo kurti naują vieningą politinę sąjungą, į kurią įsijungti kvies ir kitas dabartinės ES nares. Tiesa, klausimas, ar Vokietijos ir Prancūzijos piliečiai nori ir pritaria tokios sąjungos atsiradimui, kaip jau įprasta, net nebuvo iškeltas. 

Toks ir panašus Europos biurokratinio elito elgesys labai aiškiai iliustruoja tai, ką įvardino Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, teigdama, kad Brexit buvo politinio elito ir žmonių nesusikalbėjimo rezultatas. Tik Prezidentę čia reiktų patikslinti, mat nesusikalbėjimas įmanomas tik su tais, kurie apskirtai nori kalbėtis. O tokiame vaidmenyje gali atsidurti tik konkrečios bendruomenės išrinktas atstovas, iki kitų rinkimų priverstas jausti bent minimalią atsakomybę. Tuo tarpu niekieno nerinkti komisarai tegali būti atskaitingi ES institucijoms už pasiektus ar nepasiektus rezultatus. Tačiau jie niekada nebus atsakingi konkrečiai politinei bendruomenei, taigi ir niekada nematys jokio reikalo su ja kalbėtis. Nesusikalbėjimas ne „įvyko“, o buvo užprogramuotas. 

Atsakomybės principas ir valdymo tikslas politinį valdymą esmingai skiria nuo biurokratinės valdysenos. Pastaroji grindžiama atskaitomybės principu, o jos tikslas – efektyvumas, reiškiantis didesnės naudos siekimą mažesniais kaštais. Todėl biurokratinė valdysena, prancūzų politikos filosofo Pierre Manent žodžiais tariant, yra nepanaši į politinį arba atstovaujamąjį valdymą todėl, kad ja nebeatstovaujama ir nebevaldoma. Tai, kas iki šiol buvo vadinama valstybe ar vyriausybe, užleidžia vietą grynam biurokratiniam administravimui. 

Biurokratinės valdysenos perspektyvoje iškyla visai kitoks ES vaizdas. Ji pradedama įsivaizduoti nebe kaip suverenių valstybių bendrija, bet kaip 500 mln. vartotojų rinka. Tačiau, ar efektyviam rinkos veikimui būtinos valstybės, ar būtinos tautos, jų kultūra, religija, papročiai, teisinė tradicija, suverenumas ir savivalda? Ar reikalinga tai, kas kiekvienai tautai padeda įgyvendinti savaip istoriškai suvoktą ir netobulai praktikuojamą save valdančios žmonių bendruomenės idėją? Tikriausiai nesunku suvokti, kad į šiuos klausimus efektyvios rinkos logika reikalauja atsakyti „ne“. Tačiau vargu, ar rinkos logikai šiandien visiškai pritaria ES šalių tautos.

Biurokratinė valdysena ir demokratijos stoka, o ne tarsi iš niekur atsiradę „radikalūs dešinieji“ yra ES projektą žlugdantis faktorius. Politikos pakeitimas ekonomika, demokratijos – biurokratija, tautiškumo – abstrakčiu europietiškumu, religijos – ateizmui, kultūros – LGBT pasaulėvaizdžiu, subsidiarumo – augančiu reguliavimu, piliečio – vartotoju yra tie faktoriai, dėl kurių ES jau kurį laiką funkcionavo ne tik kaip anti-demokratinis, bet ir anti-europietiškas projektas. Tai neigti galima tik nesuvokiant, kad ES gali išlikti tik tuomet, jei atras savo politinę, kultūrinę ir religinę tapatybę. Be viso to neišgyveno joks politinis projektas.

Esama kritinė ES padėtis nėra naudinga nė vienai valstybei. Ji netgi ypač pavojinga Baltijos šalims, kurių pašonėje Rusija vis labiau didina savo karinį aktyvumą. Tačiau nei ši, nei kita grėsmė neturėtų mūsų skatinti bėgti pradėjusiu trupėti ledu – link ES federacijos. Šioje sudėtingoje situacijoje turime istorinę progą tapti didžiausiais ES atsinaujinimo entuziastais, kovojančiais už jos išlikimą. Niekam nekyla abejonių, kad narystė ES naudinga Lietuvai. Vis tik tokia ES, kokia egzistuoja šiandien, greičiausiai neišliks. Vadinasi, ES išlikimą skatinantis atsinaujinimas būtų naudingiausias dalykas ir Lietuvai.

Brexit ir augantis skepticizmas yra laiko ženklai, turintys paskatinti visų ES valstybių lyderius ir geriausius piliečius revizuoti ES pamatus. Tam reikalinga ne tik politinė valia, bet ir politinė vaizduotė, leidžianti iš esmės permąstyti ES steigimo tikslą. Tariamas vieningos valiutos patogumas, siekiai stiprinti tarpusavio gerovę ir mažinti politinę įtampą pasirodė ne tik per menki, bet ir neatitinkantys europiečių lūkesčių: slopinantys jų demokratinę energiją, norus ir galimybes imtis ekonominių eksperimentų, verčiantys skandinti savo nusivylimą bei gyvenimo dinamikos trūkumą vartojime. 

Viltis, kad politinė Europos vienybė bus pasiekta bendros rinkos jėgų pagalba, tebuvo iliuzija. Biurokratinės valstybės ir „laisvos“ rinkos hibridas pavirto milžinu molinėmis kojomis. Šiandien reikalingas naujas Europos projektas, kuris Senojo Žemyno tautas ir žmones jungtų bendro kultūrinio horizonto ir politinio suverenumo pagrindais, o ne įsivaizdavimu, kad europiečiai gali būti vieningi egzistuodami tik sotesnio gyvenimo lūkesčio brolybe. Europos vienybė turėtų būti ne tik naujos politinės ir kultūrinės ES formos, bet ir naujos žmogaus sampratos reikalaujantis projektas. 


  


Susiję

Įžvalgos 1999252338046614226
item