Monika Morkūnaitė. Naujoji Europa tarp būties ir niekio

1789-aisias Prancūzijoje buvo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, skelbusi, jog „visi žmonės iš prigimties lygūs ir laisvi“. ...

1789-aisias Prancūzijoje buvo priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, skelbusi, jog „visi žmonės iš prigimties lygūs ir laisvi“. Šį įvykį galima laikyti ne tik mįslingosios „žmogaus teisių“ koncepcijos įkvepėju ir pradininku, bet ir labai greitai sekusios moralinės degradacijos simboliu. Būtent Prancūzijos revoliucijos mąstymu paremta šiandienės Europos Sąjungos vizija yra vienas ryškiausių šios degradacijos atspindžių. Pamažu nuo minėtos revoliucijos įvykusi moralės, o kartu - ir politikos transformacija žymėjo perėjimą iš „tamsuoliškos“ krikščioniškosios į „pažangią“ laisvės ir lygybės civilizaciją. 

Šios civilizacijos žymės šiandieną bene ryškiausiai matomos principinėse ES nuostatose socialiniais ir moraliniais klausimais, kur kaip vienas kertinių reguliavimo principų iškyla būtent žmogaus teisių samprata. Pastarosios teorinė ir praktinė vertė yra akivaizdžiai abejotina vien jau todėl, kad koncepcija yra pernelyg abstrakti ir todėl atvira įvairiopoms prasmėms. Paprastai žmogaus teisės aiškinamos pasitelkiant universalaus žmogaus vaizdinį: esą visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų įgimtų savybių, privalo būti užtikrinti tam tikri esminiai, jų materialinei ir dvasinei gerovei būtini dalykai. Tačiau kas yra tie universalūs dalykai? Reikėtų manyti, jog universalumas, apeliuojantis į žmoniją, turėtų remtis kažkuo, kas būdinga absoliučiai visiems žmonėms. Tokių bendrybių įmanoma rasti nebent prigimtyje, o prigimtis savo ruožtu  nurodo į objektyvias, nuo žmogaus valios nepriklausomas savybes. Tačiau didžioji painiava prasideda supratus, jog naujoji laisvės ir lygybės civilizacija nesiremia jokiu objektyviu pagrindu, iš kurio turėtų būti kildinamos moralės normos, ir iš principo atmeta prigimties sampratą. Tai įrodyti labai paprasta: jei žmogaus teisės būtų iš tiesų objektyvios, būtų tiesiog neįmanomas niekaip nesustojantis vis naujų teisių „išradinėjimas“. Tai, kas yra objektyvu ir teisinga, turėjo būti objektyvu ir teisinga tiek prieš šimtą, tiek prieš tūkstantį metų - jei taip nėra, vadinasi, naujai pagamintos „teisės“ toli gražu nepretenduoja į jokį objektyvumą. Panašu, kad šią painiavą pripažįsta, tačiau jos spręsti neketina ir pačios ES institucijos. Pavyzdžiui, leidinyje, skirtame LGBT teisių apžvalgai Europoje ir Lietuvoje ir iš dalies finansuotame Europos Komisijos, teigiama, jog „žmogaus teisių, kaip neatimamų ir prigimtinių kiekvienam žmogui, samprata visame pasaulyje paplito tik po Antrojo pasaulinio karo. Tik tuomet žmonės suvokė, kad žmogaus teisėms būtina suteikti visuotinumo statusą (paryškinta - mano) .“ Veltis į teorinius svarstymus, kodėl „atrasti“ kažkam visuotinam prireikė beveik dviejų amžių, paprasčiausiai nesivarginama. 

Tačiau galima klausti toliau - kas lemia, jog neliečiamomis ir „šventomis“ tampa būtent vienokios, o ne kitokios teisės? Kodėl teise paskelbiamas saugumas ir pagarba, o ne smurtas ir diskriminacija? Žinoma, tai atrodo savaime suprantama - kaip galima pateisinti smurtą ar juo labiau paskelbti jį universalia kažkieno teise? Tačiau tokie svarstymai nėra tik beprasmiai protiniai žaidimai. Būtent jie atskleidžia fundamentaliąsias mąstymo spragas, kuriomis yra grindžiama naujoji sekuliarizmo era.  

Krikščioniškoji civilizacija, sukūrusi Europos tapatybę, turėjo aiškų ir pagrįstą atsakymą į aukščiau užduotus klausimus. Esminis krikščioniškosios dorovės matas yra Kristaus mokymas ir iš jo kylantys elgesio įsakymai. Visa, kas nedera su šiomis moralės nuostatomis, įskaitant ir smurtą ar diskriminaciją, laikytina nuodėme ir simbolizuoja asmens silpnumą bei nesugebėjimą sekti Jėzaus pavyzdžiu. Krikščioniškasis mąstymas kartu pripažino pasaulio tautų įvairovę, tautas laikydamas akivaizdžia faktine duotybe. Užuot sukūręs vieną universalią tautą, Dievas pasirinko sukurti daugybę atskirų tautų su skirtingomis kultūromis ir tapimo žmogumi būdais, bet, nepaisant šios įvairovės, kiekvienas iš tų būdų vedantis į tą patį tikslą - gyvenant dorybingą ir nuosaikų gyvenimą, siekti išganymo per Kristų. 

Tačiau Europos Sąjunga atsisakė tokios pasaulėžiūros - Lisabonos sutartyje krikščioniškasis Europos paveldas buvo tiesiog nutylėtas, o šiandien vis labiau augantys teisių ir laisvių reikalavimai (tokie kaip homoseksualių asmenų „santuokos“) jau ir akivaizdžiai kertasi su oficialiuoju Bažnyčios mokymu. Sugretinus šios naujosios civilizacijos dorovės sampratą su pastaruoju, tampa akivaizdu, kad ES institucijų platinamas moralės supratimas yra totaliai iracionalus ir prieštaringas. Jei krikščioniškoji civilizacija suteikė moralės nuostatoms sakralų pagrindą, kuris tapo bet kokio elgesio etiniu matu, šioje sekuliarizuotoje sampratoje toks paprasčiausiai neegzistuoja. Kada nuolatinė teisių ir laisvių plėtra vyksta nežmonišku tempu, galima pagrįstai klausti: koks yra šių naujųjų moralės reikalavimų matas? Jei tai nėra sekimas Kristumi, tuomet kas? Naujosios laisvės ir lygybės civilizacijos apologetai paprastai argumentuoja tuo, kad tokia laisvių ir teisių ekspansija paprasčiausiai žymi žmonijos progresą ir dėl šios priežasties laikytina vertinga savaime. Tačiau toks mąstymas ne tik stokoja adekvačių empirinių įrodymų, bet ir nesiremia į jokį loginį ir teorinį pagrindą.

Paradoksalu, tačiau žmonijos istorijos kaip pažangos tiesės supratimas neretai ginamas būtent pasitelkiant tam tikrus empirinius pavyzdžius. Chrestomatiniais iš jų galima laikyti vergovės, mirties bausmės panaikinimą ar moterų teisių plėtrą. Jau vien tai, kad kaip įtikinamiausi argumentai dažniausiai pasirenkami būtent šie ar panašūs pavyzdžiai, leidžia įtarti, kad tai daroma sąmoningai ir tyčia, nutylint kai kuriuos priešingus, taigi „nepatogius“ faktus. Tokiais galima laikyti ne tik jau pakankamai pažangiame XX a. įvykusius du pasaulinius karus, bet ir, pavyzdžiui, XXI a. vis labiau populiarėjantį eutanazijos ar aborto - savavališko žudymo - įteisinimą. Tačiau jeigu pastarasis laisvės apologetų dažnai taip pat laikomas progreso simboliu, įrodymui užtenka susitelkti vien ties pasauliniais karais - juos greičiausiai absoliuti dauguma laiko smerktinu ir nepateisinamu reiškiniu žmonijos istorijoje. Kaip reikėtų paaiškinti, jog nenutrūkstama pažangos tiese judanti (taigi, pasukti atgal iš principo negalinti) žmonija staiga ėmė regresuoti? Jeigu XIX a. antroji pusė - XX a. pradžia buvo pakankamai pažangus laikotarpis suteikti moterims balsavimo teisę, kodėl labai greitai buvo sugrįžta atgal ir pulta taip žemai, jog imtasi masinių žudymų be jokio gailesčio dorojant milijonus žmonių, kuriems dar šlovingoji Prancūzijos revoliucija žadėjo visuotines ir neatimamas teises? 

Tai, kad moralės progresas neegzistuoja, galima įrodyti ne tik empiriškai, bet ir logiškai - šiuo atveju tenka grįžti prie jau minėto moralinių veiksmų mato. Pavyzdžiui, mirties bausmė krikščioniškajame mąstyme pateisinama remiantis manymu, jog kiekvieno žmogaus gyvybė yra nelygstamos vertės. Iš to išplaukia, jog bet kuris, atėmęs gyvybę kitam, praranda bet kokias pretenzijas į žmogiškumą, o, kartu, savaime suprantama, ir galimybę būti išganytam. Jeigu didžiausia galima žmogiškosios egzistencijos pakopa yra tokia didžiulė meilė artimui, kad dėl jo ryžtamasi paaukoti gyvybę, žmogžudystė yra visiškai logiškas tos pakopos antipodas, didžiausias įmanoma smukimas ir nuopuolis, nužeminant save iki gyvulio būties. Tokiu atveju mirties bausmė suvokiama kaip galimybė atgauti savo žmogiškumą, nes bausmė yra proporcinga įvykdytam nusikaltimui. Būtent dėl šios priežasties mirties bausmės panaikinimas žymi absoliutaus moralinio cinizmo viršūnę, nes nužudyto žmogaus gyvybė šitokiu būdu tampa niekine. Tiesa, šis faktas šiandieną neretai tiesiog patogiai nutylimas apeliuojant į „humanizmą“, kurį reikia pademonstruoti nusikaltėlio atžvilgiu. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta nuostata, jog „niekam negali būti paskirta ar įvykdyta mirties bausmė “ - tokia nuostata, beje, paradoksaliai laikoma „žmogaus teise į gyvybę“, visiškai nekvestionuojant to, kaip reikėtų kompensuoti prarastą žmogžudžio aukos „teisę“ . Tačiau kaip apskritai argumentuotai paaiškinti šį ir panašius principus remiantis grynai sekuliariu mąstymu? Jei nelieka egzistavimo tikslo ir išganymo, kodėl vienos normos turėtų būti ginamos, o kitos smerkiamos? Kodėl žudyti yra blogai? Žvelgiant griežtai teoriškai, logiško atsakymo nėra ir negali būti. Neegzistuojant vieningam dorovės matui, norma gali būti paskelbta absoliučiai bet kas. 

Svarstant apie tai, kodėl krikščioniškosios etinės gairės ES buvo pakeistos sekuliarizuotomis elgesio reguliavimo formomis, neatsitiktinai norisi prisiminti danų filosofo ir teologo Soreno Kierkegaardo žodžius, esą krikščionybė yra taip nekenčiama todėl, kad žmogui esanti paprasčiausiai per sunki. Kitaip tariant, norint būti geru krikščioniu, reikia būti antžmogiu. Todėl natūralu, kad kai prieš akis atsiveria beribis (potencialių) laisvių ir teisių horizontas, kur kas lengviau verstis be jokio objektyvaus moralinio pagrindo, nes šitokiu būdu įmanoma reikalauti įteisinti visa, kas kyla iš nevaldomų ir iracionalių potraukių. Bet net ir nesant vieningam dorovės matui, naujosios žmogaus teisės neatsiranda atsitiktinai - dorovės matą čia pakeičia kitas, pragmatiškasis, arba komercinės naudos, matas. 

ES šalyse vis sparčiau besireiškiantis eutanazijos įteisinimas yra vienas iš iliustratyviausių šios tendencijos pavyzdžių. Atsikratymas beviltiškais visuomenės „nelaimėliais“ reiškia, kad sutaupoma reikšminga dalis biudžeto lėšų: nuo sudėtingos įrangos ir priežiūros priemonių, reikalingų gyvybės palaikymui, iki tokių apčiuopiamų dalykų, kaip pensijos ar kitokios socialinės išmokos. Paradoksalu, tačiau mirties bausmę kaip „viduramžišką“ ir „atsilikimą“ rodantį reiškinį smerkiantis pažangusis pasaulis su malonumu kalba apie savanoriško žudymo(si) įteisinimą ir netgi sugeba neįžvelgti čia jokios prieštaros. Pavyzdžiui, vienoje pažangiausių ES valstybių, Belgijoje, žmogaus gyvybė jau gali būti nutraukta ne tik jam sunkiai sergant ir kenčiant nepakeliamus fizinius skausmus, bet ir tiesiog nematant prasmės gyventi. Vargu ar tokią eutanazijos formą įteisinusius asmenis bent kiek šokiruotų mėginimas įsivaizduoti, ką turėtų jausti iš gyvenimo pasitraukti nusprendusio žmogaus artimieji, vėliau gavę atsisveikinimo laišką su žodžiais „man buvo atlikta eutanazija“. Tai, beje, yra visiškai įmanoma, nes pagal minėtos šalies įstatymus artimieji gali būti iš anksto neinformuoti apie žmogaus sprendimą savo noru pasitraukti iš gyvenimo . Atkreiptinas dėmesys, jog eutanaziją čia, be viso to, galima atlikti bet kokio amžiaus „pacientui“, taigi, ir vaikui ar paaugliui, dėl savo fizinių ar emocinių problemų valstybei tapusiam tiesiog per didele našta. Tokį paprastą ir neskausmingą visuomenės „valymą“ yra itin atvirai ir taikliai apibūdinęs prancūzų ekonomistas Jacques Attali, teigęs, jog vos tik pasiekęs 60-65 metų amžiaus ribą, žmogus tampa nebeproduktyvus ir visuomenei kainuoja per brangiai. Būtent todėl, pasak jo, „eutanazija bus vienas svarbiausių įrankių mūsų ateities visuomenėje.“

Tokie pavyzdžiai leidžia suvokti, kaip tragiškai buvo pakirsta krikščioniškoji asmens kaip nelygstamos vertės samprata, o kartu - kaip subtiliai ši transformacija yra slepiama nuo mažiau sąmoningų visuomenės narių. Laisvės ir lygybės lozungai - vieni iš daugelio šios veidmainystės apraiškų, kada žiauriausi žmogaus sugyvulinimo ir suprekinimo būdai imami vaizduoti kaip pažangūs ir pagirtini įvelkant juos į banaliausią, taigi kartu ir paveikiausią frazeologiją. Tokia praktika itin ryški ir vis aštrėjančių diskusijų dėl vadinamųjų homoseksualių asmenų „teisių“ horizonte. Radikaliai sekuliarizuotą pasaulėvaizdį pasirinkusi ir savo krikščioniškų šaknų atsisakiusi Europos Sąjunga homoseksualumo propagavimą ir „lytinių tapatybių“ įvairovę jau oficialiai laiko savo vertybėmis. Pavyzdžiui, 2014 m. Europos Sąjungos Parlamentas priėmė rezoliuciją ,,Dėl ES kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės veiksmų plano“, kurioje teigiama, kad ,,valstybės narės, priimančios teisės aktus, kuriais apribojama saviraiškos laisvė seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės atžvilgiu, pažeidžia vertybes, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.“ Akivaizdu, jog netikėtai išpopuliarėjęs draudimas diskriminuoti kitus asmenis ir kurstyti neapykantą yra objektyviai teisinga nuostata tiek žvelgiant iš krikščioniškosios (kur tokie veiksmai laikomi nuodėme), tiek iš naujosios ateistinės civilizacijos perspektyvos. Tačiau bėda ta, kad pradėjus gilintis į grynai politinės konfrontacijos esmę, kada oponavimas homoseksualių asmenų „teisių“ plėtrai neturi nieko bendra su personalizuota neapykanta, dar kartą pasirodo bejėgiškas neribotų laisvių gynėjų bandymas objektyviai pagrįsti savo poziciją. 

Bet kokių mažumų - seksualinių ar ne - gerbimas yra teisingas ir neginčytinas principas. Tačiau ką reiškia, pavyzdžiui, reikalavimas įteisinti valstybėje homoseksualių asmenų santuokas - juo labiau, kai tai yra daroma grindžiant pasaulėžiūrą grynai sekuliarizuota pasaulėžiūra? Galima tik klausti - ką šiuo atveju reiškia pats „santuokos“ faktas? Krikščionybėje santuoka suvokiama kaip vienas iš septynių šventų sakramentų, išreiškiantis sakralų žmogaus gyvenimo dėmenį. Vadovaujantis tokiu požiūriu, santuoka laikoma netgi pirmesne už pačią Bažnyčią ar valstybę - savo esme santuoka atspindi prigimtinį žmogaus reprodukcinį tikslą ir žmonijos tęstinumo užtikrinimą. Tai, kad santuoka buvo sukurta paties Dievo, netikintiesiems dažnai skamba juokingai, tačiau tuo galima nesunkiai įsitikinti vien jau empiriškai - akivaizdu, jog žmonija (kalbant ne individualiai, o apskritai) negali nesireprodukuoti, nes tokiu atveju pasaulis paprasčiausiai išnyktų. Todėl gelminis „giminės pratęsimo“ tikslas yra ne kitoks, kaip tik glūdintis pačioje žmogaus prigimtyje. Savo prigimtinių pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė yra skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, nes santuokoje vyras ir žmona vedybų sutarties dėka „yra jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6 ). Tačiau jei krikščioniškasis mokymas sekuliarioje visuomenėje yra atmetamas, kodėl nuožmiai reikalaujama būtent santuokos teisės? Kodėl homoseksualiems asmenims reikalinga kažkas, kas, remiantis žmogaus prigimtimi, yra įmanoma išimtinai tarp vyro ir moters?

Kadangi homoseksualumas yra įgimtas reiškinys, visiškai suprantama, jog homoseksualų egzistavimas yra absoliučiai tikras ir neginčijamas dalykas, todėl buitiškas pasakymas, jog „homoseksualai yra tokia pat natūrali gamtos dalis“, yra akivaizdus ir nekvestionuojamas. Tačiau didžioji klaida pasimato tuomet, kai šitaip apeliuojant į „gamtiškumą“, natūralumą ir tai, kas egzistuoja objektyviai, staiga griebiamasi vaizduotės konstruktų, mėginant priskirti realybei tai, kas ja nėra. Sutinkant, kad homoseksualus potraukis yra įgimtas dalykas, kartu tenka sutikti, jog homoseksualų reprodukcija gamtoje yra neįmanoma. Bet nepaisant to, mėginama karštai įrodinėti, jog homoseksualų siekis įsivaikinti ir auginti vaikus yra lygiai toks pat natūralus ir „prigimtinis“, kas yra akivaizdus melas. Būtent tokiais atvejais argumentu tampa nebe „natūralumas“, o socialinio konstruktyvizmo diktuojamas požiūris, kad iš esmės visos savybės, įskaitant ir lytinę tapatybę bei netgi seksualinę orientaciją (!), yra kuriamos subjektyviai, paliekant individui absoliučią pasirinkimo laisvę. Šitaip ir homoseksualų teisė auginti vaikus paremiama nuostata, kad įstatymai turi būti formuojami atsižvelgiant į nuolatinės kaitos ir naujų socialinio gyvenimo formų išradinėjimo, o ne objektyviai egzistuojančių dalykų turinį. 

Žinoma, gali atsirasti manančių, jog ir patsai „natūralumas“ jau gali būti pagaminamas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais pasaulį apskriejo žinia apie galimybę tos pačios lyties asmenims dirbtiniu būdu tapti biologiniais vaiko tėvais . Nepaisant to, jog, kaip buvo parodyta, moralės pažanga yra neįmanoma, sunku paneigti, jog technologijų ir medicinos srityse progresas vis dėlto egzistuoja. Tad ar nėra nieko smerktino pasinaudoti galimybe naujaisiais instrumentais modifikuoti gyvenimą taip, kaip dar prieš kurį laiką buvo neįmanoma? Tiesa ta, kad technologinės inovacijos iš tiesų daro milžinišką ir sparčią pažangą, tačiau bet koks jų panaudojimas žmogiškiesiems tikslams išsyk praranda bet kokį vertybinį neutralumą. Kitaip tariant, tai, jog žmogaus veikimo laisvė leido atsirasti mokslo pažangai, dar neįrodo pastarosios produktų moralinio priimtinumo. Tai nuspręsti lieka žmonių pareiga. Galų gale, akivaizdu, jog moderniojo mokslo plėtra daugeliu atžvilgių ne prisitaikė, o peržengė tikrovės ir įprasto „sveiko proto“ ribas - dar XVI a. G. Galilėjaus įvykdytas eksperimentas (į vamzdį, iš kurio buvo išsiurbtas oras, įdėti akmuo ir plunksna nukrito tuo pačiu metu) buvo puikus įrodymas to, kaip stipriai protą pakeitęs intelektas gali „iškristi“ iš realybės kažkodėl siekdamas sukurti alternatyvią, melu grįstą realybės versiją.  

Visa tai leidžia suprasti, kodėl krikščioniškosios civilizacijos virsmas į ateistinį, laisvės ir lygybės lozungais paremtą Europos Sąjungos moralinį diktatą žymi milžinišką dvasinį nuopuolį ir gėdingą iracionalumo triumfą prieš protą, sukūrusį galingiausią pasaulio istorijoje krikščioniškąją metafiziką. Dievo įsakymus pakeitus žmogaus teisėmis ir apsiginklavus beribe individo laisvės idėja, tapo nebeįmanoma objektyviai pagrįsti elgsenos (ne)teisingumo, nes dorovės mato tokioje mąstysenoje paprasčiausiai neliko. Ši transformacija puikiai atitiko kapitalistinio pasaulio diktuojamą visa ko „suprekinimą“ ir „suišteklinimą“, netgi žmogaus gyvybę laikant tik dar vienu beverčiu daiktu, kuriuo galima nesunkiai atsikratyti bet kada, kai jo išlaikymas pasidaro per brangus. Staiga prisimintos ilgą laiką niekam nerūpėjusios seksualinės mažumos, kurioms užsimota pagelbėti skatinant milžinišką pelną nešančias lytinių ląstelių kūrimo, dirbtinio apvaisinimo ar lyties keitimo operacijas. Tačiau svarbu ne tik tai. Toks virsmas kartu žymi ne ką kita, kaip akivaizdų atotrūkį nuo tikrovės. Galima tik klausti  - ar toks beribis komercinės naudos siekis turi racionalų pagrindą? Kas slypi už besaikio noro valdyti pasaulį ir tapti naujosios realybės kūrėjais? Greičiausiai būti natūralaus ir prigimtinių dėsnių valdomo pasaulio gyventojais daliai žmonijos pasidarė paprasčiausiai nebepatrauklu. Tokia stipri yra noro išnykti, arba heidegeriškojo niekio, trauka. 

   



Susiję

Monika Morkūnaitė 2135210272492632267
item