Laisvūnas Šopauskas. Konformizmas ir veidmainystė po taikumo širma

ATSAKYMAS LIETUVOS SĄRAŠUI IR EDITAI JANULEVIČIŪTEI

Įvadas

Vilniaus forumas birželio 14 dieną Lietuvos politinėms partijoms ir visuomeninėms bei pilietinėms organizacijoms išsiuntė prašymą viešais pareiškimais ir asmeniniais vadovų pareiškimais paremti jo inicijuotą piliečių kreipimąsi į visuomenę ir valdžią dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir  Baltic Pride eitynių. Apie organizacijų ir asmenų išreikštą paramą kreipimuisi Vilniaus forumas informavo publikacijoje „Partijų ir visuomeninių organizacijų reakcija į Vilniaus forumo kreipimąsi“ ir pranešime spaudai „Žinomi visuomenininkai: „Gėjų judėjimo tikslai atkartoja bolševikinę seksualinę revoliuciją“. 

Pirmojoje iš pastarųjų publikacijų politinės partijos Lietuvos Sąrašas pozicija buvo apibūdinta taip:

Gautas Lietuvos Sąrašo politinės partijos Tarybos sekretoriaus Giedriaus Misevičiaus atsakymas. Lietuvos Sąrašo Taryba atsisakė partijos vardu viešai paremti piliečių Kreipimąsi.

Šią Lietuvos Sąrašo Tarybos ir partijos poziciją tenka vertinti kaip faktinį pritarimą LGBT aktyvistų siekiams ir neokomunistinės genderizmo ideologijos prievartinį brukimą Lietuvos visuomenei. Apgailestaudami informuojame, kad Kreipimąsį dėl Baltic Pride eitynių asmeniškai pasirašė vos keli Lietuvos Sąrašo partijos nariai.

Tokį Lietuvos Sąrašo pozicijos apibūdinimą ir patį Vilniaus forumo kreipimąsi pasišovė sukritikuoti šios partijos narė Edita Janulevičiūtė: ji paskelbė tekstą „Apie priešų ieškojimą“. Kadangi jos tekstas pasirodė oficialioje partijos Lietuvos Sąrašas svetainėje, yra pagrindas manyti, kad tekste išdėstyta pozicija atspindi partijos vadovybės požiūrį. Tačiau E. Janulevičiūtės tekstas įdomus ne tiek kaip partijos vadovybės požiūrio atspindys, bet ir kur kas platesniu požiūriu: šis tekstas yra tiesiog atradimas politologui, nes jame beveik kaip veidrodyje atsispindi vadinamųjų „nesisteminių“ partijų būklė. Šiuo požiūriu išanalizuosime Janulevičiūtės ir Lietuvos Sąrašo atsikirtimą Vilniaus forumui. 

Janulevičiūtė suformulavo penkis argumentus. Juos galima suskirstyti į dvi grupes: du argumentai nukreipti daugiausia į Lietuvos Sąrašo pozicijos pateisinimą, kiti trys – daugiausia į Vilniaus forumo diskreditaciją.

Argumentas Kreipimesi daug netikslumų

Janulevičiūtė rašo:

Atvirai sakant, nors nesu LGBT ideologijos šalininkė, negaliu to kreipimosi pasirašyti vien todėl, kad jame daug netikslumų. Bet šįkart rašau ne apie ideologijas. Kas gerai išmano istoriją, ir ypač idėjų istoriją, galės su Vilniaus forumo atstovais diskutuoti, ar tikrai bolševikai (o gal menševikai?) skleidė homoseksualumo idėjas, ir ar tikrai dabartinė genderizmo ideologija yra būtent komunistinė ar neobolševikinė. Man šiuo atveju rūpi kita. Man įdomu, kaip formuojama politika. O jei kam įdomu, ką manau apie šeimą, paskaitykite mano publikacijas. Esu katalikė, ir mano pažiūros nuo Bažnyčios mokymo nesiskiria.

Šiame pasaže autorė neapibrėžtus ir niekaip nepagrįstus priekaištus Kreipimosi tekstui panaudoja tam, kad išvengtų kertinio politinio klausimo, koks vis dėlto ryšys tarp komunistinės ir genderistinės ideologijų ir praktikų. Toks triukas yra tipiška konformistinio gudravimo taktika, kitaip tariant – akivaizdus partijos „sistemiškumo“ požymis. Juk už šito „kitiems paliekamo diskutuoti“ klausimo slypi fundamentali idėjinė ir praktinė alternatyva: ar genderizmo ideologija pripažįstama totalitarinės komunizmo ideologijos reinkarnacija ir kartu prisiimama moralinė ir politinė pareiga stabdyti jos plėtrą, ar ji yra tik „vienas iš daugelio“ galimų moraliai ir praktiškai lygiaverčių požūrių į šeimą, dėl kurių net neverta ginčytis, juo labiau – grumtis? Neįsivaizduojama, kaip galima domėtis „politikos formavimu“ nesidomint politiką grindžiančiomis idėjomis. Lygiai taip pat daugybė žmonių nebuvo komunistinių idėjų šalininkai, bet jų katalikiškos pažiūros ir privatus bei pasyvus nepritarimas šioms idėjoms kaip tik ir buvo veiksmingiausias pritarimas, nes kūrė sąlygas jas be pasipriešinimo primesti visuomenei.

Bandymas išvengti kertinio politinio klausimo išduoda partijos bruožą, kurį galima pavadinti „idėjiniu ir programiniu chameleonizmu“, t.y. sąmoningą vengimą aiškiai apibrėžti ir viešai deklaruoti principines pasaulėžiūrines ir vertybines nuostatas, taip pat aiškiai išsakyti savo poziciją esminiais Tautos ir valstybės gyvenimo klausimais. Ypač svarbu, kad šios nuostatos būtų ne tik deklaruotos dokumentuose, bet jas viešai išsakytų ir praktiškai siektų įgyvendinti partijos lyderiai. Lietuvos Sąrašas šito kruopščiai vengia: nėra žinomas partijos ir ypač lyderių požiūris ne tik į genderizmo ideologiją, bet ir į krikščionybę ir jos paveldą, į Tautą ir valstybę (ar Lietuva tautinė valstybė, ar multikultūrinė ES provincija?) ir kitus principinius klausimus. 

Skirties tarp sisteminių ir ne/antisisteminių partijų pagrindas ir kartu atpažinimo kriterijus gali būti tik vienas – jų požiūris į pamatinius visuomeninę ir ekonominę santvarką grindžiančius politinius ir ideologinius principus. Sisteminės partijos yra tos, kurios iš esmės pritaria esamiems principams, taigi, laiko esamą santvarką normalia ir priimtina. Kritikuojami tik daliniai santvarkos trūkumai laikant juos neprincipiniais  kartu siūlant juos pašalinti reformistiniu keliu. Tuo tarpu nesisteminės partijos kvestionuoja pamatinius santvarkos principus ir siūlo ją keisti iš esmės.  Vengdama deklaruoti ir viešai reikšti savo poziciją esminiais politiniais klausimais ir šį vengimą pridengdama konformistiniais gudravimais Lietuvos Sąrašo partija šiuo atveju atskleidžia savo tariamą antisistemiškumą.

Apie argumentą Kreipimesi daug netikslumų pastebėtina dar pora dalykų. Pirma, E. Janulevičiūtės sugestijuojamų netikslumų dėl genderistinės ideologijos idėjų kilmės Vilniaus forumo kreipimesi nėra. Genderistinės ideologijos idėjos iš tikrųjų kyla iš marksistinio komunizmo idėjų ir iš tikrųjų pirmą kartą buvo bandomos įgyvendinti bolševikinėje Rusijoje 1918–1929 metais. Bolševikinė Rusija tuo metu buvo seksualinės revoliucijos avangardas, kuriam prilygti Vakarų valstybės sugebėjo tik po daugelio dešimtmečių. Tai yra pakankamai gerai žinomi ir ištirti istoriniai reiškiniai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Kas norėtų įsigilinti, žinių gali pasisemti iš šių Europos ir JAV mokslininkų parašytų istorinių studijų: „The Family in the USSR“, „Women, the state and revolution: soviet family policy and social life, 1917-1936“  ir „Takedown: from communists to progressives, how the left has sabotaged family and marriage“.

Antra, vertas dėmesio pats E. Janulevičiūtės pasirinkimas kalbėti ne apie partiją, bet apie save, nurodant, kad ji esanti katalikė, nepritarianti LGBT ideologijai. Skaitytojui taip sugestijuojama, kad partija panaši į autorę. Tačiau tai, kad E. Janulevičiūtė yra LS narė ir simpatizuoja partijos vadovybei, visiškai nereiškia, kad partija laikosi panašių pažiūrų. Daugelio partijų vadovybės mulkina savo narius ir partija kaip organizacija gali atstovauti pažiūroms, kurios ryškiai, net iš esmės skiriasi nuo daugumos jos narių pažiūrų. Puikiausias pavyzdys – konservatorių partija. Politikoje nedaug reikšmės turi, ką apie genderizmą mano LS partijos narė E. Janulevičiūtė, bet turi tam tikrą reikšmę, ką apie genderizmą mano partijos pirmininkas D. Kuolys, ką mano įtakingi partijos tarybos nariai ir kokią poziciją išreiškia partija kaip organizacija. Patartume autorei pasidomėti partijos pirmininko požiūriu į genderizmą, seksualinių mažumų judėjimą ir jų „teises“ ir, jei pavyks gauti atsakymą, palyginti jį su Bažnyčios mokymu.

Argumentas Taryba neturėjo mandato

E. Janulevičiūtė rašo:

O gal tiesiog Lietuvos Sąrašo Taryba neturėjo partijos mandato pasisakyti šiuo klausimu, nes partija nebuvo susirinkusi bendrai aptarti šio klausimo ir nepatvirtino jokios bendros pozicijos, todėl Taryba negali savo nuožiūra visų vardu daryti pareiškimų ar palaikyti kitų pareiškimų apie LGBT surengtas eitynes? Sakysite, tai – ne argumentas? Bet juk tai – demokratinio veikimo esmė! Kažkam galbūt atrodo visiškai normalu kalbėti kitų vardu vien todėl, kad jaučiasi teisus. Bet tada nesistebėkite, kad turime tokią politinę situaciją, kokią turime. Ir nesipiktinkite, kad esantieji valdžioje, Seimo nariai ar prezidentė, ima ir ką nors nusprendžia, nesitarę su tauta, nepaisydami nei argumentų, nei faktų, nei tautos gerovės. Nesistebėkite, kai ES struktūros primeta Lietuvai tai, kas jums nepatinka, ir priima sprendimus už jus. Jūs patys taip elgiatės. Atidžiai paskaitykite, ką parašėte: „Lietuvos Sąrašo Taryba atsisakė partijos vardu viešai paremti piliečių Kreipimąsi“. Kodėl vienos piliečių grupės kreipimasis pristatomas kaip tiesiog piliečių kreipimasis? Ar Vilniaus forumas jaučiasi atstovaująs visos tautos, visų piliečių valią? Kokiu pagrindu? Nes jaučiasi teisūs? Ir LGBT aktyvistai jaučiasi teisūs. ES biurokratai taip pat jaučiasi teisūs. 

Tai antrasis argumentas, nukreiptas daugiausia į LS pozicijos pateisinimą.  Paviršutiniškai žiūrint, aiškinimas, jog LS taryba negalėjo paremti VF kreipimosi, nes neturėjo partijos įgaliojimo, yra visiška kvailystė. Kiekvienos partijos taryba turi visus reikalingus įgaliojimus daryti pareiškimus bet kokiais politiniais klausimais ir jokių papildomų įgaliojimų partijos tarybai nereikia. Tačiau už to, kas gali atrodyti kvailystė, slypi rimti dalykai.

Šis aiškinimas atskleidžia dar vieną tik menamai antisisteminės pseudopartijos bruožą – idėjinį ir organizacinį „lankstumą“, leidžiantį konkrečiose situacijose išvengti būtinumo atvirai ir aiškiai pasisakyti ,,nepatogiais“ klausimais dangstantis tuo, kad neva egzistuoja požiūrių įvairovė ir vadovaujančios partijos institucijos neįgaliotos kalbėti partijos vardu. Tai yra gryniausias blefas, nes (a) tikra partija visada būna bendraminčių (ne vienminčių) susivienijimas, o tai reiškia, kad būtinas jos narių konsensusas svarbiausiais pasaulėžiūriniais ir vertybiniais klausimais; (b) partija, kurios vadovybė tariamai neįgaliota reikšti visos partijos nuomonės, apskritai negali būti laikoma politine organizacija, nes tai reikštų, kad joje neveikia pats demokratinis politinio atstovavimo principas, kuris ir skiria organizuotą partiją nuo diskusijų klubo.  Būtent lankstus „manevravimas“ tarp partijos ir diskusijų klubo atveria galimybes „žvejoti drumstame vandenyje“, t. y. leidžia organizacijos vadovybei  tais atvejais, kai jai tai naudinga ir patogu, reikšti poziciją partijos vardu, o kai būna priešingai – pozicijos neišsakyti dangstantis įgaliojimų neturėjimu. Sąmoningai palaikomas organizacinis chaosas yra priemonė išvengti asmeninės atsakomybės ir demokratinės atskaitomybės normų. Joms veikiant realiai įgaliotas asmuo turi išsakyti partijos nuostatas, o partija – kontroliuoti, kad tai būtų jos nuostatos, o ne partijos vardu kalbančių asmenų privačios pažiūros ir nuomonės. 

E. Janulevičiūtė pratęsia mintį apie įgaliojimus, išvesdama analogiją tarp LGBT aktyvistų ir ES biurokratų iš vienos pusės ir Vilniaus forumo – iš kitos. Visi trys dariniai esą panašūs tuo, kad „jaučiasi teisūs“, bet neatstovauja „visos tautos, visų piliečių“ valios, todėl pažeidžia „demokratinio veikimo esmę“. Analogija, be abejo, yra klaidinga. Klaidingumas išaiškėja iš karto, kai išsiaiškiname neartikuliuotą prielaidą, kuria ji remiasi: politinės veiklos subjektai yra individai ir jų asociacijos, siekiantys politikoje patenkinti asmeninius ir grupinius interesus. Šis daugelio savaime suprantamu laikomas požiūris yra klaidingas. Politikos subjektu gali būti ir politinė tauta; politinė tauta turi interesus ir gali siekti juos realizuoti. Tai suvokus tampa akivaizdus skirtumas, kurio neįžvelgia E. Janulevičiūtė. LGBT aktyvistai ir ES biurokratai atstovauja ir siekia įgyvendinti tik grupinius ir asmeninius interesus ir tai darydami jie iš tiesų atstovauja tik savo, bet ne tautos ar piliečių valiai. Tuo tarpu Vilniaus forumas susibūrė ne tam, kad įgijęs valdžią (valdžios Vilniaus forumas nesiekia) galėtų politikoje siekti asmeninių ar grupinių tikslų, bet tam, kad gaivintų šiuo metu vos gyvą ir politinio subjektiškumo ženklų neberodančią lietuvių politinę tautą. Tai, kad genderistinės ideologijos plėtra neatitinka lietuvių politinės tautos interesų, yra žalinga ir kelia pavojų politinės tautos ateičiai, yra ne Vilniaus forumo narių subjektyvi nuomonė, bet objektyvus tikrovės faktas. Vilniaus forumas, apie tai kalbėdamas ir siekdamas šią žinią išplatinti, veikia lietuvių politinės tautos interesais ir iš tikrųjų išreiškia politinės tautos valią. Tam, kad kažkas reikštų politinės tautos valią, tereikia susivokti politinės tautos dalimi ir veikti politinės tautos interesų labui. Susivokimas politinės tautos nariu, mąstymas apie politiką politinės tautos interesų terminais ir veikimas politinės tautos interesų labui Lietuvoje labai retas reiškinys. Toks susivokimas, panašu, menkai būdingas ir Lietuvos Sąrašo partijos aktyvistams, atmetantiems net tokio veiksmo galimybę.

Argumentas Intelektualinio sąžiningumo trūkumas

E. Janulevičiūtė rašo:

Pro Patria paskelbtame tekste sakoma: „Lietuvos Sąrašo Taryba atsisakė partijos vardu viešai paremti piliečių Kreipimąsi. Šią Lietuvos Sąrašo Tarybos ir partijos poziciją tenka vertinti kaip faktinį pritarimą LGBT aktyvistų siekiams ir neokomunistinės genderizmo ideologijos prievartiniam brukimui Lietuvos visuomenei.“ Ši logika geležinė, nieko nepasakysi! Prielaida „jie nepalaikė mūsų kreipimosi“,  o išvada „jie palaiko LGBT ir genderizmą“. Paprastai iš vienos prielaidos išvados nedaromos. Tad kokia turėjo būti pirmoji, neišsakytoji prielaida, kuri leistų išvesti tokį teiginį? Gal „Visi, kas nepasirašė Vilniaus forumo kreipimosi, yra LGBT šalininkai“? O gal „Šiame pasaulyje egzistuoja tik dvi įmanomos pozicijos: arba mąstai taip, kaip Vilniaus forumo dalyviai, arba taip, kaip LGBT aktyvistai“? O gal „Vilniaus forumas yra atskaitos taškas ir etalonas visiems, kas nepalaiko genderizmo ideologijos, ir visi, kas elgiasi kitaip, palaiko tą ideologiją“? Ar tikrai kas nors taip galvoja..?

Galima pasidžiaugti, kad autorė bando pritaikyti logikos žinias kritikuodama Vilniaus forumo pasisakymą, ir aptikusi nepilnos struktūros samprotavimą siekia suformuluoti eksplicitiškai neišreikštą prielaidą. Suradusi tam tikrus teiginius, kuriuos pasirinkus kaip dar vieną prielaidą, autorės supratimu, galima gauti Vilniaus forumo padarytą išvadą apie LS faktinį pritarimą genderizmui, ji tuos teiginius pripažįsta nepriimtinais ir dėl to visą samprotavimą paskelbia logiškai ydingu. Čia tenka pastebėti, kad tokiu būdu E. Janulevičiūtė neparodo samprotavimo loginio ydingumo, nes pats kritikos būdas yra logiškai ydingas. Reikalas tas, kad E. Janulevičiūtė nenustatė, kokia konkrečiai neišreikšta prielaida remiasi samprotavimas, o tik pasidalijo spėlionėmis, kokia ta prielaida, galbūt, galėjo būti. Tačiau ieškoma eksplicitiškai neišreikšta prielaida gali būti ir visai kitokia; tokia, kuri E. Janulevičiūtei neatėjo į galvą, tokia, kuri padaro samprotavimą logiškai nepriekaištingą.

Tam, kad rekonstruotumėme nepilnos struktūros samprotavimo eksplicitiškai neišreikštą prielaidą, reikia ne spėlioti, o gilintis į autoriaus mintį. Prielaidos, iš kurių išplaukia LS pozicijos vertinimas, nesunkiai randamos Vilniaus forumo inicijuotame kreipimesi. Esminė kreipimosi idėja yra ši: LGBT judėjimas reiškia iš užsienio į Lietuvą importuojamą totalitarinę ideologiją ir totalitarinę politinę tvarką. Autorė, panašu, nesupranta, ką reiškia toks apibūdinimas. Reikalas tas, kad klausimai, susiję su totalitarine ideologija ir jos įgyvendinimo praktika, visiškai skiriasi nuo politinių ir ideologinių ginčų laisvoje visuomenėje ir valstybėje. Gali būti daug nuomonių, koks optimalus PVM dydis, bet susidūrus su totalitarine ideologija ir jos įgyvendinimo praktika galimi tik du požiūriai: už ar prieš. Nes tai yra visai kito lygmens – sisteminis – klausimas apie pasirinkimą tarp laisvės ir vergijos.

Įsisąmoninus LGBT judėjimo totalitarinį pobūdį, rekonstruoti samprotavimą tampa visiškai nesunku. Susilaikymas nuo pozicijos užėmimo irgi yra tam tikros pozicijos užėmimas, turintis tam tikras pasekmes. Totalitarinio judėjimo plėtros atveju, nesvarbu, ar tai būtų komunistinis, fašistinis, ar LGBT judėjimas, politinių organizacijų ir politikų vengimas užimti aiškią poziciją jų atžvilgiu sudaro palankias sąlygas tiems judėjimams plėstis ir įtvirtinti savo „iškovojimus“, todėl žiūrint ne į politikų ar organizacijų intencijas, bet objektyviai, t. y. žiūrint į sukeliamas pasekmes, politikų ir organizacijų vengimas užimti aiškią poziciją totalitarinio judėjimo atžvilgiu reiškia faktinę paramą tokiam judėjimui.  LS partija aiškios pozicijos LGBT nešamo totalitarizmo atžvilgiu užimti vengia. Tai rodo ir partijos sekretoriaus Misevičiaus laiškas Vilniaus forumui, ir E. Janulevičiūtės straipsnio pasirodymas oficialioje LS svetainėje, ir LS frakcijos laikysena Vilniaus savivaldybės taryboje. Vilniaus taryboje LS frakcija galėjo iškelti leidimo Baltic Pride eitynėms atšaukimo klausimą, bet to nepadarė. Kodėl? Ar ne dėl to, kad tokios eitynės ir genderizmo sklaida LS vadovybę visiškai tenkina ir atrodo suderinamos su visuomenės politine laisve? Taigi, politinės organizacijos vengimas užimti poziciją LGBT judėjimo atžvilgiu reiškia faktinę paramą šio judėjimo ideologijai ir tikslams. LS poziciją užimti vengia, vadinasi, faktiškai remia LGBT judėjimą. Gauname logiškai nepriekaištingą samprotavimą.

Atskirai verta aptarti Janulevičiūtės pašaipą, jog Vilniaus forumas dedasi „atskaitos tašku ir etalonu visiems, kas nepalaiko genderizmo ideologijos“. Pašaipa yra visiškai ne vietoje. Reikalas tas, kad Vilniaus forumo kreipimasis dėl Baltic Pride eitynių iš tiesų yra atskaitos taškas ir etalonas, nes jame pirmą kartą Lietuvoje buvo aiškia ir tikslia politine kalba įvardinta vykstančio tautai mirtinai pavojingo politinio žaidimo esmė.

Argumentas Štai kas jums turėtų rūpėti!

E. Janulevičiūtė rašo: 

O jeigu jums tikrai rūpi šeimos, tai atsimerkite ir pasižiūrėkite, dėl ko kenčia šeima Lietuvos valstybėje, kodėl žmonės masiškai emigruoja. LS ruošia programą, kurioje numatoma, kaip pakeisti Lietuvos socialinį-ekonominį modelį, kad mažėtų skurdas, atskirtis ir neteisybė, kaip tobulinti švietimo sistemą, kad mūsų vaikai būtų ugdomi tapti laisvomis, išprususiomis, stipriomis asmenybėmis. Atskira LS programos dalis skirta šeimos politikai. Vilniaus forumui tai, kaip suprantu, nerūpi. Svarbu, ar jų kreipimasis bus pasirašytas.

Tai yra tipiškas demagogijos pavyzdys, kai mėginama principinius klausimus – Ar homoseksuali šeima yra tokia pat kaip heteroseksuali, ar ne? Gali turėti teisę įsivaikinti ar ne? Ir t. t. – pakeisti svarbiais, bet visiškai kito lygmens klausimais, kuriuos beje, kaip „argumentu“ savo ideologijai atremti noriai naudojasi LGBT aktyvistai (kur vaikui geriau – degradavusioje heteroseksualioje ar ,,padorioje“ homoseksualioje šeimoje?)

Be to, autorė nesupranta, koks genderistinės revoliucijos santykis su jai rūpimomis socialinėmis šeimų problemomis. Reikalas tas, kad genderistinės revoliucijos pergalės atveju ne tik tampa neįmanoma jokia Tautos, valstybės ir pačių šeimų interesus atitinkanti šeimos ir ugdymo politika, bet ir dėl totalitarinio LGBT judėjimo pobūdžio tampa neįmanoma jokia politika, kuri išlaiko bendro gėrio siekimo galimybę. Kitaip tariant, genderistinė revoliucija neišvengiamai sunaikina galimybę veikti pagal klasikinę politikos kaip bendrojo gėrio siekimo sampratą.

Argumentas Jūs skaldote!

E. Janulevičiūtė rašo: 

Tiesą sakant, liūdnai atrodo žmonės, kurie aplink save nuolatos ieško priešų. Negi neužtenka priešais laikyti genderizmo ideologijos skleidėjų?  Priešais tampa ir tie, kas šią problemą sprendžia kitaip. Minėtojo Vilniaus forumo kreipimosi autoriai piktinasi, kai yra kaltinami, kad tarnauja Rusijos interesams. Ir pagrįstai piktinasi, toks kaltinimas išties yra visiška nesąmonė. Bet ar jie nemato, kad patys elgiasi taip pat? 

Nesuprantu, ar jie iš tiesų mano, kad prisideda prie šalies gerovės, skelbdami kaltinimų ir negatyvių prognozių persmelktus tekstus tarsi iš apgultos tvirtovės? Ką jie tokiu būdu kuria? Jie pabrėžia, kad gina tiesą. Bet ar tikrai tokiu būdu tiesa apginama? Ar faktų iškraipymas, kaltinimai ir skaldymas  yra tiesos gynimo priemonės? Ko gero agresyvioji LGBT aktyvistų dalis turėtų džiaugtis – jiems pavyko supriešinti šeimos šalininkus.

Lietuvos, t.y. Tautos ir valstybės išlikimas turėtų būti tikslas savaime vienijantis visą opoziciją dabartiniam fasadinės demokratijos režimui. Šio tikslo strategija ir taktika turėtų būti nuolatos svarstoma rimtose opozicionierių diskusijose. Tačiau taip nėra. Vietoje rimtų diskusijų nuolatos girdime priekaištus dėl kivirčų ir kaltinimus dėl „skaldymo“. Tai verčia susimąstyti apie „nesisteminės“ opozicijos atstovų, ypač apie „nesisteminių“ partijų lyderių tikruosius tikslus.  

E. Janulevičiūtės tekstas nėra jokia išimtis. Autorės nedomina Vilniaus forumo inicijuoto kreipimosi turinys. Jos nedomina, kad kreipimesi rimtai pasisakoma apie labai rimtus pavojus ir kad Vilniaus forumas gali būti teisus, o jei Vilniaus forumas teisus, tada į daug ką reikėtų žiūrėti visiškai kitaip. Vietoje to E. Janulevičiūtę labai jaudina tai, kad Lietuvos Sąrašas įvertintas kaip faktinis genderinės revoliucijos rėmėjas. Tačiau  tokia išvada išplaukia iš Vilniaus forumo kreipimosi turinio ir viešų Lietuvos Sąrašo veiksmų. Tai gal pirmiausia reikėtų įdėmiai išstudijuoti ir įvertinti Vilniaus forumo kreipimosi turinį? Ir jei turinys kažkuo netikęs – išsakyti rimtus argumentus? Pasakyti, kad VF skelbia „kaltinimų ir negatyvių prognozių persmelktus tekstus tarsi iš apgultos tvirtovės“ nėra rimta kritika. Šis abejingumas esminiams klausimams ir perdėtas rūpestis įvaizdžiu rodo paprastą dalyką – esminiai klausimai „nesistemininkams“ rūpi menkai, juos nustelbia kitas interesas –  siekis atsiriekti valdžios gabalėlį, kam būtina išsaugoti norimą įvaizdį. Šį viską nustelbiantį interesą puikiai atspindi ir šis neįtikėtino naivumo E. Janulevičiūtės teksto sakinys: „LS ketinimai eiti į Seimo rinkimus pavojingi pirmiausia sisteminėms partijoms, ypač Darbo partijai, kurią praėjusiuose savivaldos rinkimuose LS jau išstūmė iš Vilniaus savivaldybės.“

„Skaldymo“ priekaišto įtaigumas remiasi paprasta ir labai naivia idėja – esą susitarę ar susivieniję „nesistemininkai“ galėtų įgyti daugiau valdžios ir įgiję daugiau valdžios – daugiau nuveikti. Tačiau toks „nesistemininkų“ susivienijimas ar susitarimas, net jei jis per stebuklą įvyktų, būtų politiškai bevertis, nes politiškai efektyvų darinį galima sukurti tik principų ir kokybės pagrindu, o mechaninis įvairaus plauko „nesistemininkų“ susijungimas neišvengiamai stokotų ir vieno, ir kito.

Greta to, kas pasakyta apie argumentą Jūs skaldote! verta pridėti kelias pastabas. Pirma. E. Janulevičiūtė rašo, kad LS  „problemą sprendžia kitaip“. Iš tikrųjų LS genderistinės revoliucijos atžvilgiu bando užimti neutralią, t.y. konformistinę poziciją ir dėl to prie šios rimtos problemos sprendimo neprisideda niekaip. Konformizmą išduoda ir frazė „prisideda prie šalies gerovės“. Apie kokią šalies gerovę galima kalbėti, kai stebime Tautos ir valstybės degradaciją, kuri labai artimu laiku gali pasibaigti ir vienos, ir kitos išnykimu? Antra. E. Janulevičiūtė rašo „agresyvioji LGBT aktyvistų dalis turėtų džiaugtis – jiems pavyko supriešinti šeimos šalininkus“. Pastebėsime, kad frazė „šeimos šalininkas“ tėra demagoginis triukas, nes neapibrėžia, kokios šeimos šalininkai turimi omenyje – LGBT save irgi pristato kaip „šeimos šalininkus“. Kitas aspektas: jei yra „agresyvioji LGBT aktyvistų“ dalis, tada gal yra ir „taikioji LGBT aktyvistų dalis“ dalis, su kuria galima pasiekti kompromisą? Tokia idėja yra labai naivi ir remiasi LGBT judėjimo totalitarinio pobūdžio nesupratimu.  Autorės „taikios“ nuostatos kloja tiesiausią kelią į visiems savanoriškai privalomas meilės ir solidarumo eisenas, kurios nesiskirtų nuo Gegužės ar Spalio „darbo žmonių vienybės ir solidarumo“ demonstracijų.  Ir galiausiai: LGBT aktyvistai tikrai turi kuo džiaugtis – visų pirma politikų ir partijų konformizmu.

Politinio mąstymo skurdas

Pastebėtina, kad E. Janulevičiūtės tekstas parodo ne tik daugelio politikos klausimų nesupratimą, bet ir atspindi autorei būdingą buitinį, kasdienišką politikos supratimą ir yra adresuotas tokiu pat kasdienišku politikos supratimu besivadovaujantiems skaitytojams. Blogu ženklu laikytina tai, kad E. Janulevičiūtės tekstas galėjo pasirodyti Lietuvos Sąrašo partijos oficialioje svetainėje. Tai rodo, kad toks buitinis, kasdieniškas, be galo skurdus politikos supratimas šios partijos vadovybei yra priimtinas. Deja, Lietuvos Sąrašas čia nėra jokia išimtis. Tą patį galima pasakyti apie visas „nesistemines“ partijas ir organizacijas. Visų „nesisteminių“ partijų vadovybes visiškai tenkina tų partijų nariams būdingas buitinis politikos supratimas, jie nė nemano imtis nors kuklių žingsnių, kad politikos supratimas jų narių tarpe taptų gilesnis. Simptomiška tai, kad visų (!) „nesisteminių“ partijų ir organizacijų lyderiai nepriėmė intelektualinio iššūkio pasigalynėti su prof. Vytauto Radžvilo studijoje „Lietuvos opozicija: padėties ir perspektyvų apžvalga“, kurioje autorius siekia pristatyti būtinus politinio mąstymo pradmenis, išdėstytomis idėjomis. Toks abejingumas savo narių politiniam išprusimui yra dėsningas ir aiškintinas „nesisteminių“ partijų nomenklatūriškumu. „Nesisteminių“ partijų nomenklatūra yra gyvybiškai nesuinteresuota savo narių gilesniu politiniu susivokimu – kitaip jiems taptų kur kas sunkiau suvaldyti savo organizacijas, būti nepakeičiamais lyderiais ir siekti tikrojo tikslo – atsirėžti gabalėlį valdžios.

Buitinis mąstymas apie politiką yra labai naudingas partijų nomenklatūrai, tačiau yra be galo pavojingas, nes tokiu mąstymu vadovaujantis nieko esmingo pasiekti politikoje neįmanoma; galima žaisti politinius žaidimus, kol neliks nei Tautos, nei valstybės. Politikoje kažką įmanoma pasiekti tik aiškiai įsivaizduojant, ko norima ir kaip tai gali būti pasiekta. Vilniaus forumas siekia, kad visi Lietuvos patriotai išsiugdytų politinį mąstymą, leidžiantį apginti lietuvių politinės Tautos ir valstybės interesus. Vilniaus forumo inicijuotas kreipimasis yra orientuotas į tokio mąstymo skleidimą. Tuo tarpu Lietuvos Sąrašo vadovybei, kaip galima suprasti iš E. Janulevičiūtės teksto publikavimo, tokio mąstymo sklaida visiškai nerūpi. Lietuvos Sąrašo vadovybę visiškai tenkina politika be politinio mąstymo. Jei su šiuo (ar kitais) šio straipsnio ar prof. V. Radžvilo studijos teiginiais Lietuvos Sąrašo vadovybė nesutinka, Vilniaus forumas kviečia Lietuvos Sąrašo atstovus į argumentais grįstą politinę diskusiją.

Išvados

Apibendrindami E. Janulevičiūtės argumentų aptarimą galime pasakyti, kad autorei nepavyko apginti LS pozicijos ir diskredituoti VF pozicijas, tarp jų – LS partijos, kaip faktinės genderizmo ideologijos rėmėjos, vertinimą. Autorės argumentų analizė atskleidė po „taikumo“ širma slepiamą Lietuvos Sąrašo partijos konformizmą ir veidmainystę, t.y. „sistemiškumą“. 

Autorius yra Vilniaus forumo narys