Kun. Robertas Urbonavičius. Nenaudojami ginklai

Įsidėkite šiuos mano žodžius sau į širdį ir sielą, prisiriškite juos kaip ženklą prie rankos ir pritvirtinkite juos kaip žymę sau ant kaktos. (Įst 11,18)

Mano jungas švelnus, mano našta lengva (Mt 11,30)

Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas (Ef 6, 11)

Prieš pradedant mūsų pokalbį, mažas testas tau, kuris skaitai šias eilutes:

Nelaimingo atsitiktinumo dėka (apsaugok, Viešpatie), tau tenka žūti – ar būtum iš kokių nors regimų ženklų atpažintas, jog buvai katalikas?

1. Iš kryželio, rožinio, medalikėlio, kurį nešioju.

2. Mane ir taip visi pažįsta.

3. Neatpažintų.

Kur tavo škaplierius, kurį turėjai pirmos Komunijos dieną?

1. Susidėvėjo, bet nešioju kitą.

2. Kažkur stalčiuje.

3. Kas tas yra?

Ką nešioji ant savo kaklo?

1. Vieną iš devocionalijų.

2. Nesupratau klausimo.

3. Aš ne pagonis.

Taigi, supratai, kad šis pokalbis bus apie devocionalijas – ar paprasčiau apie medalikėlius, kryželius ir visa kita. Šeštadienį liturginis kalendorius pagerbia Karmelio kalno Švč. Mergelę Mariją arba liaudyje vadinamą Škaplierną. Ar žinai, kad ši paprasta sakramentalija (du audinio gabaliukai, sujungti virvele), kažkada užkariavo visą katalikišką pasaulį bei yra palaiminta daugybės popiežių ir nešiota nesuskaičiuojamų žinomų bei nežinomų šventųjų?

Tačiau noriu kalbėti ne apie škaplierių, kurį nešioju ir džiaugiuosi šiuo Kristaus ir Marijos jungu bei Apsiaustu, noriu kalbėti apie tai, kad tarp katalikų, net ir save laikančių tradiciniais, beveik išnykęs paprotys nešioti medalikėlį, škaplierių ar rožinį. Taip, apie tokias praktikas nebekalbama, net į jas žiūrima kaip į tamsuoliškumo ir magijos apraiškas. Tiesa, Bažnyčia šias praktikas perėmė iš pagoniškos aplinkos, kuomet buvo įprasta nešioti amuletus bei talismanus, ir ją „pakrikštijo.“ Visada reikės vengti maginio požiūrio į šias devocionalijas – t.y: kad būtent šitas stebuklingas medalikėlis mane išgelbės, apsaugos ir man nieko nereikės stengtis.

Kita vertus, požiūris, kad medalikėlis ar škaplierius yra naivaus tikėjimo reliktas, liudija, kad esame gnostikai, kuriems svarbu vien dvasia. Krikščionybėje yra priešingai – Dievas įsikūnijo. Mes esame kūniški ir mūsų kūnas taip pat yra įtrauktas į Atpirkimo istoriją. Angelai yra grynosios dvasios, tad jiems kūniškumas nėra svarbu. Mums reikia regimų, apčiuopiamų ženklų, kurie paliudytų ir primintų, kad tikėjimas yra svarbus kasdienybėje. Tad mano nešiojamas medalikėlis ar škaplierius pasako štai ką:

• Tai mano priklausymo Kristui ženklas man pačiam ir aplinkiniams.

• Tai dvasinė apsauga ir globa to šventojo, kuriam šiuo regimu ženklu pasišvenčiu.

• Tai galinga dvasinė pagalba man, nes kiekviena ši devocionalija turi jai skirtus pažadus, suteiktus atlaidus.

• Tai dvasinis ginklas prieš piktąją dvasią, kuri mus veikia per mūsų jusles.

Kuomet būsime Danguje, mums nebereikės nei rožinio, nei škaplieriaus – tačiau, kol esame tik kelyje – šios Dangaus dovanos yra mums kaip pastiprinimas ir malonė.

Šlovingoji Mergele Marija, šventojo škaplieriaus Motina! Štai aš, nevertas vadintis Tavo tarnu, Tavojo gerumo padrąsintas, renkuosi Tave savo vienintele Motina ir Globėja. Švenčiausiosios Trejybės, mano šventųjų Globėjų ir mano Angelo Sargo akivaizdoje aš pasišvenčiu Tau, švenčiausioji Karmelio Karaliene. Aš trokštu ištikimai ir uoliai tarnauti Tau ir Tavo dieviškajam Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Dėkoju Tau, kad išsirinkai mane savo globotiniu ir įskaitei mane į būrį savo mylimųjų vaikų, kurie vilki Tavo škaplieriaus rūbą. Prisiekiu būti klusniu Tavo vaiku, visa širdimi Tave mylėti ir sekti Tavo dorybėmis bei Dievo meile. Maloningoji Motina, priimk šį mano pasiaukojimą ir duok, kad šventasis škaplierius, kurį nešioju, būtų ypatingos Tavo globos ženklu, patikima apsauga nuo pagundų, skydu nuo priešo puolimų, pagalba ugdant dorybes ir amžinojo išganymo laidu. To prašau per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Amen.