Kun. Robertas Urbonavičius. Malonių lobyno sargai – šv. Joakimas ir Ona

Jų kūnai palaidoti ramybėje,

bet jų vardas gyvas kartų kartose.

Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį

ir Bažnyčia skelbs jų šlovę

(plg. Sir 44, 14)

Daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, 

ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.

(Mt 13 ,17)

Liepos 26 dieną Bažnyčia pagerbia Švč. Mergelės Marijos tėvus – šv. Joakimą bei Oną. Tie, kurie labiau pasidomi pirminiais šaltiniais, kalbančiais apie šiuos šventuosius, sutrinka, kad jų istorija neminima Naujajame Testamente, o mus pasiekia iš nekanoninės raštijos (apokrifų). Gali kilti klausimas: negi Bažnyčia remiasi apokrifinėm legendom, kuriomis neverta tikėti? Ne. Bažnyčia nesiremia apokrifais. Tačiau dera prisiminti:

• Evangelistai nerašė Jėzaus biografijos mums suprantama prasme. Jų tikslas buvo iš surinktos medžiagos perteikti tai, kas padėtų įtikėti į Kristų ir gyventi su Kristumi: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1, 3-4)
• Tad daug rašytinės ir žodinės tradicijos nebuvo panaudota: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 30 – 31)
• Ši tradicija aptinkama apaštalo Pauliaus laiškuose, I–II a. raštijoje.

Tad pasakojimas apie Marijos tėvus priklauso šios tradicijos kraičiui. Jeigu remtumėmės protestantišku principu Sola Scriptura (vien tik Raštas), tada turėtume sutikti, jog apie Mergelės Marijos tėvus nieko nežinome. Tačiau Katalikų Bažnyčia pripažįsta du Apreiškimo šaltinius – Šv. Raštą ir Tradiciją  (Tradicija yra tai, ko Bažnyčia visuomet ir visur tikėjo ir mokė). 

Taigi sugrįžkime prie Marijos tėvų. Jų vardai ir gyvenimas aprašyti Genesis Mariae (Marijos Gimimo knygoje). Šis apokrifas, mokslininkų vadinamas Jokūbo protoevangelija (nes autorius save įvardina Viešpaties giminaičiu Jokūbu), gimė Sirijoje, tikriausiai šv. Ignoto Antiochiečio laikais – 100–120 m. Šis veikalas neabejotinai yra pirmasis mariologinis kūrinys, nes ypatingai išaukština Mariją, jos Mergeliškumą, nujaučiamą Nekaltąjį Prasidėjimą. Šis apokrifas buvo ypatingai paplitęs ir mėgstamas Rytų Bažnyčioje – tą liudija manuskriptų ir vertimų skaičius, žinomi sirų, etiopų, koptų, gruzinų, slavų, armėnų, arabų kalbų variantai. Šį apokrifą galima vadinti tarsi Evangelijos įvadu, nes jis buvo skaitomas per Marijos šventes. Tuo tarpu Vakaruose dėl šv. Jeronimo įtakos į visas apokrifines istorijas žiūrėta su nepasitikėjimu, tad ir šis apokrifas buvo įtrauktas į VI a. draudžiamų knygų sąrašą, bet jo istorijos išplito per kitas vėlesnės lotyniškas legendas.

Šio apokrifo autorius kaip šaltinius naudoja ST istorijas, žodinę tradiciją ir Luko bei Mato Evangelijų medžiagą. Mums įdomiausia yra žodinė tradicija, kuri turėjo ateiti iš Mergelės Marijos aplinkos per evangelistą Luką, kuris priklausė Sirijos Bažnyčiai. Dera prisiminti, jog Antikos pasaulio žmogui, o ypač Išrinktosios tautos atstovui, buvo įprasta žinoti savo protėvių vardus ir gyvenimus, nes per juos jis tapo Dievo tautos nariu. Šventajame Rašte dažnai įvardinant žmogų pasakomi bent trys jo protėviai. Judėjai skrupulingai pabrėžė savo priklausomybę vienai ar kitai giminei, kaip ženklą jų išrinkimo. Juozapas Flavijus teigia, kad kiekvienas žydas galėjo laisvai išvardyti septynis savo protėvius. Tad Jėzaus senelių vardai ir istorija tikrai buvo žinoma ir pasakojama, kol buvo įraštinta. Taigi ši žodinė tradicija mums teigia, kad Marijos tėvų vardai buvo Joakimas (hebr. Jehojahimas – VIEŠPATS paruošia) ir Ona (hebr. Hana – malonė), abu buvo iš karališkosios Dovydo giminės. Viena teorija teigia, kad evangelistas Lukas, pateikdamas Kristaus geneologiją, pateikia ją ne per Juozapą, bet per Mariją – graikišką Evangelijos tekstą on (os enomizeto ouios Ioseph) tou Heli galima versti: buvo sūnus (laikomas Juozapo) Helio. Helis yra graikiškas Eljakimo vertimas, o Eljakimas reiškia tą patį kaip Joakimas – VIEŠPATS paruošė. Tad jei ši teorija teisinga, turime įvardintą Marijos tėvą ir jo geneologinę liniją. Šv. Joakimas bei Ona buvo teisūs žmonės, tačiau bevaikiai, kas pagal to meto sampratą buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Jie gyveno Jeruzalėje, netoli Šventyklos. Apokrifas pasakoja apie Joakimo ir Onos užgauliojimus bei pažeminimus – tačiau Dievas išklausė jų maldas ir per angelą apreiškė, kad jie susilauks dukros, kuri bus džiaugsmas visai žmonijai. Sulaukus trejų metų, Marija buvo paaukota Šventykloje (manoma, kad buvo savotiška Šventyklos mergelių grupė, kuri užsiėmė liturginių drabužių, Šventyklos uždangalų audimu. Dauguma šių mergelių tapdavo kunigų žmonomis). Tolimesnių žinių apie Marijos tėvų gyvenimą tradicija nepateikia. 

Vėlesnės tradicijos pateikia daugiau žinių apie šv. Joakimo bei ypač šv. Onos gyvenimą, bet kai kurios iš jų buvo pasmerktos Bažnyčios kaip eretiškos – pavyzdžiui, kad Marija buvo pradėta be santuokinio akto ar kad Ona buvo ištekėjusi tris kartus.

Marijos tėvų kultas prasidėjo Jeruzalėje, kur ant jų kapų IV a. buvo pastatyta bažnyčia, kurią apie 550 m. perstatė imperatorius Justinianas I, o XII a. kryžininkai pastatė iki šiol esančią šv. Onos bažnyčią. Rytuose Marijos tėvai kartu pagerbiami rugsėjo 9 d., o liepos 25 d. švenčiamas šv. Onos užmigimas. Vakarų Bažnyčią  nuo XIII a. šv. Onos šventę mini liepos 26 d. Šv. Joakimo minėjimas neturėjo pastovios datos, jis buvo pagerbiamas kovo 20 d., sekmadienį po Žolinės, rugpjūčio 16 d. Liturginė 1969 m. reforma Marijos tėvams paskyrė vieną datą – liepos 26 d.

Prisimindami Mergelės Marijos tėvus, mes dėkojame Dievui, kuris kantriai ruošė žmoniją Išganytojo atėjimui ir leido kiekvienam teisiajam prisidėti prie šio didingo Dievo plano. Joakimas ir Ona mums išaugino visų Tautų palaimą – Dievo Gimdytoją.

Šlovė Joakimui ir Onai – 

į jų rankas Viešpats buvo atidavęs 

visų tautų palaimą.

(introitas)