Kun. Robertas Urbonavičius. Geriausioji dalis

Štai man padeda Dievas, Viešpats palaiko mano gyvybę.  Džiaugsmingai aukas tau aukosiu, šlovinsiu,  Viešpatie, aš tavo vardą, nes jis...

Štai man padeda Dievas, Viešpats palaiko mano gyvybę. 
Džiaugsmingai aukas tau aukosiu, šlovinsiu, 
Viešpatie, aš tavo vardą, nes jis yra mielas.
(introitas)

Per visą Bažnyčios istoriją pasakojimas apie Mortą ir Mariją susilaukė įvairiausių aiškinimų: nuo kontempliatyvaus gyvenimo išaukštinimo, sumenkinant tarnavimą, iki Marijos kaip pasyvios krikščionės, kuri nekreipia dėmesio į artimo meilę, pasmerkimo. Negalima atmesti nė vieno aiškinimo – jei tik jis neprieštarauja pačiai Evangelijos minčiai, kas šiais laikais yra dažna problema, – nes jie padeda vis naujai išgirsti Dievo Žodį. Pabandykime pažvelgti į šią istoriją ne per kontrastų prizmę: Morta – aktyvi darbininkė, o Marija – naivi kontempliuotoja; viena per rūpinimąsi, kaip pamaitinti Jėzų, negirdėjo paties Jėzaus, o kitos dėka Jėzus būtų likęs alkanas.

 Evangelistas Lukas tokių išvadų daryti neleidžia. Marija ir Morta buvo tokios pat kaip ir mes: mumyse dera ir yra daugybė bruožų ir gabumų. Evangelistas pabrėžia Mortos iniciatyvą – ji pakviečia Jėzų į svečius, ji patarnauja, o kai mirė judviejų brolis Lozorius, ji pirma išėjo pasitikti ateinančio Jėzaus. Tačiau tai nereiškia, kad Morta buvo nepamaldi. Marija tarsi mažiau veikia, bet tai nerodo jos bodėjimosi darbu. Skiriasi tik seserų požiūris į Jėzų. Morta, norėdama pagerbti svečią, skuba parodyti svetingumą, o Marija savo svetingumą parodo klausydama Mokytojo, jo dieviškosios išminties. Viešpats priima šią situaciją ir neliepia Mortai, kad ji ateitų jo klausyti ar kad Marija eitų padėti seseriai. Viešpats myli jas abi ir prie kiekvienos randa priėjimą – pamokęs Mariją, Jis būtų pasikalbėjęs ir su Morta. Tačiau Morta, būdama aktyvesnė, nori pataisyti situaciją pagal savo supratimą. Tikriausiai kažkiek pavydėdama seseriai ir jausdamasi apiplėšta, ji nori atkreipti į save dėmesį pasiskųsdama: Viešpatie, tau nerūpi (t. y – Dieve, kodėl tu neteisingas su manimi – kaltinimas Viešpačiui), kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? (kokia jinai savanaudė – kaltinimas artimui) Sakyk, kad ji man padėtų“. (tebūnie, taip kaip AŠ noriu – egoizmas). Jei Morta nebūtų jautusi nuoskaudos, ji būtų paprasčiausiai pasakiusi Marijai: aš nesuspėju, gal gali man padėti? Tačiau Kaino ir Abelio drama atsikartoja ir Betanijoje. Morta jaučiasi neįvertinta, atstumta, į seserį ji žvelgia kaip į konkurentę. Viešpats į Mortos trigubą kaltinimą atsako: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Kas gi ta geriausioji dalis, kurią išsirinko Marija ir kuri nebus iš jos atimta? Ar sėdėti prie Jėzaus kojų? Bet tuomet į Dangų pateks tik tie, kurie gyvena klauzūriniame vienuolyne. Kokio vieno dalyko tereikia? Būti su Jėzumi? Taip, bet ir Morta su juo buvo ir jam patarnavo. Tai kodėl Marijos dalis yra geriausia? Apaštalai Jonas ir Paulius leidžia mums nuspėti, kad geriausioji dalis ir svarbiausias dalykas yra – Meilė: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė <...>. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1Jn 4,7-8.16); „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1Kor 13, 13).

Kaip dažnai mes, kaip ir Morta, rūpinamės ir sielojamės daugybe gerų dalykų, dėl kurių Viešpats tikrai mums nepriekaištauja – tai ir darbas, šeima, mokslai, parapija, evangelizacija, ir t. t. Tačiau nepamirškime kaip Marija pasirinkti geriausiąją dalį – tai gyventi Meile Dievui ir artimui. Kaip dažnai į savo brolį ar sesę žvelgiame Kaino žvilgsniu: jis ne taip kalba, ne taip mąsto, ne taip elgiasi... Kaip dažnai iš mūsų lūpų kyla priekaištas: Viešpatie, tau nerūpi... Arba kaip vyresnysis sūnaus palaidūno brolis tariame: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man...“ (Lk 15,29). Visa, ką darome, darykime iš meilės Dievui, iš meilės artimui, net jei jis kartais yra mums tolimas dėl savo klaidų, kalbų ar nuodėmių. Kristus ir dėl jo tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus.

Prašykime Mergelės Marijos, kuri tikrai išsirinko geriausiąją dalį, kad išmokytų mus su meile ir iš meilės darbuotis Bažnyčios labui.

Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.
(antrasis skaitinys)



Susiję

Robertas Urbonavičius 7065456661622022392

Rašyti komentarą

1 komentaras

Vienadienė rašė...

Kunigas labai gražiai leidžia pažvelgti žmogui pačiam į save.

item