Kun. Robertas Urbonavičius. Džiaugsmo Evangelija

Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit: aš jums apsakysiu,  kokių didingų dalykų m...

Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą,
pasiklausykit: aš jums apsakysiu, 
kokių didingų dalykų man jis padarė.
(atliepiamoji psalmė)

Graži legenda pasakoja, kad vieną kartą šv. Pranciškus ir brolis Leonas išsiruošė skelbti Evangeliją gretimame miestelyje. Jie padėjo moteriškei panešti malkas, pažaidė su vaikais, pasikalbėjo su dirbančiais vyrais ir grįžo vienuolynan. Brolis Leonas papriekaištavo Pranciškui: „Bet mes turėjome skelbti Evangeliją, užuot slampinėję visą dieną!“ Pranciškus nusišypsojo: „Bet mes tai darėme, mano mažasis broli Leonai, mūsų elgesys buvo geriausias Evangelijos paskelbimas.“

Žinoma, šio pasakojimo nedera suabsoliutinti, bet jis atskleidžia vieną labai svarbią tiesą: labiau už žodžius kalba darbai bei gyvenimas. Didieji pamokslininkai atversdavo minias ne dėl savo iškalbos, bet dėl to, kad skelbė tai, kuo gyveno.

Šio sekmadienio Dievo Žodis ir mus ragina būti tokiais žmonėmis, kurių širdis pati skelbtų Evangeliją, net jei ir lūpos tylės. Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas kviečia džiaugtis Jeruzale, nes joje Viešpats suteiks atgaivinimą: „drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite linksmi, jūs visi, kurie ją mylite. Drauge su ja jūs būkite gerai nusiteikę, visi, kurie jos liūdėjote! Kaip kūdikius nešios jus ant rankų, sūpuos jus ant kelių. Kaip motina guodžia, taip aš jus paguosiu; Jeruzalėje rasite paguodą. Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, ir patys sužysite, lyg jaunas žolynas.“ Pakeiskime žodį Jeruzalė žodžiu Bažnyčia ir žinosime, ką turime daryti. Ar džiaugiuosi, kad esu katalikas, ar randu paguodą savo Motinoje – Katalikų Bažnyčioje? Kaip dažnai mes, tikintieji, pasiduodame katalikiškam pesimizmui. Ar dažnos mūsų kalbos nesisuka vien apie tai, kaip blogai Bažnyčioje? Nesvarbu, ar laikome save modernistais, ar tradicionalistais, ar eiliniais tikinčiaisiais – visi randame progų skųstis bei aimanuoti. Užmirštame, kad Bažnyčia yra ne mūsų, o Kristaus išradimas, tad Jis išves ją iš visų pavojų. Jei patys esame nepatenkinti, tai kaip galėsime kitus patraukti į Bažnyčią? Jei mūsų širdys nešvyti Kristaus džiaugsmu, geriausi mokymai ar tobulos apeigos nesugebės paliesti kitų žmonių. Turime, privalome elgtis kaip psalmininkas, kuris kviečia: „Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit: aš jums apsakysiu,  kokių didingų dalykų man jis padarė.“

Ir Viešpats, siųsdamas 72 mokinius, moko juos ne įtaigių kalbų, bet nuteikia realybei: ne visi priims, bet visiems turi būti paskelbta Evangelija. Raginimas nieko nepasiimti su savimi, tai raginimas nepasikliauti žmogiška logika ar ištekliais, nes jie dažniausia paveda. Viešpats parūpins visko ko reikia: namus apsistoti, valgio pasisotinti, žmonių, kurie atsivers. Jiems tereikia pasitikėti ir eiti, o svarbiausia „džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ Kristaus džiaugsmas šiame streso ir baimės kupiname pasaulyje – tai geriausia Evangelijos žinia, kuri visada laimi.

Dieve, savo Sūnaus nusižeminimu pakėlęs nupuolusį pasaulį, duok savo tikintiesiems švento linksmumo; tu išplėšei juos iš nuodėmės vergijos, tad nuvesk ir į amžinąjį džiaugsmą.
(Mišių kolekta)





Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 5842271839777692990

Rašyti komentarą

  1. Labai patinka kunigo Roberto mintys. Tekstas toks trumpas,o visuomet atrandi kokį perlą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item