John Dietrich. Internetas privalo būti sunaikintas

Gyvename revoliuciniais laikais. Nemažą dalį mūsų dienų socialinių pokyčių lėmė komunikacijos revoliucija. Būtent glasnost , arba atviru...


Gyvename revoliuciniais laikais. Nemažą dalį mūsų dienų socialinių pokyčių lėmė komunikacijos revoliucija. Būtent glasnost, arba atvirumas, padėjo nuversti Sovietų Sąjungą.

Anuo metu elitas galėjo turėti beveik totalią informacijos sklaidos kontrolę. Milijonai žmonių galėjo būti marinami badu be jokio žiniasklaidos dėmėsio tam. Ištisus dešimtmečius trys televizijos tinklai ir du didieji laikraščiai turėjo naujienų monopolį.

Internetas pakirto elito galimybę kontroliuoti informacijos sklaidą. Tačiau jie negali to toleruoti ir vis tiek bando kontroliuoti alternatyvius informacijos šaltinius. Naujųjų metų naktį Vokietijos Kelno mieste vykdyti seksualiniai išpuoliai atskleidė elito poreikį kontroliuoti internetą.

Įvykiai Kelne ir kituose Europos miestuose kėlė grėsmę Angelos Merkel ir ES pabėgėlių politikai. Todėl buvo pasišauta užkirsti kelią jei ne patiems įvykiams, tai bent informacijos sklaidai apie juos.

Pirminiame Kelno policijos pranešime spaudai teigta: „Vyrauja energinga nuotaika ir pagrinde taikus šventimas“. Tačiau vienas liudininkas manė kitaip: „Daug patirties turintys policijos pareigūnai man prisipažino, kad nieko panašaus nematė per visą savo gyvenimą. Jie tai pavadino situacija, panašia į pilietinį karą“. Akivaizdu, jog policija patyrė spaudimą nutylėti šiuos įvykius. Vieno policijos pareigūno teigimu, jam Vidaus reikalų ministerija liepė perrašyti pranešimą apie įvykius, praleidžiant žodį „išprievartavimas“.

Žiniasklaidą tikslūs pranešimai apie tai, kas įvyko Kelne, pasiekė tik po keturių dienų. Tai privertė naujienų portalą Deutsche Wirtschafts Nachrichten apkaltinti policiją melagystėmis. Informacija spaudą pasiekė tik tada, kai buvo nutekinta, o jos nutekintojai imti persekioti. Jiems gręsia iki penkių metų laisvės atėmimo bausmė.

Tačiau ir pati žiniasklaida nenoriai pranešinėjo apie pabėgėlių įvykdytus nusikaltimus. ZDF (Zweiten Deutschen Fernsehens) atsiprašė už tai, kad pranešė apie įvykius tik praėjus keturioms dienoms. ZDF vyriausiasis redaktorius Ina-Maria Reize-Wildemann pasiaiškino taip: „Nenorėjome kaitinti situacijos ir skleisti blogos nuotaikos. [Migrantai] to nenusipelnė.“

Dar prieš Kelno incidentą Angela Merkel intensyviai dirbo, norėdama apriboti internete prieinamą informaciją. 2015 m. rugsėjį Merkel Jungtinių Tautų suvažiavime Niujorke susitiko su Facebook įkūrėju Marku Zuckerbergu. Laisvų pasisakymų sesijos metu ji paprašė Zuckerbergo apriboti kritikos „pabėgėlių antplūdžiui iš Sirijos į Vokietiją“ sklaidą. Zuckerbergas nesutriko ir atsakė: „Reikia ties tuo padirbėti“. Merkel pasitikslino: „Ar kažką dėl to darysite?“. Zuckerbergas nedvejodamas pareiškė: „Taip“.

Kelios kitos organizacijos taip pat buvo įdarbintos stengiantis kontroliuoti laisvą „pavojingos“ informacijos sklaidą. Europos Komisija paskelbė apie partnerystę su Facebook, Twitter, YouTube ir Microsoft, siekiant palaužti tai, ką ji vadina „nelegaliu neapykantos kurstymu“. Facebook bendradarbiauja su vokiečių medijų kompanija Bertelsmann, kad iš savo portalo pašalintų „rasistinius“ pasisakymus. Twitter bendradarbiauja su ADL, Pavojingo kalbėjimo projektu (angl. Dangerous Speech Project), Feministiniu dažniu (angl. Feminist Frequency), GLAAD, Fundacion para la Libertad de Prensa ir Hollaback. Vokietijos vyriausybė ir Facebook net dirbo kartu su buvusia slaptosios policijos Stasi agente Anetta Kahane. Jungtinės Tautos taip pat įsitraukė į šią kovą: Liu Jieyi, nuolatinė Pekino atstovė Jungtinėms Tautoms, pareiškė, kad institucijos, skatinančios „ekstremistines ideologijas“, turi būti uždarytos. 

Asmenys ir organizacijos, bendradarbiaujančios su interneto kompanijomis, turi vertybių rinkinį, kuris neatspindi viešosios nuomonės. Tai gerai iliustruoja Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus ministro Ralfo Jaegerio pareiškimas: „Tai, kas dedasi dešiniųjų platformose ir forumuose mažų mažiausiai yra taip pat siaubinga kaip veiksmai tų, kurie įžeidinėja moteris.“

Skelbiant, jog jo pastangos yra nukreiptos į kovą su terorizmu, elitui pavyko pritraukti daugybę konservatorių. Tačiau akivaizdu, kad pirminis jų tikslas yra sustabdyti islamo, homoseksualumo, kovos su klimato kaita, abortų ir daugybės kitų temų kritiką. Visa tai patenka į kategoriją „neapykantos kurstymas“.

Yra daugybė pavyzdžių, kaip vyriausybės stengiasi nutildyti jų politikos kritikus. Neseniai škotas buvo areštuotas už „įžeidžius komentarus internete, susijusius su Sirijos pabėgėliais“. Nyderlanduose policija apsilankė namuose žmonių, internete besipiktinusių šalies vyriausybės politika pabėgėlių atžvilgiu. Neilas Philipsas buvo areštuotas dėl komentarų savo Facebook puslapyje. Galiausiai jis buvo paleistas pareiškus, kad jo sulaikymui „nepakanka įrodymų“. Ivaras Molas buvo aplankytas Belgijos policijos po to, kai Twitter parašė komentarą apie po teroristinio išpuolio besidžiaugiančius musulmonus mokinius.

Atrodo, kad interneto elitas turi Markuzės tipo tikėjimą „išlaisvinančia tolerancija“, reiškiančia „netoleranciją dešiniesiems judėjimams ir toleranciją kairiesiems judėjimams“. Zuckerbergas išreiškė savo paramą judėjimui BlackLivesMatter, parašydamas barančią vidinę žinutę Facebook darbuotojams, pašalinusiems judėjimo šūkius iš kompanijos vidinės „skelbimų sienos“. 

Įdomu, kad Twitter tinklo cenzoriams mažiausiai šešis mėnesius neužkliuvo paskyra pavadinimu „Nužudyk Donaldą Trumpą“, o feministės Mercedes Reichstein komentaras, raginantis skersti Dresdeno gyventojus, policijos nesudomino.

Versta iš American Thinker


Susiję

Politika 7175273501809682208
item