Gabriel S. Sanchez. Niekada anksčiau nebuvo tiek sumaišties dėl to, ko moko Bažnyčia

Davidas Millsas portale Ethika Politika pateikia intriguojančių įžvalgų apie Abrahamo Joshua Hesc...

Davidas Millsas portale Ethika Politika pateikia intriguojančių įžvalgų apie Abrahamo Joshua Heschelio pastebėjimą, kad ne tiek sekuliarizmas ar scientizmas, bet pati modernioji religija yra kalta dėl „savo pačios pralaimėjimų“. Millsas pateikia šią Heschelio citatą:

„Religija smuko ne todėl, kad buvo atmesta, bet todėl, kad tapo nereikšminga, nuobodžia, slegiančia, slogia. Kai tikėjimas visiškai pakeičiamas religine sistema, garbinimas disciplina, meilė įpročiu, kai dabarties krizė ignoruojama dėl praeities grožybės, kai tikėjimas tampa paveldėtų daiktu, o ne gyvu fontanu, kai religija kalba tik autoritetu vardu, o ne su atsidavimu - jos žinia tampa beprasme.“

Tiesą sakant, Heschelo pastebėjimai nėra nauji ar labai įžvalgūs. Pastaruosius du amžius pasauliui buvo nuolatos kartojama, kad krikščionybė yra „krizėje“ ir ją išspręsti gali tik „atgimimas“ ar Evangelijos „tikros esmės“ ir „tikros dvasios“ „atradimas iš naujo“ (ir taip toliau). Ir kiek visos šios kalbos duodavo vaisių? Antrasis Vatikano susirinkimas turėjo paskatinti „Antrąsias Sekmines“ ir „Naująjį Bažnyčios pavasarį“, bet jam nepavyko to padaryti. Kai kurie Susirinkimo fanai mėgsta teigti, kad prieš 1970 metus katalikybė buvo „susimokėk, melskis ir paklusk“ tipo religija, kuriai trūko gyvybingumo ir tikro šventumo. Net jei tai ir būtų tiesa (yra labai rimtų priežasčių abejoti tokiu miglotu netolimos praeities vaizdiniu), ką pagiriančio galėtume pasakyti apie Bažnyčią dabar? „Meilės“ ir „gailestingumo“ vardu Bažnyčios žinia tapo daugiausia beprasmė, ypač eschatologiniame lygyje. Vietoje to, kad pasauliui pasakytų, jog jam užvis labiau reikia Išganymo per Jėzų Kristų, Bažnyčios hierarchija ir institucijos švaisto resursus bandydama tapti pačia didžiausia pasaulyje nevyriausybine organizacija. Autentiška krikščioniška vizija prarasta.

Millsas iš dalies pritaria Hescheliui, bet savo pritarimą suformuluoja krikščioniškais terminais, primindamas, jog Kristus žinojo, kad palieka savo Bažnyčią silpnoms, nuodėmingoms būtybėms. Bet tuomet jis pasuka kita kryptimi, pastebėdamas, kad nors Heschelis gali būti didele dalimi teisus kalbėdamas apie žmonės, priklausančius Mistiniam Kristaus Kūnui, neturėtume pamiršti, kad pasaulis (pridėčiau, kad ir didelė dalis pačių tikinčiųjų) dažnai priima nepilną Bažnyčios tikrosios žinios vaizdą:

„[...] Kad ir kaip kartais neadekvačiai elgtumėmės, mes nešame žinią ir gyvenimą, kurio pasauliui reikia ir kurio jis nori, bet tuo pačiu metu nekenčia ir nenori. Antrasis paprastai stipresnis už pirmąjį. Gali norėti šeimos patogumo ir saugumo, bet ne santuokos, kuri ją sukuria, ar Bažnyčios taisyklių santuokos sukūrimui (vienas vyras, viena moteris, atviri vaikams, kol mirtis juos išskirs). Gali mylėti Bažnyčios geros visuomenės viziją, bet ne (priklausomai nuo politinių pažiūrų) jos supratimą apie individualią atsakomybę ar solidarumą bei bendrąjį gėrį.“

Negalime ignoruoti, kad nemaža dalis konservatyvių katalikų atsirenka tik tas Bažnyčios socialinio mokymo tiesas, kurios labiausiai tinka jų politinėms preferencijoms. Kairieji katalikai daro tą patį, kalbėdami apie „rūpestį nepasiturinčiaisiais“, nustumdami į šalį tokius socialinius principus kaip subsidiarumas ar teisė į privačią nuosavybę. Dar daugiau, dabartiniai katalikai, besiremdami asmenine teologine nuomone ar įsitikinimais, linkę menkinti nepopuliarius katalikų doktrinos aspektus, tokius kaip pragaras, abortai, kontracepcija, tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje, Šv. Rašto neklaidingumas ir t.t. Sferose, kur Bažnyčia kalbėdavo aiškiai, dabar ji atveria duris sumaiščiai, sektantams ir revizionizmui. Dažnai tai daroma būtent teigiant, kad kovojama su problemomis, kurias identifikavo Heschelis. 

Rusų stačiatikių teologas kun. Alexanderis Schmemannas yra pastebėjęs, kad per visus 2000 metų ekleziastinės istorijos visada buvo daugiau drugnų nei aistringų katalikų. Pati Bažnyčia praleido amžius priklausydama nuo tironų bei plėšikų, ir „pasaulietiškumas“ buvo rimta problema. Tačiau net ir žinant tai, ar kada anksčiau buvo tiek daug sumaišties dėl to, kuo tiki ir ko moko Bažnyčia? Ar kriterijai, apibrėžiantys krikščionį, dar kada nors buvo tokie migloti? Taigi, pasaulis turi priežasčių nekęsti Bažnyčios, ir kaip pastebi Millsas, jį labiau veda neapykanta Kristui, o ne mūsų šventumui - tiek mažai jo šiomis dienomis likę.

Versta iš Opus Publicum

Susiję straipsniai

Straipsniai 1768388488936004391

Rašyti komentarą

  1. Tos sumaišties bus dar daugiau. Čia tik pradžia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-07-26 15:21

    Teisingai sumaištis didėja, 0 tai reiškia didelio galo pradžią, tik kad laikas begalinis, tai galo pabaigą sunku nuspėti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Bažnyčia išgyvens. Visados Dievas atsiunčia žmones kurie vėliau paskelbiami bažnyčios daktarais. Bažnyčia buvo ideologiškai mirus viduramžiais ir renesanso pradžioj (prisiminkit popiežius Borgijas, perkamus parduodamus popiežiaus postus, orgijas Siksto koplyčioje). Dievas atsiuntė Pranciškų Asyžietį ir kitus - bažnyčia išsikapstė iš regis visiško mėšlo. Praeis ir ši krizė. O jei ne -tai Dievo valia mes artėjam prie paskutiniųjų dienų kuomet bus ištirtas kiekvieno apsisprendimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Viskas taip (dėl šventųjų), tik vienas patikslinimas – šv. Pranciškus Asyžietis buvo iki Brodžijų. Tačiau ir jo laikais Bažnyčioje buvo milžiniškų problemų. Užtat jis ir gavo Dievo žodį – eik, ir atstatyk mano Bažnyčią.

      Panaikinti
  4. nieko naujo - kiekvienas krikščionis yra atsakingas už visą Bažnyčią. Kokį jį mato pasaulis, tokią mato ir Bažnyčią. Deja, esam labai nuodėmingi..Ir labai pasiruošę teisti..

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item