Dovilas Petkus. Turkija: vilkas NATO kailyje, pasiruošęs šantažuoti Vakarus
Turkija – valstybė, kuri keletą dešimtmečių mėginusi nukaldinti savo Europos Sąjungos svajonę, panašu, gali pamojuoti rankute ne tik ES, ...
https://www.propatria.lt/2016/07/dovilas-petkus-turkija-vilkas-nato.html
Turkija –
valstybė, kuri keletą dešimtmečių mėginusi nukaldinti savo Europos Sąjungos
svajonę, panašu, gali pamojuoti rankute ne tik ES, bet ir visam Vakarų
pasauliui. Bandymas įvykdyti karinį perversmą, tikėtina, ilgam atidės Turkijos
galimybę įrodyti Europai, jog ši Artimųjų Rytų valstybė atitinka visus
demokratiškumo ir politinio stabilumo kriterijus.
Nors daugelis
Turkijos posūkį nuo Vakarų sieja su Turkijos prezidento Erdogano pastangomis
įgyvendinti savo diktatoriškas užmačias, „Brexit“ referendumas, kaip pastebi ir
apžvalgininkas Audrius Bačiulis, galėjo tapti lemiamu veiksniu Turkijos
valdančiajam elitui apleisti europietiškas vizijas ir keisti savo geopolitinę
orientaciją.
Kodėl Didžioji Britanija yra svarbi Turkijai?
Kaip žinia,
Turkija paskutinius du dešimtmečius savo pagrindiniu politiniu tikslu laikė
prisijungimą prie Europos Sąjungos. Tam kelią užkirsdavo vis kitos Europos
Komisijos įvardintos priežastys: korupcija, didelė kariuomenės įtaka politikai,
kurdų nepriklausomybės siekiai, armėnų genocido neigimas. Vis dėlto būtina
atkreipti dėmesį, jog vienintelė didžioji valstybė, kuri paprastai ignoravo
tokius Turkijos trūkumus ir nuolatos advokatavo šios priėmimą į Bendriją buvo
Jungtinė Karalystė. Tokias politines pozicijas Turkijos atžvilgiu būtų galima
paaiškinti iki šiol ES viduje egzistavusiu dvigubu : franko–germanišku ir
anglosaksišku požiūriu į ES integraciją bei plėtrą.
Anglosaksiškas ES
modelis visada palaikė didesnės plėtros ir mažesnės politinės integracijos
siekius. „Daugiau prekybos ir mažiau politikos“ turėtų būti šūkis, tiksliausiai
atspindintis D. Britanijos požiūrį į Europos Sąjungą. Kitaip nei britai,
prancūzų ir vokiečių politiniai lyderiai, į naujų šalių prisijungimą prie
Bendrijos žvelgė skeptiškai ir skatino stiprinti Europos federalizmą ir gilinti
politinę integraciją tarp jau esančių ES valstybių, o ne ieškoti naujų.
Turėdami visą tai
omenyje, galime suprasti, kokio masto įvykis Turkijai buvo Britanijos piliečių
sprendimas referendume palikti Europos Sąjungą. Ilgą laiką savo šanso
prisijungti laukę turkai prarado savo pagrindinį advokatą ir užtarėją stojant į
Sąjungą. Valstybė, kurios siūlomas modelis garantavo plėtrą ir buvo patrauklus
pačiai Turkijai, tikrai nenorinčiai daugiau nei būtina keisti savo politinių praktikų,
įgyvendinus referendumo nutarimus, tikėtina, pati pasitrauks iš Europos
Sąjungos. Visą tai galutinai perpildė Turkijos prezidento Erdogano kantrybės
taurę, tad šis nusprendė nebekurti Turkijos, kaip europietiškos valstybės
įvaizdžio ir ramiai suka geopolitinį valstybės vairą kita kryptimi.
Ar Turkija tikrai
yra Europa?
Nors „Brexit“
paskatino Turkiją ilgam pamiršti apie Europos Sąjungą, jis pagaliau leido ir
pamatyti nesuvaidintą Turkijos politinę realybę. Per pastaruosius penkiolika
metų visas ES direktyvas bei rekomenduojamas reformas siekęs įgyvendinti šios
šalies lyderis R. Erdoganas, panašu, nusispjovė į bet kokią Europos Sąjungos
šalių nuomonę ir demonstruoja savo tikrąjį politinį veidą. Žiniasklaidoje vis
gausėjant įtarimų, jog tokiam kariniam perversmui Turkijos vadovas buvo
pasiruošęs iš anksto (kitą dieną po perversmo numalšinimo pateiktas 3000
teisėjų sąrašas, Erdogano teigimu, susijęs su antivalstybinio perversmo
organizavimu) ar net pats jį galėjo inicijuoti, jo pradėtas visų valstybės
institucijų valymas pagal geriausias revoliucijų taisykles nepalieka abejonių,
kad Turkija nėra ta šalis kuri galėtų pretenduoti į Europos valstybių šeimą.
Socialiniuose
tinkluose išplitusios nuotraukos, kuriose suimti ir nuogi išrengti Turkijos
kareiviai yra talžomi, verčiant juos žiūrėti į prezidento Erdogano atvaizdus
ant sienos, neprimena nieko, ką būtų galima pavadinti europietišku politiniu
mentalitetu ar pagarba žmogaus teisėms. Po nepavykusio perversmo prasidėjęs ne
tik kariuomenės, bet ir iš anksto parengtas saugumo, teisingumo ir net švietimo
institucijų valymas nuo „valstybės priešų“ atskleidžia, jog keletą dešimtmečių
sekta Turkijos pasaka apie pažangą ir europietiškas vertybes, kaip jas supranta
ir pateikia pačios ES administracinis elitas, buvo tik dūmų uždanga siekiant
ekonominės naudos politiniam šalies elitui ir toliau pasiliekant prie savito
autoritarinio valdymo stiliaus.
Dar daugiau,
nereikia pamiršti, kad po „arabų pavasario“ sukurto chaoso islamo pasaulyje iš
esmės trys valstybės – Iranas, Saudo Arabija ir Turkija – varžosi dėl Bagdado
kalifato įpėdinių statuso, suteikiančio ne vien simbolinį autoritetą prieš
milijardą pasaulio musulmonų. Turkija kaip didelė, galinga ir kaip neseniai
įrodžiusi, stabilumą užtikrinti galinti valstybė, turi rimtų pretenzijų į šį
statusą. Tačiau tam ji turi mesti visus flirtus su vakarietiškais sekuliarios
valstybės principais.
Musulmonų pasaulio
lyderiai negali žaisti pagal ateistinių Vakarų politines ir religines
taisykles. Todėl Turkijos atsimetimas į palyginti nuosaikią, tačiau
akivaizdžiai politiškai islamišką valstybę, yra neišvengiamas, o tuo pačiu ir
jos dreifas tolyn nuo silpstančios ES ir jos taisyklių.
Turkiškas
šantažas?
Nors šiandien
žvelgdami į valymus Turkijoje galime sakyti, jog Europa išvengė galimybės į
savo draugiją priimti diktatorių su europietiškų vertybių kauke, neverta
tikėtis, jog ši Artimųjų Rytų valstybė nesieks kitokių nuolaidų iš Vakarų
valstybių naujomis šantažo priemonėmis. Prieš metus stojimo į ES galimybės ir
papildomų lėšų vadinamai kovai su nelegaliais migrantais Turkija reikalavo iš
Europos Sąjungos, nebeprižiūrėdama migrantų srauto iš Sirijos. Nors keletas ES
valstybių vadovų tai pavadino atviru šantažu ir kvestionavo, kaip tokias
priemones naudojančią šalį ES gali toliau kviesti į savo sudėtį, Europos
bejėgiškumas migrantų antplūdžio atžvilgiu vertė tenkinti Turkijos finansinius
reikalavimus ir jai nuolaidžiauti.
Vis dėlto po
„Brexit“ referendumo dar labiau sumažėjus šansams patekti į ES, tikėtina, jog
ko prarasti nebeturintis prezidentas Erdoganas gali imtis visų Vakarų valstybių
šantažo, flirtuodamas su V. Putino režimu. Dar iki karinio perversmo įvykęs
simbolinis susitaikymas su Maskva, o dabar jau ir agresyvūs perspėjimai JAV,
jei ši neišduosianti Erdogano politinių konkurentų, besislapstančių Jungtinėse
Valstijose, verčia klausti, kokie bus kiti turkiško šantažo žingsniai.
Sunku patikėti,
jog antra pagal kariuomenės dydį NATO narė pasitrauks iš aljanso, bet šiai
dienai galima prognozuoti, jog suvokdama savo svorį NATO saugumo politikoje
Turkija tikrai mėgins išspausti maksimalų kiekį nuolaidų savitai „demokratijai“
ar išsireikalauti finansinės pagalbos – politinės išpirkos iš Vakarų valstybių,
žongliruodama savo nusigręžimu nuo Vakarų arba naudodama sąjungos su Rusija
kortą. Tai, kaip Turkijos lyderis pernai pastatė į pavojų visą aljansą,
numušdamas rusų naikintuvą ir tai, kaip lengvai po pusmečio jis atsiprašė
Maskvos, parodo, jog Vakarų valstybės susidūrė su žmogumi be principų. Vilkas
NATO kailyje yra pasiruošęs šantažuoti savo Vakarų partnerius. Klausimas kaip į
šį šantažą sureaguos patys Vakarai ir ar jie apskritai pasiruošę reaguoti į
tokio pobūdžio iššūkius.