Dovilas Petkus. Turkija: vilkas NATO kailyje, pasiruošęs šantažuoti Vakarus

Turkija – valstybė, kuri keletą dešimtmečių mėginusi nukaldinti savo Europos Sąjungos svajonę, panašu, gali pamojuoti rankute ne tik ES, bet ir visam Vakarų pasauliui. Bandymas įvykdyti karinį perversmą, tikėtina, ilgam atidės Turkijos galimybę įrodyti Europai, jog ši Artimųjų Rytų valstybė atitinka visus demokratiškumo ir politinio stabilumo kriterijus.

Nors daugelis Turkijos posūkį nuo Vakarų sieja su Turkijos prezidento Erdogano pastangomis įgyvendinti savo diktatoriškas užmačias, „Brexit“ referendumas, kaip pastebi ir apžvalgininkas Audrius Bačiulis, galėjo tapti lemiamu veiksniu Turkijos valdančiajam elitui apleisti europietiškas vizijas ir keisti savo geopolitinę orientaciją.

Kodėl Didžioji Britanija yra svarbi Turkijai?

Kaip žinia, Turkija paskutinius du dešimtmečius savo pagrindiniu politiniu tikslu laikė prisijungimą prie Europos Sąjungos. Tam kelią užkirsdavo vis kitos Europos Komisijos įvardintos priežastys: korupcija, didelė kariuomenės įtaka politikai, kurdų nepriklausomybės siekiai, armėnų genocido neigimas. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį, jog vienintelė didžioji valstybė, kuri paprastai ignoravo tokius Turkijos trūkumus ir nuolatos advokatavo šios priėmimą į Bendriją buvo Jungtinė Karalystė. Tokias politines pozicijas Turkijos atžvilgiu būtų galima paaiškinti iki šiol ES viduje egzistavusiu dvigubu : franko–germanišku ir anglosaksišku požiūriu į ES integraciją bei plėtrą.

Anglosaksiškas ES modelis visada palaikė didesnės plėtros ir mažesnės politinės integracijos siekius. „Daugiau prekybos ir mažiau politikos“ turėtų būti šūkis, tiksliausiai atspindintis D. Britanijos požiūrį į Europos Sąjungą. Kitaip nei britai, prancūzų ir vokiečių politiniai lyderiai, į naujų šalių prisijungimą prie Bendrijos žvelgė skeptiškai ir skatino stiprinti Europos federalizmą ir gilinti politinę integraciją tarp jau esančių ES valstybių, o ne ieškoti naujų.

Turėdami visą tai omenyje, galime suprasti, kokio masto įvykis Turkijai buvo Britanijos piliečių sprendimas referendume palikti Europos Sąjungą. Ilgą laiką savo šanso prisijungti laukę turkai prarado savo pagrindinį advokatą ir užtarėją stojant į Sąjungą. Valstybė, kurios siūlomas modelis garantavo plėtrą ir buvo patrauklus pačiai Turkijai, tikrai nenorinčiai daugiau nei būtina keisti savo politinių praktikų, įgyvendinus referendumo nutarimus, tikėtina, pati pasitrauks iš Europos Sąjungos. Visą tai galutinai perpildė Turkijos prezidento Erdogano kantrybės taurę, tad šis nusprendė nebekurti Turkijos, kaip europietiškos valstybės įvaizdžio ir ramiai suka geopolitinį valstybės vairą kita kryptimi.

Ar Turkija tikrai yra Europa?

Nors „Brexit“ paskatino Turkiją ilgam pamiršti apie Europos Sąjungą, jis pagaliau leido ir pamatyti nesuvaidintą Turkijos politinę realybę. Per pastaruosius penkiolika metų visas ES direktyvas bei rekomenduojamas reformas siekęs įgyvendinti šios šalies lyderis R. Erdoganas, panašu, nusispjovė į bet kokią Europos Sąjungos šalių nuomonę ir demonstruoja savo tikrąjį politinį veidą. Žiniasklaidoje vis gausėjant įtarimų, jog tokiam kariniam perversmui Turkijos vadovas buvo pasiruošęs iš anksto (kitą dieną po perversmo numalšinimo pateiktas 3000 teisėjų sąrašas, Erdogano teigimu, susijęs su antivalstybinio perversmo organizavimu) ar net pats jį galėjo inicijuoti, jo pradėtas visų valstybės institucijų valymas pagal geriausias revoliucijų taisykles nepalieka abejonių, kad Turkija nėra ta šalis kuri galėtų pretenduoti į Europos valstybių šeimą.

Socialiniuose tinkluose išplitusios nuotraukos, kuriose suimti ir nuogi išrengti Turkijos kareiviai yra talžomi, verčiant juos žiūrėti į prezidento Erdogano atvaizdus ant sienos, neprimena nieko, ką būtų galima pavadinti europietišku politiniu mentalitetu ar pagarba žmogaus teisėms. Po nepavykusio perversmo prasidėjęs ne tik kariuomenės, bet ir iš anksto parengtas saugumo, teisingumo ir net švietimo institucijų valymas nuo „valstybės priešų“ atskleidžia, jog keletą dešimtmečių sekta Turkijos pasaka apie pažangą ir europietiškas vertybes, kaip jas supranta ir pateikia pačios ES administracinis elitas, buvo tik dūmų uždanga siekiant ekonominės naudos politiniam šalies elitui ir toliau pasiliekant prie savito autoritarinio valdymo stiliaus.

Dar daugiau, nereikia pamiršti, kad po „arabų pavasario“ sukurto chaoso islamo pasaulyje iš esmės trys valstybės – Iranas, Saudo Arabija ir Turkija – varžosi dėl Bagdado kalifato įpėdinių statuso, suteikiančio ne vien simbolinį autoritetą prieš milijardą pasaulio musulmonų. Turkija kaip didelė, galinga ir kaip neseniai įrodžiusi, stabilumą užtikrinti galinti valstybė, turi rimtų pretenzijų į šį statusą. Tačiau tam ji turi mesti visus flirtus su vakarietiškais sekuliarios valstybės principais.

Musulmonų pasaulio lyderiai negali žaisti pagal ateistinių Vakarų politines ir religines taisykles. Todėl Turkijos atsimetimas į palyginti nuosaikią, tačiau akivaizdžiai politiškai islamišką valstybę, yra neišvengiamas, o tuo pačiu ir jos dreifas tolyn nuo silpstančios ES ir jos taisyklių.

Turkiškas šantažas?

Nors šiandien žvelgdami į valymus Turkijoje galime sakyti, jog Europa išvengė galimybės į savo draugiją priimti diktatorių su europietiškų vertybių kauke, neverta tikėtis, jog ši Artimųjų Rytų valstybė nesieks kitokių nuolaidų iš Vakarų valstybių naujomis šantažo priemonėmis. Prieš metus stojimo į ES galimybės ir papildomų lėšų vadinamai kovai su nelegaliais migrantais Turkija reikalavo iš Europos Sąjungos, nebeprižiūrėdama migrantų srauto iš Sirijos. Nors keletas ES valstybių vadovų tai pavadino atviru šantažu ir kvestionavo, kaip tokias priemones naudojančią šalį ES gali toliau kviesti į savo sudėtį, Europos bejėgiškumas migrantų antplūdžio atžvilgiu vertė tenkinti Turkijos finansinius reikalavimus ir jai nuolaidžiauti.

Vis dėlto po „Brexit“ referendumo dar labiau sumažėjus šansams patekti į ES, tikėtina, jog ko prarasti nebeturintis prezidentas Erdoganas gali imtis visų Vakarų valstybių šantažo, flirtuodamas su V. Putino režimu. Dar iki karinio perversmo įvykęs simbolinis susitaikymas su Maskva, o dabar jau ir agresyvūs perspėjimai JAV, jei ši neišduosianti Erdogano politinių konkurentų, besislapstančių Jungtinėse Valstijose, verčia klausti, kokie bus kiti turkiško šantažo žingsniai.

Sunku patikėti, jog antra pagal kariuomenės dydį NATO narė pasitrauks iš aljanso, bet šiai dienai galima prognozuoti, jog suvokdama savo svorį NATO saugumo politikoje Turkija tikrai mėgins išspausti maksimalų kiekį nuolaidų savitai „demokratijai“ ar išsireikalauti finansinės pagalbos – politinės išpirkos iš Vakarų valstybių, žongliruodama savo nusigręžimu nuo Vakarų arba naudodama sąjungos su Rusija kortą. Tai, kaip Turkijos lyderis pernai pastatė į pavojų visą aljansą, numušdamas rusų naikintuvą ir tai, kaip lengvai po pusmečio jis atsiprašė Maskvos, parodo, jog Vakarų valstybės susidūrė su žmogumi be principų. Vilkas NATO kailyje yra pasiruošęs šantažuoti savo Vakarų partnerius. Klausimas kaip į šį šantažą sureaguos patys Vakarai ir ar jie apskritai pasiruošę reaguoti į tokio pobūdžio iššūkius.