Dovilas Petkus. Badas Europoje

Prabėgus Europą supurčiusiems įvykiams, visiems, kurie mąsto apie politiką, metas nustoti verkšlenti dėl rinkų ar piešti graudžiausius scenarijus Europos ateičiai. Britų referendumas šiandien mums gali pasitarnauti kaip šansas iš naujo persvarstyti tą Europos kelią, kuriuo ėjome ir kuriuo dar tik žengsime. Svarstymai apie Europos ateitį privalo tapti pareiga žemynui, kurio bendrijoje mes turėsime tęsti savo būvį. Tuo tarpu bijoti netikėtumų Europos politikoje ir iššūkių, susijusių su mūsų bendro sugyvenimo Senajame žemyne vizija, gali tik tie, kurie dabartinę Europos Sąjungos integracijos politiką laiko vieninteliu ir nepakeičiamu modeliu.

Daugiau federacijos?

Stebint viešąją erdvę po referendumo, labai panašu, jog nei ES vadovai, nei kai kurie ES politikos ekspertai nepadarė jokių išvadų ir žada toliau sukti gilesnės integracijos – Europos federalizmo – link. Panašu, jog iš Vidurio Europos – Lenkijos bei jos kaimynių – sklindantys perspėjimai apie tai, kad toks integracijos tęsinys gali pasibaigti visiška ES griūtimi, Briuseliui – nė motais. 

Visai neseniai tokią poziciją Lietuvoje patvirtino ir mūsų šalyje išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Gediminas Kirkilas bei Vilniaus universiteto profesorius Gediminas Vitkus. Pirmasis viename socialiniame tinkle paragino išlikti ramiems ir tęsti federalizacijos projektą ES viduje, nesiimant pokyčių po Lisabonos sutarties įsigalėjusioje ES integracijos vizijoje. VU profesorius į „Brexit“ žvelgia kaip į naujai atsivėrusią galimybę dar labiau gilinti integraciją tarp likusių ES narių. Sunku ir apsakyti, ant kokio Europos skaldymo grėblio yra lipama antrąsyk vadovaujantis tokiais principais. 

Didžiausiu savo košmaru minėti politikai ir politikos ekspertai laiko galimybę iš naujo derėtis dėl naujos ES sutarties, kurios svarbą jau iškėlė Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis Jaroslawas Kaczynskis. Esą sunku buvo derėtis dėl Lisabonos sutarties, tai negi derėsimės iš naujo. Tačiau kas sakė, kad Europos projektas nebus tobulintinas? Kas nurodė, jog tai, kas įsigaliojo po Lisabonos sutarties, tapo šventa politine karve, kurios negalima kvestionuoti nei politiniams lyderiams, nei demokratiniais referendumais?

Lietuvos politinį elitą yra apraizgiusi mistinė palankumo federaciniam projektui simpatija, neišblėstanti net ir regint akivaizdžius tokio žingsniavimo link Jungtinių Europos Valstijų trūkumus arba akivaizdų Europos gyventojų atsisakymą eiti šiuo keliu. Po Lisabonos sutarties ratifikavimo (Lietuvoje tai įvyko parlamente net neskaičius šios sutarties teksto) dokumentas buvo apipintas politiniais burtažodžiais „progresas“, „žingsnis į priekį“, o bet kokie svarstymai dėl jos netinkamumo Europai arba pasiūlymai grįžti prie politikos „iki Mastrichto“, pripažįstant politinio eksperimentavimo klaidas, buvo laikomi „regresu“ arba „žingsniu atgal“. Visgi, šiandien matydami Europą kamuojančias bėdas, galime konstatuoti, kad progresuoti gali ir liga, o žingsnis pirmyn niekada negarantuoja, jog nežengsi nuo bedugnės krašto. Galime net neabejoti, jog Jungtinę Karalystę Europoje išsaugoti įmanoma tik panaikinant Lisabonos sutartį, kuri privedė prie vidinio ES kracho, ir skatinant pasirašyti naują sutartį Europai, kurios sąlygos nereikalautų šalių narių judėti mistinio ir akivaizdžiai nepriimtino federalizmo pusėn. 

Lietuva kaip politinė kategorija

Apima liūdesys matant, jog Lietuvoje į ES integracijos klausimus žvelgiama arba nerūpestingai, arba tik kuo skubiau pritariant bet kam „europinėje darbotvarkėje“. Deja, daugelis parlamentarų ir apžvalgininkų į politiką vis dar žvelgia kaip į kepurinės šokį. Štai liberalių pažiūrų akademikų grupės, susibūrusios aplink „Naująjį Židinį-Aidus“, narys, VU filosofas Vytautas Ališauskas teigia, jog Lietuvos politikoje viskas eina kaip iš pypkės. Diskusijoje akademikas su šypsena teiraujasi, argi ES mums draudžia kalbėti lietuviškai, argi ji neleidžia mums šokti tautinių šokių. Turbūt negalima būtų net sugalvoti liūdnesnės politinės iliustracijos. Tauta, anot kai kurių Lietuvos mąstytojų, pasirodo, yra tik linksmas etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė Lietuva šokius ir sutartines irgi leisdavo, net paremdavo. Egzistavo vienintelė sąlyga: jokio suverenumo. Apima jausmas, kad apsisuko istorinis ratas, gyvatė vėl ryja savo uodegą ir mus dar paprotina: „nejaugi tau kas neleidžia lietuviškai pasišnekučiuot? Ar į šokius draudžia?“ O apie politiką esą apskritai neverta net kalbėt. 

Verta priminti, jog tikrasis sovietinis paveldas mūsų šalyje yra ne prastai funkcionuojančios postsovietinės institucijos, bet visiškas Lietuvos gyventojų nupolitinimas, kai į kasdienybę buvo įpratinta žvelgti per šaltibarščių ir kanklių prizmę, skatinant nesidomėti svetima ir spektaklį primenančia politine tikrove. Tokios politikos rezultatus matome šiandien, kada tampame neįgalūs idėjiškai prisidėti siūlant esmines reformas Europai ir savo likimą nuolatos paliekame kitų sprendimui – didesnei valstybei, didesniam bankui, didesnei biurokratinei institucijai, kuri yra pakankamai toli nuo mūsų, jog tikėtume jos darbotvarkės nepriekaištingumu. 

Ne paslaptis, jog į Vakarų politines struktūras – NATO ir ES – Lietuva integravosi tam, kad išsaugotų savo politinį suverenitetą nuo grėsmių iš Rytų. Visgi, jei federaciniuose eksperimentuose nebelieka erdvės politiniam tautos suverenui, o tarpvyriausybiškumą pakeičia tik viršvalstybiškumas, galime teirautis, kokia tolesnė šio dalyvavimo prasmė? Jeigu Lietuva išnyksta kaip politinė bendruomenė laike ir erdvėje bei tampa tik keista etnokultūrine Šiaurės Rytų Europos dalimi, koks mūsų politinis tikslas? 

Ne senėjimas, emigracijos katastrofos ar ekonominė recesija, o idėjų badas labiausiai vargina Lietuvą ir visus europiečius. Badas, kuris lemia, jog grupelė eurofederalistais pasivadinusių asmenų suka Europos laivą ten, kur jų šelmiško projekto baigties neišmano net patys autoriai. Gebėjimas atsitraukti nuo Lisabonos sutarties, žengti tą lemiamą žingsnį atgal ir iš naujo užduoti toną Europai gali būti paskutinė galimybė išsaugoti ne suniveliuotą politinę vienybę, bet tautų bendrystę, kuri reikalinga tam, jog viskas, ką prieš šešetą dešimtmečių paklojo Europos Bendrijos tėvai įkūrėjai, nebūtų sunaikinta pernakt.