Dovilas Petkus. Badas Europoje

Prabėgus Europą supurčiusiems įvykiams, visiems, kurie mąsto apie politiką, metas nustoti verkšle...

Prabėgus Europą supurčiusiems įvykiams, visiems, kurie mąsto apie politiką, metas nustoti verkšlenti dėl rinkų ar piešti graudžiausius scenarijus Europos ateičiai. Britų referendumas šiandien mums gali pasitarnauti kaip šansas iš naujo persvarstyti tą Europos kelią, kuriuo ėjome ir kuriuo dar tik žengsime. Svarstymai apie Europos ateitį privalo tapti pareiga žemynui, kurio bendrijoje mes turėsime tęsti savo būvį. Tuo tarpu bijoti netikėtumų Europos politikoje ir iššūkių, susijusių su mūsų bendro sugyvenimo Senajame žemyne vizija, gali tik tie, kurie dabartinę Europos Sąjungos integracijos politiką laiko vieninteliu ir nepakeičiamu modeliu.

Daugiau federacijos?

Stebint viešąją erdvę po referendumo, labai panašu, jog nei ES vadovai, nei kai kurie ES politikos ekspertai nepadarė jokių išvadų ir žada toliau sukti gilesnės integracijos – Europos federalizmo – link. Panašu, jog iš Vidurio Europos – Lenkijos bei jos kaimynių – sklindantys perspėjimai apie tai, kad toks integracijos tęsinys gali pasibaigti visiška ES griūtimi, Briuseliui – nė motais. 

Visai neseniai tokią poziciją Lietuvoje patvirtino ir mūsų šalyje išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Gediminas Kirkilas bei Vilniaus universiteto profesorius Gediminas Vitkus. Pirmasis viename socialiniame tinkle paragino išlikti ramiems ir tęsti federalizacijos projektą ES viduje, nesiimant pokyčių po Lisabonos sutarties įsigalėjusioje ES integracijos vizijoje. VU profesorius į „Brexit“ žvelgia kaip į naujai atsivėrusią galimybę dar labiau gilinti integraciją tarp likusių ES narių. Sunku ir apsakyti, ant kokio Europos skaldymo grėblio yra lipama antrąsyk vadovaujantis tokiais principais. 

Didžiausiu savo košmaru minėti politikai ir politikos ekspertai laiko galimybę iš naujo derėtis dėl naujos ES sutarties, kurios svarbą jau iškėlė Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis Jaroslawas Kaczynskis. Esą sunku buvo derėtis dėl Lisabonos sutarties, tai negi derėsimės iš naujo. Tačiau kas sakė, kad Europos projektas nebus tobulintinas? Kas nurodė, jog tai, kas įsigaliojo po Lisabonos sutarties, tapo šventa politine karve, kurios negalima kvestionuoti nei politiniams lyderiams, nei demokratiniais referendumais?

Lietuvos politinį elitą yra apraizgiusi mistinė palankumo federaciniam projektui simpatija, neišblėstanti net ir regint akivaizdžius tokio žingsniavimo link Jungtinių Europos Valstijų trūkumus arba akivaizdų Europos gyventojų atsisakymą eiti šiuo keliu. Po Lisabonos sutarties ratifikavimo (Lietuvoje tai įvyko parlamente net neskaičius šios sutarties teksto) dokumentas buvo apipintas politiniais burtažodžiais „progresas“, „žingsnis į priekį“, o bet kokie svarstymai dėl jos netinkamumo Europai arba pasiūlymai grįžti prie politikos „iki Mastrichto“, pripažįstant politinio eksperimentavimo klaidas, buvo laikomi „regresu“ arba „žingsniu atgal“. Visgi, šiandien matydami Europą kamuojančias bėdas, galime konstatuoti, kad progresuoti gali ir liga, o žingsnis pirmyn niekada negarantuoja, jog nežengsi nuo bedugnės krašto. Galime net neabejoti, jog Jungtinę Karalystę Europoje išsaugoti įmanoma tik panaikinant Lisabonos sutartį, kuri privedė prie vidinio ES kracho, ir skatinant pasirašyti naują sutartį Europai, kurios sąlygos nereikalautų šalių narių judėti mistinio ir akivaizdžiai nepriimtino federalizmo pusėn. 

Lietuva kaip politinė kategorija

Apima liūdesys matant, jog Lietuvoje į ES integracijos klausimus žvelgiama arba nerūpestingai, arba tik kuo skubiau pritariant bet kam „europinėje darbotvarkėje“. Deja, daugelis parlamentarų ir apžvalgininkų į politiką vis dar žvelgia kaip į kepurinės šokį. Štai liberalių pažiūrų akademikų grupės, susibūrusios aplink „Naująjį Židinį-Aidus“, narys, VU filosofas Vytautas Ališauskas teigia, jog Lietuvos politikoje viskas eina kaip iš pypkės. Diskusijoje akademikas su šypsena teiraujasi, argi ES mums draudžia kalbėti lietuviškai, argi ji neleidžia mums šokti tautinių šokių. Turbūt negalima būtų net sugalvoti liūdnesnės politinės iliustracijos. Tauta, anot kai kurių Lietuvos mąstytojų, pasirodo, yra tik linksmas etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė Lietuva šokius ir sutartines irgi leisdavo, net paremdavo. Egzistavo vienintelė sąlyga: jokio suverenumo. Apima jausmas, kad apsisuko istorinis ratas, gyvatė vėl ryja savo uodegą ir mus dar paprotina: „nejaugi tau kas neleidžia lietuviškai pasišnekučiuot? Ar į šokius draudžia?“ O apie politiką esą apskritai neverta net kalbėt. 

Verta priminti, jog tikrasis sovietinis paveldas mūsų šalyje yra ne prastai funkcionuojančios postsovietinės institucijos, bet visiškas Lietuvos gyventojų nupolitinimas, kai į kasdienybę buvo įpratinta žvelgti per šaltibarščių ir kanklių prizmę, skatinant nesidomėti svetima ir spektaklį primenančia politine tikrove. Tokios politikos rezultatus matome šiandien, kada tampame neįgalūs idėjiškai prisidėti siūlant esmines reformas Europai ir savo likimą nuolatos paliekame kitų sprendimui – didesnei valstybei, didesniam bankui, didesnei biurokratinei institucijai, kuri yra pakankamai toli nuo mūsų, jog tikėtume jos darbotvarkės nepriekaištingumu. 

Ne paslaptis, jog į Vakarų politines struktūras – NATO ir ES – Lietuva integravosi tam, kad išsaugotų savo politinį suverenitetą nuo grėsmių iš Rytų. Visgi, jei federaciniuose eksperimentuose nebelieka erdvės politiniam tautos suverenui, o tarpvyriausybiškumą pakeičia tik viršvalstybiškumas, galime teirautis, kokia tolesnė šio dalyvavimo prasmė? Jeigu Lietuva išnyksta kaip politinė bendruomenė laike ir erdvėje bei tampa tik keista etnokultūrine Šiaurės Rytų Europos dalimi, koks mūsų politinis tikslas? 

Ne senėjimas, emigracijos katastrofos ar ekonominė recesija, o idėjų badas labiausiai vargina Lietuvą ir visus europiečius. Badas, kuris lemia, jog grupelė eurofederalistais pasivadinusių asmenų suka Europos laivą ten, kur jų šelmiško projekto baigties neišmano net patys autoriai. Gebėjimas atsitraukti nuo Lisabonos sutarties, žengti tą lemiamą žingsnį atgal ir iš naujo užduoti toną Europai gali būti paskutinė galimybė išsaugoti ne suniveliuotą politinę vienybę, bet tautų bendrystę, kuri reikalinga tam, jog viskas, ką prieš šešetą dešimtmečių paklojo Europos Bendrijos tėvai įkūrėjai, nebūtų sunaikinta pernakt. 





Susiję straipsniai

Įžvalgos 5677584748266422752

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-06 08:07

    Liuks, kaip visada taikliai. Dėkui ir sėkmės autoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-07-06 10:08

    Na, Europos bendrijos tėvai įkūrėjai buvo krikščionys ir jie matė bendriją krikščionišką ir demokratišką.

    Jei sekėjai iš bendrijos išmetė krikščionybę ir leiskite drįsti pasakyti - demokratiją, tuomet kaip niekada aktualus tampa klausimas Lietuvai - kam reikėjo bėgti iš vienos sąjungos, kad patekti į panašią kitą?

    Jei Europos sąjunga būtų suverenių valstybių sąjunga, kurioje kalbama tik apie ekonominius dalykus, bet nemokoma, kaip kiekviena tauta privalo gyventi, tuomet būtų kvaila išeiti iš tokios sąjungos. O jei norima turėti viską bendrą (kaip Tarybų sąjungos laikais), tai pasilikti tokioje sąjungoje irgi būtų kvaila.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tarybu sajunga buvo bandoma islaikyti per prievarta, taciau hi vistiek subyrejo. O sitoje viskas lyg ir savanorisku pagrindu, nera tokios totalios kontroles. Tad lyg ir lengviau turetu buti zmonems pradeti judeti nei anuomet... Bet labai stipri propaganda, visur meinstryme vyrauja "viena tiesa" (ar imsim gejus, ar breksita ar poziuri i religija). Kazi ar taip ideologiskai apdoroti zmones Vakaruose sugebes issilaisvinti nuo joems nuo lopsio primestu mastymo stereotipu ir imti laisvai mastyti apie tai las esminga...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-07-06 10:58

    Ta straipsnio dalis, kur apie cepelinus, kasas, sokius ir nupolitinima - kaip nurasyta nuo Putinaites minciu apie Marcinkeviciu. Visiskai teisingu minciu, kurioms visiskai pritariu. Bet kartu visiskai nepritariu SSSR ir ES gretinimui. Siandien nera jokios isorines prievartos mums buti sajungoje. Jokios smurto gresmes bet kokios diskusijos ir bet kokiu sprendimu atveju. Kad nera diskusijos ir menkystos politikoje neigalus priimti sprendimus - tai kitas reikalas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Siandien nera jokios isorines prievartos mums buti sajungoje" citata.
      - Pažiūrėsim, kaip dugną dėsim. Britanijos skyrybos su ES parodys kiek ir kokios rūšies prievartos ES nėra. Valdžią turinčių eurofanatų retorika šiame kontekste yra gana grėsminga. Palaukim.
      "Jokios smurto gresmes bet kokios diskusijos ir bet kokiu sprendimu atveju." citata.
      - Kažkodėl prisimenu vieno iš ES "kankorėžių" užuominą, kad šalys neįsileisinčios "pabėgelių" bus baudžiamos finansiškai. Bet tai turbūt nesiskaito. Nes pinigai yra jų, o kas turi pinigus, tas ir gali užsakyti geidžiamą pozą.
      "nuo Putinaites minciu apie Marcinkeviciu. Visiskai teisingu minciu, kurioms visiskai pritariu" citata.
      - mėgstate kai psiaudointelektualai stengdamiesi susireikšminti bando diskredituoti iškilesnius (Marcinkevičius) lietuviams žmones?(klausimas retorinis) ponas turit intelektualiniams iškrypimams "gerą skonį"... :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-07-06 22:59

      Prievarta ir totalitarizmas yra visai įmanomi "liberalioje demokratinėje valstybėje". Demokratijos priešingybė - autokratija, totalitarizmo priešingybė - laisvė. Jei PRIVALAI nužudyti kažką (abortuoti, eutanizuoti), tai nebėra laisvė, o gryniausias totalitarizmas liberalios demokratijos sąlygomis. Jei dėl nepritarimo gėjų eisenoms gali netekti darbo ar koncertinių kontraktų, tai nėra laisvė - tai totalitarizmas. Tai netaikoma vien asmenims. Jei ES valstija (toks Gluosnis nebenori Lietuvos valstybės) nesutinka su jai skirta atbėgėlių kvota, jos lauks dotacijų nutraukimas ir balso Soviete atėmimas - visa tai yra liberalu, demokratiška ir merkeliškai-obamiškai-valatkiškai-tapiniška.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-07-06 11:12

    Liūdna, kaip vyresnio amžiaus žmonės, turintys jau daug gyvenimiškos patirties - turiu mintyje filosofą V. Ališauską - nesupranta politikos prasmės, džiaugiasi tuo, kad niekas nedraudžia mums kalbėti, dainuoti lietuviškai... Nusvyra rankos... Viskas girdėta ir pažįstama iki koktumo nuo sovietinių laikų. Štai kur mauras padarė darbą ir akivaizdūs to rezultatai.
    Vienintelė viltis - pažangus, išsilavinęs jaunimas. Todėl linkime jums daug sveikatos ir energijos kovojant už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą, kad neišnyktume, kaip išnyko mūsų broliai prūsai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Isorines prievartos zinoma nera, bet valdantieji jau seniai suvoke kad daaaug veiksmingesne uz ja yra ekonomine: atsiskirsit, liksit pliki basi be duonos kasnio plius dar su politiniu chaosu kaip 1992aisiais. Kas to nori? Visiems juk idiegta kad materialus gerbuvis daug svarbiau uz kazkokia ten abstrakcia laisve ar tauta kaip politini subjekta... Lygiai kaip siuolaikiniai totalitarai suvoke seniai kad vietoj cenzuros ir informacijos kontroles daug efektyviai yra meinstrymqine "viena tiesa", o visi kiti jai nepritariantys yra marginalizuojami, apsmeiziami, isjuokiami... Atraskit tad esminiu skirtumu...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-07-06 18:46

      Politikos moksle seniai kalbama apie dvejopą totalitarizmą - kietąjį ir švelnųjį. Švelniajame jau dabar galimi atleidinėjimai iš darbo ir finansinės represijos. Pradžiai... Kafkos "Procese" ir "Pilyje" aprašomas turbūt tarpinis šių totalitarizmų variantas.

      Panaikinti
  7. Ar kas nors galetu papunkciui isvardinti"akivaizdžius tokio žingsniavimo link Jungtinių Europos Valstijų trūkumus".
    Kas tokio galima gyvenant atskirai ir izoliuotai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-07-06 19:12

      Gal girdėjote ką apie Montanos valstybę Šiaurės Amerikos žemyne? Aš ne. Norite tokio montaniško valstybingumo? O gal oregoniško ar minesotiško?

      Panaikinti
    2. Gluosnis labai logiškai (pagal liberalizmą), demonstruodamas itin platų mąstymo spektrą (irgi pagal liberalus) pastebėjo, kad alternatyva ištirpimui viename šlovingame "sajūz nerušymy" tėra viena - visiška saviizoliacija. Galėtų dar ką nors iš standartinių liberalų argumentų - pvz. grįžimą į gūdžius viduramžius arba balaną ir vyžas pridėti, kad pilnesnis vaizdas būtų. :)
      Ne, bet rimtai - "ar kas nors galetu papunkciui isvardinti" valstybingumo praradimo trūkumus? ;)

      Panaikinti
    3. Pikc nesnekek uz mane. Klausimas neatsakytas - kuo blogos jungtines europos valstijos? Na but geriau kaip sveicarijos pavyzdziu ne amerikos.
      EU reikia keisti valdyma inest daugiau demokratijos o ne isiskirstyt...

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2016-07-09 09:16

      Gluosniui
      "Jungtinės europos valstijos" yra tamstos pasiūlyta tema, tai būkit nuoseklus ir paaiškinkit ką bandote įsiūlyti. Vietoj to jūs suktai klausimu bandote savo "misiją" permesti ant PIKC ir oponentų.
      Nebent pats neįsivaizduojate apie ką pradėjote kalbą.

      Grįžtant prie ES temos mane tenkintų ne išsiskirstymas,o situacija iki Lisabonos sutarties pasirašymo.

      Panaikinti
    5. Tema primesta ne mano o is straipsnio, citata "Politinį elitą yra apraizgiusi mistinė palankumo federaciniam projektui simpatija, neišblėstanti net ir regint akivaizdžius tokio žingsniavimo link Jungtinių Europos Valstijų trūkumus"

      Kokie tie trukumai? As matau trukumus EU valdyme o ne federalizacijoje.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2016-07-09 10:50

      Gluosni, gal išvardinkit Šveicariją sudarančius federacinius vienetus. Aš jų nelabai girdžiu šiandieninėje kasdienybėje. Gal jie jau ištirpo istorijoje? To ir Lietuvai linkite?

      Panaikinti
    7. Gluosni, aš ne UŽ tamstą šnekėjau - aš paties tamstos išsakytą mintį pakartojau, nes būtent pats tamsta, o ne aš gyvenimą "atskirai ir izoliuotai" įvardinote kaip vienintelę ištirpimo sajūze alternatyvą. ;)
      O jei tamstai kyla klausimas "kuo blogai netekti valstybingumo?", tai atsakykit į klausimą "kokio velnio tada reikėjo iš ano sajūzo bėgti?" ;)

      Panaikinti
  8. Na aisku, arba tampam siaures rytu provincija vieningoj Europos valstybej arba izoliuojam save kaip Envero Hodzos laiku Albanija. Kitu variantu nera ir negali buti. Tipiska liberalu demagogija.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Drąsus straipsnelis. Sovietų sąjungoj už tokius - neduodavo valgyt. O ES - federalistai gali gyvą suvalgyt...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. p.Algi,pritariu jūsų nuomonei: straipsnis pilietiškai drąsus ir teisingas,o jūsų palyginimas-taiklus ir aiškus. Mano galva, prarasti valstybės suverenumą yra pati didžiausia tragedija tautai ir jos ateičiai. Kosmopolitas[gr. kosmopolitēs — pasaulio pilietis], žmogus, nepaisantis savo ir kt. tautų tradicijų, kultūros, gyvybinių interesų, neturintis patriotizmo; kosmopolitizmo šalininkas,(angl. World citizen), kosmopolitas – terminas, apimantis asmenis, kurie atmeta tradicinį geopolitinį skirstymą, paremtą valstybėmis, tautomis ir remia pasaulinę valdžią bei demokratiją. Pasaulio pilietis nepriima patriotinio identiteto, o pareiškia save kaip individualią asmenybę ir pažymi savo nepriklausomybę.

      Panaikinti
  10. "argi ES mums draudžia kalbėti lietuviškai, argi ji neleidžia mums šokti tautinių šokių"

    Drausti nedraudžia, bet atima norą būti lietuviais.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2016-07-10 14:22

    Geriausiais būdas, dar daugiau alaus, tada dar daugiau atsiranda filosofijos,o rytą kaip ir Saulė teka, vėl nuo pradžių.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item