Antanas Kulakauskas. Superklasė: ar ji leisis į derybas dėl kainos, kurią verta sumokėti už stabilumo išlaikymą?

© DELFI (V. Kopūsto nuotr.) Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko socialiniame ...

© DELFI (V. Kopūsto nuotr.)
Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko socialiniame tinkle Facebook paskelbtais pasvarstymais perskaičius Davido Rothkopfo studiją „Superklasė. Globalusis galios elitas ir jo kuriamas (ar valdomas) pasaulis“ („Superclass. The Global Power Elite and the World They Are Making“, 2008) apie naująją pasaulio geopolitinę sąrangą ir jos keliamus iššūkius demokratijai.

Knieti pasidalinti savo mintimis ir šiokia tokia informacija apie dar vieną knygą, kuri, mano galva, svarbi politiniam išprusimui ir adekvačiam šiuolaikinio pasaulio suvokimui, tačiau lietuviškajame diskurse nefunkcionuoja, nors, tikriausiai, Lietuvoje ir apskritai tarp lietuviškai skaitančiųjų yra žmonių, ją skaičiusių originalo ar kuria kita kalba.

Turiu omenyje amerikiečio Davido Rothkopfo (gim. 1955 m.) knygą „Superclass. The Global Power Elite and the World They Are Making“ (2008). Lietuviškai tas pavadinimas turėtų skambėti maždaug taip: „Superklasė. Globalusis galios elitas ir jo kuriamas (ar valdomas) pasaulis“. Tai lengvu stiliumi parašytas istorinės (politinės) sociologijos veikalas (mokslinis, o ne propagandinis) apie žmonių klasę, darančią didžiausią įtaką šiuolaikinio pasaulio raidai. Patys šios klasės nariai savo veiklą galiausiai orientuoja į pasaulį kaip visumą (skubu įspėti – su vadinamosiomis sąmokslo teorijomis tai neturi nieko bendra), nors kai kurie iš jų gali būti vadinami antiglobalistais, veikiančiais globaliu mastu. Pats autorius sako, kad knyga skirta aprašyti pasaulinės valdžios koncentracijos kelių žmonių rankose reiškinį.

Tokių žmonių, autoriaus nuomone, iš viso esama apie 6 tūkstančiai, t.y. vienas iš milijono (dabar gal jau ir daugiau). Šią superklasę sudaro valstybių vadovai (žinoma, ne visi ir ne visų), stambiausių pasaulio korporacijų generaliniai direktoriai, medijų magnatai, milijardieriai, aktyviai suinteresuoti savojo kapitalo investicijomis, technologijų verslo vadovai, naftos magnatai, padidintos rizikos fondų vadybininkai (hedge fund), nieviešųjų kapitalo rinkų investuotojai (private equity), didžiausių karinių pajėgų svarbiausi vadai, keli didžiausių bažnyčių ir religijų lyderiai, saujelė visame pasaulyje pripažintų ir išpopuliarėjusių (kas be ko, ir išpopuliarintų) rašytojų, mokslininkų ir menininkų, o taip pat ir tarptautiniu mastu veikiančių teroristinių bei organizuoto nusikalstamumo struktūrų vadai.

Beje, vienas iš knygos šaltinių yra autoriaus interviu ir neformalūs pokalbiai su daugeliu šios klasės narių. Autorius pats gal ir nepriklauso šiai klasei, bet dėl savo CV (kadaise ėjo nemenkas pareigas globalaus finansų verslo struktūrose), statuso ir reputacijos neturi prieigos prie šios klasės atstovų problemų. Kol rašė knygą, buvo savo vardo tarptautinės konsultacinės firmos prezidentas, dėstė keliose prestižinėse JAV aukštojo mokslo institucijose, tarp jų – ir Kolumbijos universitete.

Superklasė, kaip rodo išvardyta jos struktūra, nėra ir negali būti politiškai ir idėjiškai vieninga, juolab neva slaptai, ranka rankon veikiančių žmonių klasė, kaip kad atrodo įvairių sąmokslo teorijų kūrėjams, propaguotojams ir adeptams (sekėjams), tačiau tam tikra prasme ją „vienija“ valdžios ir galios didinimo ar išlaikymo pasauliniu mastu logika (tikslai), o pastaruoju metu dominuojantį šios dominuojančios klasės elitą (t.y. elitų elitą) – dar ir ekonominio neoliberalizmo doktrina (ideologija).

Pagal šią doktriną, nesąmoningai tapusią ir daugumos paprastų žmonių (beje, ir Lietuvoje) mąstymo ir realybės matymo būdu, valstybės tėra įrankiai, o jų teritorijos ir gyventojai – resursai ir rinkos (žinoma, dauguma paprastų žmonių to nesuvokia). Tiesa, efektyvumo vardan šia ideologija grindžiami politiniai sprendimai neretai motyvuojami ar atskiedžiami tautiniais patriotiniais šūkiais. Ir taip daroma ne tik dabartinėje Lietuvoje, bet ir JAV, be abejo, skirtingais būdais, priklausomai nuo šalyje susiformavusios politinės kultūros ir šalies vietos hierarchinėje pasaulio geopolitinėje sąrangoje.

Nors sąmokslo teorijos apie neva iš vieno superslapto centro valdomą pasaulį tėra pasaka, beje, visiškai nepavojinga globaliajai valdžiai ir netgi savotiškai ją stiprinanti, bet faktas, netgi neslepiamas – dauguma strateginę reikšmę turinčių politinių klausimų šiuo lygmeniu (tiesą sakant, neretai ir nacionaliniu) svarstomi šešėlyje, saugantis „pašalinių“ ir viešumos – yra nekvestionuojamas. Be to, neformalių globaliojo elito susivienijimų (Davosas, Bilderbergo grupė, Trišalė komisija, Bohemia Grove ir kt.) renginiai, juose svarstomi klausimai ir svarstymo metu gimstančios neformalios rekomendacijos pasaulio raidai daro žymiai didesnę įtaką nei oficialiųjų globaliu mastu veikiančių tarptautinių (tarpvalstybinių) organizacijų – Jungtinių Tautų ar UNESCO – sprendimai. Tiesa, tos rekomendacijos vienaip ar kitaip, didesniu ar mažesniu mastu realizuojamos per oficialių, globaliu mastu veikiančių tarptautinių ekonominių organizacijų, visų pirma, tokių kaip Tarptautinis Valiutos fondas, Pasaulio banko grupė, Pasaulinės prekybos organizacija, politiką, o taip pat ir per regionines tarptautines, pirmiausia, per Vakarų pasaulio, organizacijas bei nacionalines vyriausybes.

Tokios neformalios globalios valdžios buvimas riboja nacionalinių vyriausybių veiklą net ir vidaus politikos srityje – to dauguma paprastų žmonių, kaip ir masinės informacijos srityje dirbančių žurnalistų, nesuvokia. Žinoma, riboja nevienodu mastu, o priklausomai nuo valstybės vietos geoekominėje pasaulio struktūroje ir geopolitinės galios sąrangoje.

Kita vertus, dabartinis neformalios globalios valdžios politinis kursas, nepaisant jo viešajame diskurse nuolat reiškiamo rūpesčio žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei liberalios demokratijos plėtra, iš tikro grindžiamas iki specifinių mažumų teisių susiaurinta žmogaus teisių samprata, paliekant finansų pasaulio galingųjų ir korporacijų malonei tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas socialines masių teises ir veda prie vis didėjančio masių nusivylimo demokratija net ir vadinamosiose senos demokratijos šalyse ir apskritai – prie didėjančio demokratijos neįgalumo: kad ir ką berinktum, niekas iš esmės nesikeičia; istorinės politinės ideologijos nedaro esminės įtakos politikos turiniui, jos atlieka vėliavėlių vaidmenį.

Juk neformalios globalios valdžios niekas nerenka. Vieną kartą atsiradusi, ji pati nusprendžia, ką kooptuoti į savo tarpą, kuo papildyti savo gretas. O jei kurioje nors šalyje demokratinių rinkimų keliu į valdžią ateina jėgos, mėginančios šokti ne pagal globalaus elito dūdelę, pradedamas kelti propagandinis triukšmas apie demokratijai ir tarptautinei tvarkai kylantį pavojų, neretai lydimas politinio spaudimo ir grasinimų sankcijomis.

Žinoma, demokratinių rinkimų keliu į valdžią gali ateiti ir antidemokratinės jėgos (naujausias pavyzdys – Turkija, nors rubikonas ten dar, atrodo, neperžengtas). Tačiau tie diktatūriniai režimai, kurie įsipaišo į globaliojo elito paišomas pasaulio geopolitines schemas, dažniausiai nekliūva menamai demokratija besirūpinančiam globaliajam elitui.

D.Rothkopfas analizuoja ir stiprėjančius antiglobalistinius bei nacionalistinius judėjimus, ir nors neatmeta jų galimos sėkmės per artimiausius kelis dešimtmečius, vis dėlto nelaiko to tinkama alternatyva dabartinei globalaus elito diktuojamai politikai, nors pastarosios ydingumu iš esmės jis ir neabejoja.

Išties – tokios turtinės diferenciacijos ir poliarizacijos pasaulyje, kokia yra dabar ir vis didėja, žmonijos istorijoje dar nebuvo. Ir jokia ekonomikos ar technologijų plėtra, tęsianti ligšiolinį politikos kursą, situacijos nepakeis. O tai veda arba į naujuosius viduramžius (luominę visuomenę, kad ir neįteisintą formaliai, ir baudžiavą), arba į vergvaldinę socialinę tvarką. Negalima atmesti, kad tokia raida gali baigtis ir pasaulinio masto civilizacine katastrofa.

Nors D. Rothkopfas, skirtingai nuo I. Wallersteino, yra aiškiai dešiniųjų pažiūrų žmogus, iš esmės netikintis, kad visuomenės politiniame gyvenime galima visavertė lygybė, kad žmoguje, kaip visuomenės politinio gyvenimo dalyvyje, gali būti suvaldytas jo gyvuliškas pradas, bet jo politinės išvados, bent jau dėl artimiausios perspektyvos, formuluojamos (klausimų forma) kad ir neidentiškai, bet panašiai, kaip ir I. Wallersteino: „Istorija yra pasakojimas apie derybas tarp turtingųjų bei valdžią turinčiųjų ir tų, kuriems likimas nebuvo toks malonus ir kurie jaučiasi nesaugūs. Tai yra pasakojimas apie derėjimąsi dėl kainos, kurią reikės sumokėti už stabilumo išlaikymą. Neturtingiems ir silpniems niekada nebuvo vietos prie stalo. Epocha po epochos jie pralaimi derybas dėl kainos. Tame (istorijos ir politikos – A.K. past.) turguje turtingieji išlošė dabartį ir įgijo pranašumą ateičiai, tuo tarpu neturtingiesiems liko trupiniai nuo ponų stalo ir geresnio gyvenimo pažadai jų ateities kartoms. Tokio tipo susitarimas yra prastas ir negali išsilaikyti ilgai. Todėl klausimas, kurį mes ir superklasė privalo iškelti, skamba taip: kas šį kartą pirmasis žengs žingsnį permainų (esamos tvarkos keitimo – A.K. past.) kryptimi ? Kokias formas įgis šis judėjimas ? Ar dabartiniai elitai vėl bus pakeisti naujais elitais, veikiančiais visų vardu, bet iš tikrųjų besirūpinančiais tik savo paties perdėm siaurai suvokiamais interesais? Ar galų gale bus nedviprasmiškai suprasta, kad tvirtas (socialinis ir tarptautinis – A.K. past.) stabilumas yra grindžiamas pusiausvyra tarp laisvės ir teisingumo, tarp ekonominės plėtros ir teisingo turtų paskirstymo, o taip pat – ir tarp saujelės vadų ir visų tų, kurie suteikia vadams valdymo mandatą?“

Tai klausimai, verčiantys ieškoti atsakymų visus, kurie neabejingi mūsų visų kaip visumos (tiek pasaulio, tiek ir atskiros šalies mastu) likimui. Aišku, kad norint surasti politiškai tvarius, socialinį bei politinį stabilumą ir tvarią plėtrą užtikrinančius atsakymus, reikia iš tikro nuolatinio demokratinio dialogo ir iš tikro demokratinės politikos, o ne jos imitacijų ir deklaracijų.

Bet tokiam dialogui savo ruožtu reikia įstatymais įtvirtintų taisyklių ir tinkamai įrengtos politinių derybų aikštelės. Rinkimų, kuriais valdantieji ir jiems patarnaujantys norėtų apriboti valdomųjų dalyvavimą politikoje, tam aiškiai nepakanka.

Susiję straipsniai

Įžvalgos 6093005054625257789

Rašyti komentarą

  1. Iš tų:

    "Tokių žmonių, autoriaus nuomone, iš viso esama apie 6 tūkstančiai, t.y. vienas iš milijono (dabar gal jau ir daugiau). Šią superklasę sudaro valstybių vadovai (žinoma, ne visi ir ne visų), stambiausių pasaulio korporacijų generaliniai direktoriai, medijų magnatai, milijardieriai, aktyviai suinteresuoti savojo kapitalo investicijomis, technologijų verslo vadovai, naftos magnatai, padidintos rizikos fondų vadybininkai (hedge fund), nieviešųjų kapitalo rinkų investuotojai (private equity), didžiausių karinių pajėgų svarbiausi vadai, keli didžiausių bažnyčių ir religijų lyderiai, saujelė visame pasaulyje pripažintų ir išpopuliarėjusių (kas be ko, ir išpopuliarintų) rašytojų, mokslininkų ir menininkų, o taip pat ir tarptautiniu mastu veikiančių teroristinių bei organizuoto nusikalstamumo struktūrų vadai."


    - tik vienas-kitas procentas yra "superklasės" "tikrieji"/savi nariai. Kiti tėra besąlygiškai vykdančios pirmųjų nurodymus marionetės neturinčios kito pasirinkimo, laikomos ant kompromatų pavadėlių, gaunančios pasakiškus "atlyginimus".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-07-25 14:46

    ..."O jei kurioje nors šalyje demokratinių rinkimų keliu į valdžią ateina jėgos, mėginančios šokti ne pagal globalaus elito dūdelę, pradedamas kelti propagandinis triukšmas apie demokratijai ir tarptautinei tvarkai kylantį pavojų, neretai lydimas politinio spaudimo ir grasinimų sankcijomis"....iliustracija apie Lenkiją, beje mūsų "apžvalgininkų" keliamas triukšmelis irgi mums garbės nedaro, reikėtų apie kaimynus santūriau atsiliept.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad tie "apžvalgininkai" - visai ne "mūsų", o sajūzo. Palyginimui - ar sovietų okupacijos laikais bolševikinės propagandos skleidėjai galėjo būti "mūsų", net jeigu jie buvo lietuviai pagal kilmę (bet pagal sąmonę - "tarybiniai piliečiai", kaip ir šitie - "europiečiai")? ;)

      Panaikinti
    2. P.S. Įdomu pastebėti, kad tie patys "apžvalgininkai" tiesiog be muilo lenda tiems patiems lenkams (atseit, "strateginiams partneriams") tolerantiškon vieton - bet, štai, jeigu išgirdo "fas" iš Briuselio... :)
      Trumpai tariant, tos baudžiauninko mentaliteto faunos tarnavimas svetimiems yra kelių pakopų - "dideliam ponui" ir "didesniam ponui". :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item