Alvydas Jokubaitis. „Dievas nemiršta pagal ateistų norus“

www.bernardinai.lt Su filosofu Alvydu Jokubaičiu kalbėjomės netrukus po Didžiosios Britanijos...


www.bernardinai.lt

Su filosofu Alvydu Jokubaičiu kalbėjomės netrukus po Didžiosios Britanijos referendume priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos. Ne, pokalbis nesisuko apie šį konkretų referendumą. Jis veikiau pasitarnavo kaip lakmuso popierėlis, leidžiantis įvertinti didžiausius šiuolaikinės demokratijos iššūkius ir bėdas. Filosofo teigimu, šiandienė demokratija iš politinio sutvarkymo jau yra tapusi religija, reikalaujančia, kad viskas, net ir Bažnyčia, būtų demokratiška.

Jau labai ilgai yra kalbama apie religijos mirtį. Tačiau ar iš tikrųjų Dievas mirė, kaip kad bandė sakyti Nietzsche? O gal Dievo vietą užėmė kažkas kitas, nes žmogus paprasčiausiai negali be tikėjimo?

Samprotavimai apie religijos mirtį nepasiteisino dėl trijų priežasčių. Pirma, Dievas nemiršta pagal ateistų norus. Stalinas ironiškai klausė, kiek popiežius turi tankų, ir galiausiai sovietinis ateizmas pralaimėjo nė vieno tanko neturinčiam popiežiui. Antra, religija ir teologija žmogui paaiškina tai, ko nepaaiškina mokslas ir filosofija. Tikėjimas sukuria tikrumą, kurio nesuteikia mokslas ir filosofija. Dievas neturi vaikščioti į Mokslų akademiją ir įrodinėti savo buvimo, kaip norėjo sovietiniai komunistai. Trečia, ateistai anksčiau ar vėliau supranta, kad vadovaujasi religija be dievo. Jie atmeta Dievą, bet vietoj jo sukuria daug naujų stabų – pinigus, politines ideologijas, meną ar krepšinį. Religija žmogiškumą padeda suprasti labiau, negu visi jos pakaitalai kartu sudėjus. Jėzus Kristus mums nepaliko nė vienos publikacijos, tačiau be jo žodžio negali nei mokslininkai, nei beraščiai.

XX amžiuje galime kalbėti apie ideologijas, užėmusias religijos vietą – nacionalsocializmą, komunizmą. Tuo tarpu šiandien Jūs užsimenate apie demokratijos religiją. Kuo demokratija kaip religija skiriasi nuo demokratijos kaip politinio sutvarkymo?

Demokratija jau seniai nėra tik politinė santvarka. Iš tų pačių demokratinių įsitikinimų galima išvesti dvi skirtingas Didžiosios Britanijos valstybes: vieną – Europos Sąjungoje, kitą – už jos ribų. Dabartinė demokratija reikalauja, kad viskas būtų demokratiška – šeima, mokykla ir net Bažnyčia. Demokratai sako, kad „liaudies balsas yra dievo balsas“. Tai rodo jų religinę pretenziją. Jie mano, kad liaudis ar tauta turi užimti Dievo vietą. Demokratija šiandien yra pasaulėžiūra ir pats tikriausias religijos pakaitalas. Demokratinės visuomenės piliečiai mano, kad neturi būti jokių ne jų pačių sukurtų santykių tarp žmonių. Iš to atsiranda priešiškumas teologijai. Demokratai eksperimentuoja su visuomene, bet jie neturi aiškaus supratimo, kokį žmogų ir visuomenę nori sukurti. Vakar norėjo vieno, šiandien – kito. Pagrindinis demokratų tikslas – nuolatos keisti nusistovėjusias žmonių gyvenimo formas. Platonas sakė, kad demokratijai būdinga tėvažudystė. Ši santvarka naikina savo tėvus. Nereikia stebėtis Brexitu. Tai beveik demokratijos norma. Jau seniai buvo matyti, kad Europos Sąjunga nori sugriauti tautinę valstybę, kuri buvo pagrindinė demokratijos saugotoja. Nustebino tik tai, kad ES demokratija šiandien jau nori sugriauti savo pačios sukurtas politinio gyvenimo formas. Tai didelių eksperimentų ir išbandymų pradžia. Demokratai ieško naujos liturgijos.

Kalbate apie tai, jog demokratija reikalauja, kad „liaudies balsas būtų dievo balsu“. Tačiau kas šiandienėje demokratijoje yra ta liaudis? Kitaip tariant, ar apskritai dar galime kalbėti apie tokį dalyką kaip demosas, ar turime tik tarsi flashmobas tam tikru momentu susiburiančius pavienius piliečius, kurie čia pat išsiskirsto?

Demokratijai reikia liaudies (demos) kaip formalaus principo, be kurio neįsivaizduojamas valdžios šeimininkas. Kam dabar priklauso valdžia? Tautai arba liaudžiai. Tai teisinė fikcija, be kurios negali funkcionuoti demokratija. Tarpukario Lietuvoje buvo sakoma, kad demos yra tauta, Sovietų Sąjungoje suverenas buvo liaudis. Šiandien nenorima kalbėti nei apie vieną, nei apie kitą. Nebežinome, kas mes esame – tauta ar liaudis. Minia nėra nei tauta, nei liaudis. Jeigu lietuviai ir kitos Europos tautos yra tik minia, laikas Europos demokratijai suteikti paskutinį Ligonių patepimo sakramentą. Niekas niekada nėra matęs tautos, kuri, tarkime, ateina į teatrą. Dažniausiai ji tik 50 procentų pasirodo rinkimuose. Tai mistiška esybė, kaip ir bet kurios monoteistinės religijos Dievas. Be iš nedemokratiškos monarchijos laikų paveldėtos suvereniteto idėjos neįmanoma sukurti demokratijos. Tai dar vienas ryškus įrodymas, kaip mūsų dabartinis politinis mąstymas priklauso nuo teologijos. Net ateistai nepajėgūs valstybės apmąstyti be teologinės kilmės visagalio Dievo idėjos.

Apie tautą šiandien kalbama labai nenoriai, klasiniai skirtumai nyksta, kalbama apie bažnyčių tuštėjimą, kitaip tariant, kas šiandien gali būtų klijais, kurie pavienius individus dar gebėtų suklijuoti į kolektyvą?

Mes šiandien norime neįmanomo dalyko – netautinės demokratijos. Kol kas niekas neįrodė, kad yra kažkoks rimtas pakaitalas tautai. Su visa meile Europos Sąjungai reikia pasakyti, kad ji turi didelių, savo dabartiniu pavidalu neįveikiamų, demokratijos problemų. Tauta demokratijai tarnauja geriau. Tautinė valstybė, ypač Vokietijos ir Italijos atveju, konfliktavo su demokratija. Tačiau akivaizdu, kad ji yra tikras moderniosios demokratijos vaikas. Lietuvių valstiečiai niekada nebūtų sukūrę valstybės, jeigu ne modernioji demokratija. Skirtingai negu mano mūsų kolegos iš Vakarų Europos, Vidurio ir Rytų Europos tautinio atgimimo epocha nebuvo vien tik tautos išskirtinumo propagandos metas, bet pažymėta kosmopolitinės demokratijos kūrimo žyme. Nacionalizmas dažnai suvokiamas kaip konservatyvus reiškinys, tačiau savo pagrindinėmis intencijomis jis yra demokratiją nešanti ideologija. Jau sakiau, kad demokratija ryja savo vaikus. Laikas suprasti šią jos tamsiąją pusę Dabartinis Europos Sąjungos konstitucijos atskyrimas nuo tautos yra vienas iš šio dalyko įrodymų. Remiantis oligarchiniais Europos valstybių politinio elito sprendimais šiandien naikinama tautinė valstybė. Nežinia, kodėl turi nelikti tautos, kuri prieš du amžius buvo kovos už demokratiją pagrindas. Europos Sąjungos elitas šiandien vis labiau verčia Vidurio ir Rytų Europos žmones gyventi pagal savo, o ne jų pačių XIX a. sukurtą kultūrinę revoliuciją. Šiandien jau galima kalbėti apie dviejų demokratinių revoliucijų konfliktą, be kurio įsisąmoninimo Europos Sąjunga pasmerkta nesėkmei. Kol kas nėra jokių klijų, galinčių pakeisti tautinės valstybės klijus. Vakariečiai tik nevykusiai mus bando įtikinti, kad tauta yra asmeninės, o ne politinės reikšmės dalykas. Tai prilygsta demokratijos keitimui imperija, o tiksliau – ES pajungimui Vokietijai. Ši šalis yra Europos prakeiksmas. Net kai jos piliečiai nuoširdžiai kovoja su nacionalizmu, iš to gaunasi tik naujas nacionalizmas, naujo reicho kūrimas. Paklauskite apie tai graikų ir anglų. Europos Sąjungą šiandien pirmiausiai reikia deideologizuoti, išvaduoti nuo pasaulėžiūrinių europiečių nesutarimų. Prisiminę, kaip lietuviai alumi buvo viliojami stojimo į ES referendume, nesugalvokime daryti kažko panašaus kaip britai, nes sulauksime panašaus blogo rezultato.

Viena vertus, kalbėdami apie šiandienę politiką, baiminamės technokratų valdymo, kai sprendimų priėmimą į savo rankas perima profesionalai, kurie tariasi žiną geriau, teigia išmaną ir esą įvaldę metodus. Kita vertus, lygiai taip pat baiminamės ir demokratijos kaip masės valdymo, kur sprendžia paprasta dauguma, nebūtinai atsižvelgianti į mažumos interesus. Pirmoji demokratijos forma yra elitistinė ir sprendimų priėmimą perkelia mažai išmanančiųjų grupelei, tuo tarpu kita vadovaujasi net ne lygybės, o lygiavos vertybe, kur, radikaliai tariant, visiškas neišmanėlis turi tokį patį balsą kaip ir tas, kuris konkretaus klausimo suvokimui galbūt skyrė marias laiko. Taigi demokratija nuolat svyruoja tarp kraštutinumų ir panašu, kad iš to kyla ir tas permanentinės revoliucijos siekis, kai liaudis kyla prieš valdančiuosius elitus, tačiau jie greitai atsigamina kita forma vien tam, kad vėl prieš juos būtų sukilta motyvuojant atitrūkimu nuo liaudies, sprendimų priėmimo uzurpavimu ir pan.

Puikiai pasakyta. Geriau pasakęs yra tik Platonas. Po Brexito lietuviai įsikando banalybę – elitas atitrūko nuo žmonių. Atstovaujamosios demokratijos elitas visada yra atitrūkęs nuo žmonių. Tai chroniška moderniosios demokratijos liga. Platonas sakė, kad demokratija būtinai sukuria tranus. Kaip galima pasitikėti rimtai piliečių kontrolei nepasiduodančiais europarlamentarais, jeigu net ir labiausiai norėdami sunkiai suvaldome savo vietinius parlamentarus. Mums patinka nesirūpinti politika, ir todėl esame patys tikriausi tranai. Šis mūsų buvimas tranais sukuria kitų, dar pavojingesnių tranų, vadinamų politikais. Jie žaidžia savo galios ir partinių interesų žaidimus, ir tik prieš rinkimus prisimena, kad dar esame mes, suverenas ir jų rinkėjai. Tada prasideda rinkimų spektaklis. Jeigu būtume sąžiningi piliečiai, turėtume pripažinti, kad dauguma moderniųjų demokratijų yra oligarchijos. Europos Sąjunga savo dabartiniu pavidalu yra per sunkus išbandymas demokratijai. Tai gera santvarka, bet ne tiek, kiek ant jos pečių nori užkrauti dabartiniai Briuselio svajotojai.

Ar šiandienis nepasitikėjimas politika ir politikais kyla ne tik iš to, kad politikai yra nekompetentingi, o dėl to, jog nėra tikima jų savarankiškumu. Manoma, kad iš tiesų sprendžia ne jie, o tie, „kas užsako muziką“. Žvilgčiojama ne į politikus rinkusius piliečius, o į verslo grupes. Ar šiandienė politika nėra tapusi ekonomikos priedėliu?

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra įsitikinusi, kad mūsų demokratija yra oligarchinių interesų įkaitė. Būdama autoritarinio tipo asmenybė, ji kovoja su oligarchinių pretenzijų turinčiais verslininkais ir į jų įtakos lauką patenkančiais politikais. Tai geroji demokratijos pusė. Nedemokratinės prigimties asmenybė gali tarnauti tiek sovietinei, tiek posovietinei, tiek bet kuriai kitai demokratijai. Ten, kur garbinamas turtas ir turtingieji, demokratija būtinai virsta oligarchija – valdo turtingieji. Šį dalyką net ir be Platono skaitymo, iš savo asmeninės patirties supranta mūsų prezidentė. Dar kelios specialiųjų tyrimų tarnybų Eligijaus Masiulio stiliaus antikorupcinės operacijos, ir iš mūsų politinės sistemos gali likti tik prisiminimas. Ten, kur valstybėje daug skurdžių, būtinai turi būti iš valstybės vagiančių ir įvairius piktus darbus darančių oligarchų. Tarp valdančiųjų Lietuvoje nėra skurdžių, nes oligarchai mėgsta skurdžius padaryti politikais.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 5635579011499645261

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-02 20:08

    drasiai ir is peties. Kita vertus, viskas, ka dabar pasake, Jokubaicio is esmes jau daug kartu sakyta anksciau. Bet panasu, kad yra tik diagnoze. Vaistu nera. Taigi, optimizmo maza.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-07-04 19:51

    Teisingai nes Dievas yra amžinas, o Nitzsche jau mirė seniai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-07-05 07:29

    Tai kad gi ateistai sėdi ant dievo medžio šakų. - Todėl: kaip gi jie gali norėti dievo mirties?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-07-05 10:17

      Taiklus pastebėjimas.

      Panaikinti

emo-but-icon

item