Vilius Bernotas. Pasiklydę įvairovėje

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis...

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti rubrikoje Europos pasirinkimas.

Apie Europos Sąjunga (ES) Lietuvoje dažnai kalbama taip, lyg ji vis dar būtų ekonominis, o ne politinis darinys – pabrėžiama struktūrinių fondų teikiama finansinė nauda, įmokas ženkliai lenkiančios išmokos ir trečdalį biudžeto sudarančios ES lėšos. Neneigiant šių ekonominių rodiklių reikšmės ir indelio į Lietuvos ekonomiką, kartais atrodo, jog pernelyg didelis skaičių sureikšminimas turi įtakos atsainiam požiūriui į juos supantį politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą. Akivaizdu, jog politinis darinys turi būti grįstas ne tik ekonominiais, bet ir per kultūrinius ypatumus apibrėžtais tapatybiniais ryšiais, kuriuos įvardyti galima remiantis matematinei logikai nepaklūstančiais, žmones į politines bendruomenes jungiančiais bruožais.

Europietiška tapatybė

XX a. viduryje manyta, jog įmanoma tik transcendentiniu pagrindu kuriama europiečių vienybė, kurios sąlyga yra krikščioniškas tikėjimas. Todėl pirmine savo forma suvienyta Europa, į kurią bene labiausiai kvietė Robertas Šumanas, turėjo būti grįsta krikščioniškų dorybių samprata ir ja paremtu žmonių tapatumu. Tą atspindi ir paties Šumano, kūrusio ne tik tikinčios, bet ir demokratiškos Europos viziją, mintis, jog „demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus“. Kitais žodžiais, demokratija, kaip laisvų ir lygių piliečių savivaldos forma, įmanoma tik esant visus jungiančiam pradui – demokratiją laiduojančiai krikščionybei, be kurios yra išplaunami demokratijos pamatai ir paliekamas tik jos fasadas. Tačiau Šumano, kaip ir kitų dviejų – Konrado Adenauerio ir Alcide‘o de Gasperi – vieningos krikščioniškos Europos kūrėjų svajonės buvo užmirštos ir pakeistos naujomis, su krikščionybe nieko bendro neturinčiomis idėjomis. Šios idėjos lėmė ne šiaip krikščioniškos tapatybės atsisakymą, bet prieštaringą ir su pirmine vizija nesuderinamą pasirinkimą – postmodernios Europos kūrimą, kuris neretai įvardijamas „europeizacijos“ terminu.

Turbūt geriausiai europeizaciją galima apibūdinti, remiantis oficialia ES pozicija, aptinkama jos dokumentuose, šūkiuose ir idėjose. Vienas iš dokumentų, kuriuo mėginama pateikti europietiško identiteto apibrėžimą, yra „Europietiškosios Tapatybės Deklaracija“ („The Declaration on European Identity“), kurią 1973-aisiais metais pasirašė tuometinės Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) devynios šalys narės. Trečiuoju šio dokumento punktu skelbiama, jog europietiškosios tapatybės originalumą ir dinamiškumą sąlygoja kultūrų įvairovė, prisirišimas prie bendrų vertybių ir principų, augantis požiūrio į gyvenimą supanašėjimas ir ryžtas dalyvauti Vieningos Europos kūrime. Iš pirmo žvilgsnio nieko konkretaus nepasakantis sakinys yra pavojingas būtent savo abstraktumu, lemiančiu plačių interpretacijų galimybę.

Prieš daugiau nei du metus pasirodžiusiu „Naujuoju Europos Naratyvu“ tuo pačiu spekuliatyviu stiliumi pabrėžiama, jog Europos pasaulėžiūros šaknys glūdi taikos, laisvės, demokratijos ir teisinės valstybės vertybėse. Teigiama, jog „kultūra Europos socialiniam ir politiniam organizmui yra pagrindinis penas ir svarbiausias išteklius“, vienu iš tokių kultūrinių idealų laikant gyvybiškai svarbiu Europai įvardijamą kosmopolitiškumą. 

Galiausiai, abu dokumentus apjungiantis ir europiečio tapatybę dar tiksliau apibrėžiantis yra oficialus ES devizas „Suvienijusi įvairovę“ („United in Diversity“). 2000 metais pasirodžiusiu šūkiu „pažymima, kad europiečiai susibūrė į Europos Sąjungą siekdami taikos bei gerovės ir kartu praturtino vieni kitus kultūrų, tradicijų bei kalbų gausa.“ Šis devizas yra naudingas tuo, jog sutraukia minėtų dokumentų postulatus į esminį – įvairovės – terminą.

Įvairovė kaip pagrindinis europiečio tapatybės bruožas

Įvairovės idėją galima suvokti ir politiškai įgyvendinti dviem būdais. Pirmasis laiduoja aiškios skirties tarp savęs ir Kito apibrėžimą, kuomet Kitą bandoma integruoti į tarpusavio ryšiais susijusią bendruomenę, tuo pačiu paliekant tam tikrą autonomiją jo tapatybę sudarančių bruožų skleidimuisi. Antras kelias – neigti, o galiausiai ir naikinti šiuos skirtumus, prisidengiant idėja, jog esamas žmogaus tapatumas tėra socialinis konstruktas, kurį galima laisvai keisti ir formuoti kitokį, neva geresnį identitetą. Remiantis šia logika, tam, kad žmonės taptų vieningi, jie kolektyvinius tapatumus, tokius kaip rasė, religija, kalba ir kt., turi suvokti kaip nereikšmingą savo tapatybės dalį, iš esmės neskiriančią jų nuo kitų individų. Taip suprasta žmonių įvairovė, kai teigiama, kad jų tarpusavio skirtumai yra nereikšmingi, sumenkina esminių žmogaus tapatybę sudarančių bruožų svarbą. Tokiu būdu naikinant skirtį tarp savęs ir Kito yra formuojama abstrakti būtybė, neturinti konkrečių, į bendruomenę žmones jungiančių savybių.

Aiškiai suvokiamų tapatybių naikinimas ir ribų tarp dichotominių perskyrų trynimas priverčia europiečius abejoti savo tapatumu, dėl ko yra nuolatos neigiama juos sukūrusios Vakarų krikščionijos, kaip pagrindo šiandieninei ES, idėja. Maža to, ta pati priežastis taip pat skatina nekreipti dėmesio į juos nuo kitokių bendruomenių skiriančius kultūrinius, religinius, tautinius ar rasinius bruožus. Lygiavertiškumą kaip vieną iš svarbiausių principų iškelianti įvairovė nepaiso žmonių skirtumų, juos paversdama absoliučiai vienodais – vienodai lygiais, vienodai teisingais, vienodai gerais, vienodai europiečiais. Postmoderniame pasaulyje viskam įgavus vienodą vertę, nežabota pasirinkimo laisvė privalo būti absoliuti, taigi leidžianti atmesti ir iš naujo apibrėžti net objektyvias žmogaus savybes.

Bendruomenę vienijančia savybe įvardijus įvairovę, kuri būtent dėl savo abstraktumo nėra pajėgi kurti įpareigojančios ir aukotis verčiančios tapatybės, dingsta bet koks prasmingas bendrumas. Tai reiškia, jog neįmanomos ir bendros moralinės normos, apribojančios laisvus pasirinkimus – tokioje visuomenėje išugdytas pilietis gali pagrįstai jomis abejoti ir nevaržyti savęs. Todėl tokioje visuomenėje ir yra kritikuojami lyties, seksualumo, tautiškumo, tikėjimo, kultūros, rasės, šeimos, religijos ir kiti žmogaus tapatybės aspektai, neva jį suvaržantys ir neleidžiantys būti laisvam. George‘o Weigelio žodžiais, „europietis įtikino save, jog, norėdamas būti moderniu ir laisvu, jis privalo būti radikaliai sekuliariu“, o „šis įsitikinimas ir jo viešosios pasekmės yra šiandieninės Europos civilizacinės moralės krizės pagrindas.“ Europiečio tapatybė, apibrėžta per įvairovę ir paremta „išlaisvinimo“ idėja, nėra pajėgi kurti kolektyvinio identiteto. Žmonės, skatinami atmesti ir kvestionuoti visus savo gyvenimo aspektus, paprasčiausiai negali sukurti jokio tarpusavio bendrumo.








 

Susiję

Vilius Bernotas 1838596749977464204

Rašyti komentarą

1 komentaras

Anonimiškas rašė...

Teisingas puikus straipsnis, jau vienas eksperimentas buvo, tai komunizmo kūrimas, nors kūrė ji jėga, klasta ir apgaule, tačiau žlugimas neišvengiamas,todėl ir ES santykinai kažkas panašaus, esminis skirtumas yra laisvanoriška sąjunga,tačiau ilgainiui ima lysti komunizmo daigai, ir kuo toliau tuo labiau, ir jei tie daigai subujos, žlugimas taip pat bus neišvengiamas.

item