Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą: kodėl mes sukilom?

Sovietinė propaganda veik pusę šimtmečio be atvangos skelbė melus, niekino 1941 m. Birželio sukil...

Sovietinė propaganda veik pusę šimtmečio be atvangos skelbė melus, niekino 1941 m. Birželio sukilimą, jo dalyvių atminimą, politiškai juos persekiojo. Negalėjo kitaip. Turėjo pateisinti okupaciją ir savo brutalų įsiviešpatavimą. Kitaip būtų turėję pripažinti, kad Lietuvoje bolševikai tebuvo nekviesti svečiai, kuriems teko paskubomis iš čia dangintis, kai tik neteko ginkluoto Maskvos užnugario.

Totalitarinė imperija 50 metų gyveno užsisklendusi nuo pasaulio. Diskusijų nepripažino. Ką rašė kitur gyvenantys autoriai – tebuvo “buržuazinė propaganda”. Kadangi tiesa jiems buvo viena – “lenininė”. Todėl rašė ką norėjo, kaip norėjo, kad tik pateisintų įvykdytus nusikaltimus: nepriklausomų Baltijos valstybių užgrobimą, jų ūkio ir politinės santvarkos sugriovimą, masines represijas, trėmimus, žmonių kalinimus, sadistiškus kankinimus ir žiauriausias nekaltų žmonių žudynes.

Jie naudojo neatremiamą, iš klasinės naikinimo ir neapykantos ideologijos išplaukiantį, argumentą: „Mes kiekvieną akimirką, kiekvienam galim mesti kaltinimą: „Esi liaudies priešas!“ Tegu įrodo, kad jis ne toks!“ – savo galiomis didžiavosi Vladas Niunka, pirmosios sovietų okupacijos meto vyriausiasis prokuroras.

Painioja pasekmes su priežastimis

Tų piktadarybių vykdytojai niekada savo nusikaltimų nepripažino, už juos neatsiprašė, nukentėjusiesiems net moralinės skriaudos neatlygino. Priešingai. Jie ilgus metus vykdė aršią propagandinę kampaniją, siekdami apjuodinti iškiliausius rezistentus Lietuvoje ir užsienyje, paneigti kovotojų už laisvę statusą ir paversti juos paprasčiausiais krauju susitepusiais pašlemėkais: kursčiusiais minias, įsakinėjusiais žudyti ar net asmeniškai žudžiusiais niekuo dėtus žmones. 

Iš pradžių tai buvo „tarybiniai piliečiai“, o vėliau, jau po Stalino mirties, įsitikinus, kad antisemitizmo korta galima sėkingai manipuliuoti ir Vakaruose, – likto tik „žydai“. Juolab, kad „tarybinio piliečio“ sąvokos turinys palaipsniui diskreditavosi ir neteko prasmės. O vaizduojant rezistentus kaip nuožmius žudikus, neturėjusiais kitų paskatų, tik zoologinį antisemitizmą ir nežabotą svetimo turto troškulį, – įspūdis labiau atstumiantis. 

Toks nykus sovietinės propagandos trafaretas be perstojo eksploatuotas ilgus dešimtmečius, kabintas iškilesniems Vakaruose gyvenusiems Baltijos valstybių veikėjams, kurie reikšmingiau bandė kelti balsą prieš neteisėtą jų šalių pavergimą. Sovietai iki pat 1989-ųjų rugpjūčio neigė egzistavus Molotovo-Ribentropo paktą ir vadino tai Vakarų “išsigalvojimu”. Lygiai kaip ir už 20 tūkstančių lenkų karininkų išžudymą Katynėje jie pusę amžiaus kaltę vertė vokiečiams.

Nenuostabu, kad pastangos kompromituoti Lietuvą, vaizduoti ją kaip tamsių, nuožmių ir godžių žydšaudžių kraštą, nesiliauja. Kadangi išlieka interesas ir “politinis užsakymas”. Ir Rytuose, o tam tikru mastu – ir Vakaruose. Kai dideliais nusikaltimais apkaltinami paraštiniai, tada ir pagrindinių galvažudžių kaltės atrodo menkesnės.

Liūdnai pagarėjęs Rusijos istorikas Aleksandras Diukovas, kurio Lietuva prieš porą metų apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, vieną po kito leidžia tikrų ir tariamų dokumentų rinkinius: “Holokausto išvakarėse: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje, 1940-1941 m.”, “Protektoratas “Lietuva”: slaptas bendradarbiavimas su naciais ir nerealizuotas prarastos nepriklausomybės scenarijus, 1939-1940”, “Malonė žuvusiems: sovietinės represijos prieš nacių parankinius Pabaltijy”...

Dokumentai, tarp kurių yra ir netikrų – gestapo bei NKVD klastočių, – orkestruojami čia taip, kad pasekmės būtų supainiotos su priežastimis. Ne veltui knygos pavadinime Lietuvių aktyvistų frontas minimas pirmiau, o NKVD represijos – po to. Nežinodamas nieko daugiau, tik Diukovo knygą perskaitęs, susidarytum įspūdį, kad bolševikai Baltijos šalyse užkūrė kruviną pirtį vien tam, kad “apsaugotų žydus” nuo visiško išnaikinimo...

O viskas juk vyko atvirkščiai! Pirmiausiai bolševikai įsiveržė į taikią šalį, ją sugriovė, gaudė, kankino ir žudė nieko jiems nenusikaltusius žmones, ir tik tada, užterorizuoti, apgrobti ir nuskriausti žmonės, pasinaudoję prasidėjusio karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos akimirka, pakilo į išsivaduojamąjį žygį iš baisios bolševikinės despotijos!

Vertė prisipažinti

Pulkininkas ir diplomatas Kazys Škirpa, vienas pagrindinių Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų, sovietų itin nekęstas ir konveiktas rezistentas, straipsnyje “Kodėl mes sukilom?”, dar Stalinui gyvam esant, 1951 metais rašė: “Su šiurpu ir neužgestančio protesto jausmu širdyje mes, lietuviai, prisimename ir niekad neužmiršime to, kaip prieš dešimt metų sovietiškasis okupantas mūsų Tėvynėje Lietuvoje griebėsi naikinti lietuvių šviesuomenę: kaip virš 12,000 asmenų, niekuo nenusikaltusių, – buvusių Lietuvos valstybės vyrų, kilniausių Bažnyčios dignitotrių, tautai daug nusipelniusių visuomenes veikėjų, idealistų – kultūros darbuotojų, mokslo, spaudos ir švietimo darbininkų, nepriklausomybes karo veteranų, patriotinio jaunimo ir t.t. – nugrūdo į kalėjimus, ir – kaip šį savo siautėjimą tas okupantas 1941 m. birželio mėn. antroje pusėje apvainikavo pirmuoju masiniu užpuolimu ant ramių Lietuvos gyventojų – apie 40,000 žmonių – vyrų ir moterų, jaunų ir žilagalvių senukų ir vaikų, inteligentų, ūkininkų ir paprastų darbininkų šeimų, – išplėšė iš mūsų tautos tarpo, sumetė į galvijams vežti vagonus, juos aklinai užkalė, ir, be lašo vandens alsptantiems vaikučiams, išvežė į bolševikinės imperijos tyrus ir kacetus…” (“Dirva”, 1951 m. birželio 21 d.)

Škirpa pastebi, kad iš slaptų sovietinių dokumentų, sukilimo metu patekusių į lietuvių rankas, tapo visiškai aišku, jog prie šio “aukščiausio laipsnio nusikalstamo darbo prieš žmoniją ir jos civilizaciją, Maskvos Vyriausybė pradėjo ruoštis nuo pat to momento, kai užkergė Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. sutartį su Sovietų Rusija, lyg pasityčiojimui pavadindama ją “Draugiškumo ir savitarpio pagalbos” sutartimi.”

Ši ano meto Kremliaus klasta išryškėjo tik palaipsniui, kai 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sovietų Rusija, sulaužydama visus savo iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti Lietuvos suverenumo ir jos teritorijos integralumo, jėga ir apgaule, pasak Škirpos, “paglemžė Lietuvos nepriklausomybę ir ėmė be atodairos ir be pasigailėjimo, be saiko ir be galo, vykdyti nekaltų žmonių areštus, ardyti krašto ūkį, išniekinti mūsų tautos šventoves, ir griauti visą kultūrinį ir socialinį gyvenimą, skubėdama išplėšti mūsų kraštą ir mūsų tautą iš civilizuotos Vakarų Europos ir mus nustumti į Sov. Social. Respublikų Sąjungos materialinį ir dvasinį skurdą...”

Lietuvių parodytas pakantumas susilaikyti nuo aktyvaus pasipriešinimo, vengiant suerzinti ir sukelti sovietinio okupanto įniršį, nė kiek neprilaikė jo nuo griovikiškų darbų, nusiaubusių šalį ir sukėlusių tikrą socialinę katastrofą. 

“Tik po to, kai kalėjimai jau buvo sausakimšai prikimšti nekaltų žmonių, – rašo plk. Škirpa, – kai paaiškėjo, jog kalinamieji yra verčiami prisiimti ant savęs nusikaltimus, kurių jie niekad nebuvo padarę, ir kai vis daugiau ėmė pasitvirtinti, jog jie yra žiauriausiai kankinami ir sadistiškai nužudomi, tada tik visi pradėjo suprasti kas tai yra ta sovietine santvarka tikrumoje, ir kad tai yra ne kas kita, kaip laukinė, Kremliaus kriminalistų sugalvota ir iš anksto suplanuota, žmonių laisvei ir žmogui, kaip tokiam, naikinti sistema, iš kurios būtų bergždžia tikėtis nors elementarių žmogaus teisių atsižvelgimo, arba laukti paprasto žmogiško pasigailėjimo nekalto žmogaus. <…> Savaime pasidarė aišku, jog ten, kur siaučia sovietinis režimas, ten žmogui, mylinčiam savo Tėvynę, prisirišusiam prie Vakarų kultūros, tikinčiam į Dievą ir trokštančiam laisvės, gyvenimo nėra, o tik begalinės kančios; todėl savaime brendo mintis, kad geriau būtų mirti Laisvės kovotojo mirtimi, negu pasiduoti nevilčiai bei leistis sovietinių sadistų žvėriškai nužudomam arba deportuojamam į Sov. Rusijos kacetus sistemingam nukankinimui be pėdsako...”

Nedovanoja iki šiol

Štai kodėl ryžtingesnieji Lietuvos žmonės apsisprendė pavartoti kraštutinę gelbėjimosi priemonę – sukilimą!

Istorikas Augustinas Idzelis rašė: “Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime. Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą – imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...”

Štai kodėl sukilėliai, Škirpos žodžiais, “nebebrangindami savo gyvybės, griebėsi plikom rankom nuplėšti šautuvą nuo rusų raudonarmiečių pečių, patys apsiginklavo, ir 1941 m. birželio mėn. 23 d. įstengė pravesti Lietuvių Tautos sukilimą. <…> Su ginklu rankoje nublokšdama sovietiškąjį jungą nuo savo pečių, atstatydama Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pastatydama naują tautinę krašto Vyriausybę, Lietuvių Tauta apnuogino prieš visą pasaulį ir istoriją Maskvos melą apie neva Lietuvos laisvą įsijungimą į Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungą 1940 m.  Iš kitos pusės, tuo savo žygiu ji įspėjo hitlerinę Vokietiją, jog Lietuvą vėl yra nepriklausoma valstybė, o savo laike sukilimo sudėtomis kraujo aukomis dar kartą parodėme visiems, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus, ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus.”

Už šitą pažeminimą, kai bolševikams teko netvarkingai bėgti iš Lietuvos, ir kuris sugriovė jų mitą apie “laisvanorišką” Lietuvos įsijungimą į sovietinę imperiją, imperialistinių ambicijų žmonės bei jiems atsistuojanti publika, nedovanoja iki šiol. Tą epizodą jie labai suinteresuoti vaizduoti ne kaip lietuvių kovos už laisvę šlovingą valandą, bet kaip kraujo puotą, kuri “dėsningai” turėjo pratrūkti, pasitraukus iš Lietuvos jos “šeimininkui”. Kadangi potekstė yra paprasta kaip dvi kapeikos: tai turi patvirtinti, kad “antisemitinio gaivalo” tampoma tauta yra nesubrendusi valdyti valstybę ir nepajėgi tvarkytis pati, jai reikia “prievaizdo”, kad ją prižiūrėtų, sudraustų, nustatytų “elgesio taisykles”. Tada ir to “auklėtojo griežtumas” tampa tarsi pateisinamas...

Įrodymas, kad jaučia kaltę

Kai Vytauto Landsbergio paprašiau pakomentuoti Rusijos istoriko tvirtinimus, esą, bolševikai nežudė ir netrėmė nekaltų žmonių, tik “potencialius nacių talkininkus”, priskirdami prie jų taip pat ir vaikus, moteris bei senelius, politikas taip kalbėjo:

“Čia yra prisipažinimas. Pripažinimas savo nusikaltimo, kurį dabar reikia kokiais nors judesiais užtemdyti, nuslėpti. Užtamsinti kruvinus pėdsakus, užšluoti juos purvina uodega. Nieko kito čia daugiau nėra. Tie senukai mat būtų tapę „liaudies priešais“. O tie, kurie bėgdami dar ėjo šaudyti politinių kalinių arba tie, kurie organizavo tuos šaudymus, kaip, pavyzdžiui, LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko J. Paleckio pavaduotojas Domas Rocius, buvo „liaudies gynėjai“. D. Rocius ir P. Raslanas organizavo skerdynes Rainiuose. Tačiau P. Raslano ir D. Rociaus aiškinimai, kad tie žmonės „būtų ėję prieš tarybų valdžią“, todėl juos reikėję nužudyti, negali turėti jokio pateisinimo. Tokie pat buvo įsakymai ir iš Maskvos. Evakuacija. Jeigu evakuacija negalima, tada evakuacija „pagal pirmą kategoriją“: visus sušaudo. Kaip Pravieniškėse. Sukilėliai nespėjo arba nebūtų pajėgę apginti, nors išgelbėjo tūkstančius. Kai kur pagal asmeninius čekistų polinkius arba kokius nors jausmus buvo vykdomas ne paprastas sušaudymas, o siaubingas sadistinis žudymas. Su pasimėgavimu. Netgi nebijant jau netoli esančios vokiečių kariuomenės. O dar „malonumas“ visą naktį kankinti žmones Rainiuose buvo toks didelis, kad jie nenušovė tų žmonių paprasčiausiai į galvas ir nepabėgo kuo greičiau. Ne. Jie dar pasismagino. Įtariamas, vadinasi, kaltas! Tai stalinistinė koncepcija. Kiek to esame prisiklausę! Net ir dabar kai kas dar pafilosofuoja, kad „be reikalo“, matyt, ūkininkų ir mokytojų netrėmė. Nauji valdiškų Maskvos istorikų išvedžiojimai - įrodymas, kad dalykas jiems rūpi, jaučia kaltę. Ir tokiu iškreiptu būdu prisipažįsta.” 

Tai paaiškina kodėl su tokiu įniršiu ir stebėtinu ištvermingumu nenustojami pulti iškiliausi Birželio sukilimo žmonės ir Laikinoji Lietuvos Vyriausybė (LLV). Kazio Škirpos atminimas iki šiol bandomas menkinti, kergiant jam nebūtas antisemitines nuotaikas. Škirpa buvo valstietis liaudininkas, prezidento Kazio Griniaus bendražygis, kairiųjų pažiūrų žmogus. Jų šaknys siekia rusų revoliucijos tradicijas, t.y. tų kairiųjų grupių, kurios nebuvo antisemitinės. Pasak prof. Kęstučio Skrupskelio, valstiečiai liaudininkai “kai kuriais atžvilgiais gal net giliau suprato antisemitizmą kaip blogybę nei katalikai”.

Tikroji Škirpos “kaltė”, žinoma, buvo ta, kad jis buvo tiesiakalbis, ryžto ir veiksmo žmogus, kaip pukininkui ir dera. Jis gynė Lietuvos interesą, ne pataikavo okupantams. Ir veikė racionaliai tomis istorinėmis aplinkybėmis, kurios Lietuvą tada buvo ištikusios. Kitos jėgos, kuri būtų galėjusi išblokšti bolševikus ir padėti Lietuvai išsivaduoti iš jų užkurto pragaro, tuo metu tiesiog nebuvo – vienintelė Vokietija.

Laisvės simbolis

Žinomas verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas (1918-2014) buvo sukilėlis Vilniuje. Paklaustas kodėl Juozas Brazaitis, Laikinosios Vyriausybės vadovas, neįsipareigojęs naciams, nesutikęs tapti generaliniu tarėju, nors buvo siūloma, o verčiau pasirinkęs rizikingą antinacinio pogrindžio veiklą, kai kurių vertintojų akyse tapo tarsi kaltesnis už tuos, kurie dirbo išvien su naciais, tų įvykių amžininkas atsakė:

“J. Brazaitis buvo simbolis, kurį reikėjo sunaikinti. Kiti buvo antraeiliai žaidėjai. O jis buvo pagrindinis. Nesakyčiau, kad Adolfas Damušis, Pranas Padalis, Vytautas Vaitiekūnas ar daugelis kitų būtų mažiau svarbios asmenybės. Anaiptol. Tačiau vis tiek jos nebuvo tos, kurios būtų turėjusios simbolinės reikšmės. O J. Brazaičio asmenybė būtent tą reikšmę turėjo. Reikia matyti žmogaus intelektą, visą jo vadinamąjį orumą. Jis buvo būtent tas, kuris buvo laisvės simbolis. Bekompromisis laisvės simbolis. Ir dėl to jį reikėjo sunaikinti. Visiems. Ir vokiečiams, ir bolševikams.”

Priekaištaujama, tarsi, J. Brazaitis buvęs nepalankus žydams. Ar buvo jo asmenybės sanklodoje kokių nors šešėlių dėl antisemitinių nuotaikų, simpatijų profašistinėms pažiūroms? J. Kazickas:

“Absoliučiai jokių. Absoliučiai. Aš jį pažinojau dar Lietuvoje, dar prieš Vyriausybės sudarymą. Po to pažinojau kaip premjerą. Vėliau kaip pogrindininką, besislapstantį nuo gestapo. Labai artimai bendravome čia, Amerikoje. Jis yra mano sūnaus krikšto tėvas. Artimas mano bičiulis. Jis pas mane praleisdavo gana daug laiko. Tad aš jį labai gerai pažinau, galiu liudyti. Ne, ne. Nė mažiausio šešėlio! Niekur. Jokiais atžvilgiais. Absoliuti niekšybė kaltinti jį priešiškumu žydams ar simpatijomis naciams. Jis buvo gilus žmogus, intelektualas, humanistas par excellence. Ta prasme, kad jam kiekvienas žmogus buvo Dievo kūrinys. Nesunaikinamas, nepažeidžiamas. Kiekvienas žmogus jam turėjo stovėti Dievo akivaizdoje ir Jam atiduoti ataskaitą. Ataskaitą Dievui, ne žmogui. Ar juodas, ar baltas, ar katalikas, ar žydas, ar kitos religijos, ar visai be religijos. Jo buvo toks požiūris.”

Tyrė, bet nieko nerado

Kodėl viskas taip, atsako Vytautas Landsbergis: “Spraga – mūsų pačių nepadarytas darbas. Istorijos tyrimų stoka. Turi būti nušviesta visa Laikinosios Vyriausybės veikla. Matoma ne vien per žydų likimo prizmę. Jų likimas buvo baisus. O kas nors lengvai mėto kaltinimus: kodėl Laikinoji Vyriausybė neapgynė žydų? Nerealūs dalykai. Juk vyriausybė neturėjo tikslo persekioti žydų. Jos tikslas buvo visai kitas - Lietuvos valstybė. Galbūt galime vėl turėti Lietuvos valstybę? Įtvirtinti sampratą: vokiečių kariuomenė atėjo į Lietuvą, o ne į Sovietų Sąjungą. <…> Viso to šviesoje kaltinti, kad pati Vyriausybė neva vykdė žydų naikinimo politiką, yra nesąžininga. Arba kai kurie žmonės nieko nežino ir nenori žinoti. Rašo istoriją ne iš faktų, o iš kokio nors gando. Paleistas gandas tampa netikru faktu.”

O faktai tokie, kad į faktus nelabai gilinamasi. Ypač į tuos, kurie prieštarauja išankstinėms kaltinančioms nuostatoms, grindžiamoms sovietine įvykių aiškinimo praktika. 

1970 m. sovietai išleido dokumentų rinkinį “Documents Accuse”, kuriame buvo įterpta ir subtiliai parengtų klastočių, susijusių su kaltinimais Laikinajai Vyriausybei. Šių tikrų ir tariamų dokumentų pagrindu sovietams pavyko pasiekti, kad dienraštis “The New York Times” 1974 m. paskelbė sąrašą Amerikoje gyvenančių 38 asmenų, kurie buvo įtariami prisidėję prie Holokausto nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais. Tarp jų buvo ir dviejų lietuvių pavardės – LLV vadovo Juozo Brazaičio ir Vidaus reikalų ministo, generalinio štabo pulkininko Jono Šlepečio. Kongresmenė Elizabeth Holtzman tuo pagrindu iškėlė klausimą Jungtinių Valstijų kongrese. 

Prasidėjo didelis tyrimas. JAV Imigracijos ir naturalizacijos tarnyba apkausė per 100 JAV įstaigų bei žydų organizacijų visame pasaulyje, tyrinėjančių Holokausto nusikaltimus. Kaltinimai nepasitvirtino. JAV Kongreso Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas 1975 m. sausio 13 d. pranešė: “Siunčiu nukopijuotą Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos raštą, kuriame konstatuojama, kad J.Brazaitis ir J.Šlepetys buvo išbraukti iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų sąrašo ir kad jų atžvilgiu vykdyti tyrimai buvo sustabdyti. Tai padaryta remiantis Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos sprendimu, kad nėra šių asmenų antisemitinės arba pronacistinės veiklos įrodymų. Tikiuosi, kad šis dokumentas padės dviem minėtiems vyrams ir jų draugams išsivaduoti iš suspaudimo ir nevilties dėl jiems iškeltų kaltinimų.”

Iš pateiktų dokumentų matyti, jog tyrimą atliko, Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos įgaliotinio žodžiais, “labai kvalifikuoti ir už visų Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltimais įtariamųjų bylų priežiūrą bei vertinimą atsakingi pareigūnai iš kiekvieno mūsų tarnybos veiklos padalinio”. Būtent jie ir konstatavo, kad “tyrimo metu nerasta jokių faktinių įrodymų, kuriais galima būtų pagrįsti pareikštus įtarimus”.

Izoliuoti reikalavo karo komendantas 

Amerikos lietuvių kultūros archive (ALKA), Putname, suradau keletą svarbių amžininkų liudijimų, atsiradusių ryšium su šia byla, kurie istorigrafijos apyvaroje nefigūruoja iki šiol. 

Svarbų liudijimą apie žydų padėtį Laikinosios Vyrausybės veiklos metu, kas dabar, nesigilinant į istorinį kontekstą ir to meto aplinkybes, labiausiai eksploatuojama, mėginant kaltinti LLV, yra palikęs Mečislovas Mackevičius, tos Vyriausybės teisingumo ministras, taip pat Valstiečių liaudininkų srovės žmogus. 

Trijų puslapių mašinraštyje autorius pažymi, kad netrukus po to, kai vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvą, į LLV kabineto posėdį „atvyko pulk. Bobelis ir pranešė gen. Pohl [karo lauko komendantas – V.V.] reikalavimą, būtent: karas tęsiasi, vokiečių armijai yra labai svarbu, kad fronto užnugaris būtų saugus. Reicho vyriausybė žydus laiko nepatikimais, priešingu elementu. Jie turi būti izoliuoti. Trumpai – uždaryti į getto.“

Tą patį liudija ir Kazys Palčiauskas, to meto Kauno burmistras: „Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gen. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais [išskirta Palčiausko – V.V.]. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto-baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa.” (K. Palčiauskas, Pastabos apie žydų tautybės gyventojų iškeldinimą į Vilijampolę 1941 m., priedas prie autoriaus 1974 m. rugpjūčio 30 d. laiško J. Brazaičiui.)

Čia reikia pridurti, kad karo sąlygomis, siekiant užsitikrinti užnugario saugumą, vokiečių praktika nebuvo išskirtinė. Panašiai elgėsi ir kitos kariaujančios pusės: sovietai suėmė ir deportavo į Vidurinę Aziją Pavolgio vokiečius, Krymo totorius, amerikiečiai, iš visų Pacifiko pakrantėje esančių valstijų – Kalifonijos, Oregono ir Vašingtono – surinko ir uždarė į “perkėlimo centrus” 112 tūkstančių japonų, kurių du trečdaliai jau buvo gimę Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nepaisant viso to, o taip pat kraupios lietuvių patiries dėl žvėriško besitraukiančios sovietų administracijos elgesio (nuo masinių areštų ir trėmimų buvo praėjusios vos dvi savaitės, o nuo sadistiškų žudynių Pravieniškėse, Rainiuose, Panevėžyje ir kitur – savaitė) lietuviai bandė priešintis nacių reikalavimams. Komendantas pulk. Bobelis generolui von Pohl pareiškė, kad „žydai yra Lietuvos piliečiai ir jų teisės, – pasak Mackevičiaus, – gali būti susiaurintos tik įstatymo keliu. Gen. Pohl atsakė, kad tas reikalas nedelsiant turi būti sutvarkytas.“

M. Mackevičius toliau liudija, kad kabinetas svarstė Vidaus reikalų ministerijos parengtą projektą, bet tai buvęs tik projektas – pasiūlymas vokiečių karo komendantui gen. Pohl. „Gerai prisimenu, – tęsia LLV ministras, – kad buvo ilgai tas projektas svarstomas. Buvo įvairių nuomonių. Prisimenu, kad buvo sustota ties klausimu: kokį savo turtą žydai gali pasiimti su savimi. Žinau, atsimenu, kad buvo iškilęs klausimas dėl liuksusinių daiktų, pav. pianinų. Šiaip, buvo nuomonė, kad žydai turi su savimi pasiimti viską, nors administraciniai, vietos, patalpų atžvilgiu, tas nebuvo taip paprasta ir lengva.“

Projektui, pasak Mackevičiaus, vyriausybės buvo pritarta ir jis tuojau „įteiktas žymesniems žydų bendruomenės atstovams“.

Klausimas nebuvo LLV kompetencijos

„Prisimenu kaip šiandien, – rašo liudijimo autorius, – kai pas mane, kaip teisingumo ministerį, atvyko, į mano kabinetą-istaigą, buvęs mano profesorius (pas kurį rašiau diplominį teisininko darbą), ir geras, artimas mano uošvio Mykolo Sleževičiaus draugas – prof. adv. S. Bieliackinas, žydas. Kalbėjau su juo neoficialiai. Pasikviečiau jį atsisėsti į fotelį, nuošalioj vietoj, kaip aš elgiausi su garbingais ir reikšmingais mūsų tautai žmonėmis-asmenimis. Pasikeitus žodžiais apie esamą tragišką padėtį, prof. S. Bieliackinas išsiėmė iš kišenės minėtą projektą, atsistojo, priėjo prie manęs (ir aš atsistojau) ir pareiškė: "Kolega Mackevičiau (tuojau bereikalingai pasitaisė „pone ministeri“), jeigu tas projektas praeis ir bus vykdomas, tai Lietuva bus laisva, turėsime savo vyriausybę, valdžią [išskirta Mackevičiaus – V.V.].“ Jis tuo projektu buvo labai patenkintas, nes jis gerai suprato ir žinojo nacių Vokietijos nusistatymą ir elgesį su žydų mažuma.“

Mackevičius pažymi, kad ministrų kabinete svarstytą ir aprobuotą projektą pulk. Bobelis pristatė gen. Pohl štabui. Komendantas gen. Pohl, tuo metu vyriausiasis Reicho atstovas Lietuvoje iki įsikūrė čia civilinė vokiečių valdžia, tiesioginių ryšių su LLV neplaikė, tik su Kauno komendantu. Pulk. Bobelis, kaip nurodo Mackevičius, „pirmą kartą prie gen. Pohl, jo štabe, rado du ar tris SS aukštesnio rango karininkus. Pulk. Bobelis turėjo referuoti projektą. Jis buvo išverstas į vokiečių kalbą. Jis pradėjo jį skaityti. Ir perskaičius įvadinius projekto paragrafus, vienas iš SS karininkų jį, pulk. BobeIį, pertraukė ir pareiškė: „Matau, kad Jūs žydų reikalą nesutvarkysite. Mes sutvarkysime [išskirta Mackevičiaus – V.V.]. Tas projektas ir pasiliko tik popieriuje. Greit atvyko vokiečių civilvervaltungas, su dr. von Renteln priešaky, ir vokiečių gestapas perėmė žydų tvarymo-genocido šiurpų reikalą.“

Šią įvykių eigą patvirtina ir kitas LLV narys, pramonės ministras dr. Adofas Damušis: „Kiek aš atsimenu, dėl ghetto Laikinoji Vyriausybė nebuvo priėmusi jokio nutarimo. Klausimas buvo iškilęs, bet nesvarstytas, kadangi nebuvo Laikinosios Vyriausybės kompetencijoje.“ (A. Damušio 1974 m. gegužės 10 d. laiškas J. Brazaičiui.)

Mackevičius priduria, kad Laikinojoje Vyriausybėje, svarstant minėtą projektą, „nebuvo jokio kiek ryškesnio odijumo, neapykantos, o tuo labiau užmačių sunaikinti žydų mažumą. Ir buvo nelengva atsispirti prieš sporadinius antižydiškus pasireiškimus, nes jų atstovai patiekdavo daug pavyzdžių iš žydų pasireiškimo per pirmąją okupaciją. Tie pasireiškimai buvo akivaizdūs ir žiaurūs. Aš pats buvau suimtas dviejų žydų – enkavedistų įrankių, kurie mane terorizavo, dar namuose, kratos metu, kad rado daug tuščių saldainių dėžučių. Jų nuomone ir supratimu, aš buvau liaudies priešas, išnauduotojas ir prispaudėjas. Aš esu laimingas, kad iš to nedariau bendrinių išvadų apie visą žydų bendruomenę. Ir taip galvojau ne aš vienas. Deja, dabar žydai mato tik neigiamus sporadinius faktus, bet nenori suprasti lietuvių tautos, istorinėje plotmėje, animus (sielos – V.V.). Bet, tai yra politika, konjunktūrinė pažiūra ir filosofija. Suprantu, kad yra reikalas į tai reaguoti ir pasisakyti.“

Kas atsitiko su minėtu projektu vėliau? Mackevičius nurodo, kad Generalinio tarėjo gen. Petro Kubiliūno „istaiga-biuras, sugalvojo išleisti Laikinosios Vyriausybės ir kitų potvarkių rinkinį. Jis buvo išspausdintas, kiek prisimenu, rotaroriumi. To rinkinio tarpe buvo paskelbtas ir anksčiau minėtas dėl žydų projektas, kaip priimtas įstatymas. Bolševikai ant to arkliuko dabar ir joja. Gaila, kad mes čia neturime to projekto teksto. Bolševikinė gi nuomonė, įvykių ir faktų interpretacija, visiems žinoma: melas, visokeriopas faktų falsifikavimas ir subversyvinė mintis – tikslas.“

Protingam – pakaks.



Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 3609692989957798063

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item