Sigitas Tamkevičius. Viešpats atleidžia tavo nuodėmes

Antroje Samuelio knygoje yra pasakojimas apie sunkiai nusidėjusį karalių Dovydą. Moters grožio sužavėtas karalius svetimavo ir, norėdamas nuslėpti savo nuodėmę, pasiuntė moters vyrą į mūšį, kuriame jis žuvo (plg 2 Sam 12). Pranašas Natanas kaltino už šią sunkią nuodėmę karalių Dovydą. Karalius pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikaltimą ir tuomet pranašas Natanas Dievo vardu paskelbė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi“ (2 Sam 12,13).

Nuodėmė yra mūsų gyvenimo tikrovė, nes nėra žmogaus, kurio gyvenime nebuvo ir nėra bent lengvų nuodėmių. Apaštalas Jonas aiškiai tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8).

Nuodėmę darome tuomet, kai sąmoningai pažeidžiame moralinę tvarką; apie ką signalizuoja mūsų sąžinė. Tačiau ne visuomet žmogus turi gerai veikiančią sąžinę. Dabartiniam žmogui kartais nelengva atskirti gėrį nuo blogio, ypač kai jis patiki, jog jis pats turi teisę nuspręsti, kas yra gera ar bloga, svarbu nepažeisti Baudžiamojo kodekso. Moralinis reliatyvizmas skaudžiai žaloja žmonių sąžines ir tai yra mūsų dienų bėda.

Tikinčiam krikščioniui moraliniuose klausimuose lengviau susiorientuoti, nes Dekalogas aiškiai apibrėžia moralinės tvarkos svarbiausius principus: nevok, nesvetimauk, nekalbėk netiesos, negeisk ir t.t. Kai savo sąžinę deriname su Dekalogo principais, tuomet mes ją gerai suformuojame ir ji veikia, kaip patikimas kompasas.

Evangelija pasakoja apie Jėzaus apsilankymą fariziejaus Simono namuose. Vaišių metu mieste žinoma nusidėjėlė atsiklaupė prie Jėzaus kojų, verkė, bučiavo kojas ir jas tepė kvepalais. Fariziejus, šitai matydamas, net suabejojo: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia,- kad ji nusidėjėlė“ (Lk 7). 

Jėzus savo dievišku žvilgsniu matė ne tik moters ašaras ir kuo ji buvo nusikaltusi, jis matė nusidėjėlės tikėjimą ir nuoširdų gailestį, todėl fariziejui pasakė: „Jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O verkiančiai nusidėjėlei Jėzus pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“

Dievo žodis moko, kad nereikia teisintis dėl padarytų nuodėmių. Jis skatina nusižeminti, pripažinti kaltę ir su tikėjimu bei gailesčiu kreiptis į Dievą, prašant jo gailestingumo: Viešpatie, būk man gailestingas!

Kartais net tikintys žmonės atidėlioja galimybę pasinaudoti Dievo gailestingumu, priimant Susitaikinimo sakramentą, kuris yra viena iš didžiausių Jėzaus kryžiumi laimėtų ir mums paliktų dovanų. Užtenka nuodėmę išpažinti, ją apgailėti ir mes išgirstame Jėzaus žodžius, pasakytus verkiančiai nusidėjėlei: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau ramus!“ (Lk 7,50).

Žinia apie beribį Dievo gailestingumą yra tiesiog Evangelijos širdis. Šią žinią gera dažnai prisiminti ir maldoje apmąstyti. Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir net leidosi nukryžiuojamas. Kokia turėjo būti didelė jo meilė mums, visų amžių nusidėjėliams! Šitai apmąstydamas, apaštalas Paulius rašė galatams: „Esu nukryžiuotas drauge su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19). Paulius, pats patyręs Dievo gailestingumą, tapo uoliausiu jo nešėju.

Padarytos nuodėmės ir po to išgyventas Dievo gailestingumas neatpažįstamai pakeičia žmogaus gyvenimą. Dievo žodis tepaskatina mus atverti savo širdis Dievo gailestingumo išsiliejimui. Tepaskatina su dideliu dėkingumu prisiminti, kaip jis mus suklupusius prikeldavo ir priglausdavo prie savo širdies.