Šarūnas Legatas. Demokratija Europoje: kodėl svarbu suvokti politiškumo ir suverenumo reikšmę?

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėm...

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti rubrikoje Europos pasirinkimas.

Šiandien galima pastebėti, jog Europoje pamažu nyksta tam tikros sąlygos, kurios buvo ir tebėra būtinos demokratiškam valstybių valdymui užtikrinti – tai suverenumas ir politiškumas. Yra pagrindo tikėti, jog susiduriama su pavojumi, jog išnykus šioms sąlygoms įvyks ne „trečioji demokratijos transformacija“, kaip kadaise prognozavo Roberto A. Dahlio teorija, o demokratijos iš esmės neliks. Dauguma į politiką per daug nesigilinančių žmonių, kalbėdami apie demokratiją dažniausiai kalba apie laisvę, o laisvė jiems visų pirma yra individo laisvė. Tačiau laisvė tėra vienas ir tikrai ne pats svarbiausias demokratijos tikslas. Individo laisvė demokratijos sąlygomis išlieka sąlyginė, o jos suabsoliutinimas paneigtų demokratijos esmę. Pierre Manent teigė, jog  moderni tautinė valstybė, valdoma demokratiniais principais buvo viena iš dviejų istorijoje egzistavusių politinių formų, sugebėjusių suderinti civilizuotumą ir laisvę. Laisvės ribos dažniausiai ir neleidžia išnykti civilizacijai. Demokratijoje neišvengiamai pirmiau eina tautos, bet ne individo laisvė. Todėl ši valdymo forma prasmę įgyja tik kai suverenas priklauso tautai.

Šiandien, viena vertus, tautos suverenitetą vis labiau keičia vadinamoji „teisės viršenybė“ arba „teisės valdžia“, kuriai pirmiausiai rūpi individo, bet ne bendruomenės teisės ir gerovė. Žmogaus teises ginančios institucijos viršenybė nacionalinių politinių darinių atžvilgiu šiandien jaučiama kaip niekuomet anksčiau, Europos Komisijai grasinant finansiškai bausti ES valstybes-nares už atsisakymą suteikti prieglobstį pabėgėliams iš artimųjų rytų. Kita vertus, tobulėjant technologijoms ir virtualios komunikacijos galimybėms suverenitetas, kuris anksčiau reikšdavosi per nacionalinius atstovus, dabar didžiąja dalimi atsiduria atskirų individų, civilinės (bet ne politinės) visuomenė narių rankose. Demokratijoje neišvengiamai turi egzistuoti valstybės viršenybė prieš visuomenę, tačiau įsigalėjusios individo teisės sulygino valstybę su visuomene. Šią naują suverenumo formą 2008 metais aprašė Pierre Rosanvallon knygoje „Counter-democracy: politics in an age of distrust“, pavadindamas ją „negatyviuoju“ suverenumu. Jos negatyvumo esmė yra tai, jog piliečiai ir juos atstovaujančios politinės jėgos nebesiūlo jokių nuoseklių programų, kurios veiktų kaip alternatyva valdžiai. Vietoj to reiškiamas nuolatinis protestas, nepasitikėjimas ir neigimas valdžios atžvilgiu, o rinkimai paverčiami galimybe bausti valdžią labiau nei išreikšti kolektyvinį sprendimą dėl ateities. Viena iš pagrindinių tokios situacijos priežasčių yra klasinių ribų nykimas. Tai lemia augančią visuomenės fragmentaciją bei iš to išplaukiančią socialinio ir politinio atstovavimo krizę, labiausiai pasireiškiančią tuo, jog partijos nebėra pajėgios atstovauti stipriai fragmentuotų socialinių grupių interesų. Akivaizdu, jog stipriai atomizuotoje visuomenėje pilietis tampa nebe suinteresuotas bendrojo gėrio kūrimu, o rūpinasi savo individualiu interesu, arba su jo individualiu interesu susijusios grupės gerove. Tuo pat metu valdžia nerimaudama dėl savo pozicijų vis labiau pataikauja civilinei visuomenei, nuo kurios balsų yra priklausoma. Todėl dalis suverenumo čia pereina gausybei interesų grupių, kurios tik vetuoja valdžios iniciatyvas, bet nekuria jokio bendrojo gėrio. P. Rosanvallon`as teigia jog susiskaldžiusioje visuomenėje yra žymiai lengviau sutelkti žmones į negatyvius (prieštaraujančius, protestuojančius) politinius judėjimus, negu telkti piliečius apie idėjas, susijusias su pozityvia veikla ir konkrečiais pokyčiais. Negatyviems judėjimams netrukdo piliečių heterogeniškumas, juos vienija valdžios atmetimas ir protestas.

Nykstant suverenumui, neišvengiamai nyksta ir politiškumas, tautos netenka savo politinės prasmės.  Anot Manent, Europoje įsigalintis etinis radikalizmas, (kurio pagrindas, žinoma, yra universalistinis tikėjimas žmogaus teisėmis) primetamas vis platesnei praktinio gyvenimo sferai, yra neišvengiamai susijęs su politinės demokratijos prasmės – savivaldos – nykimu ir formalios procedūrinės demokratijos įsigalėjimu. Remiantis C. Schmitto politiškumo koncepcija galima pasakyti, jog politika iš esmės tampa nebegalima, nes žmogaus teisės (visus žmones laikančius vienodai vertingais) nebeleidžia atskirti draugų ir priešų, savų ir svetimų, tautiečių ir svetimšalių. Tokiomis sąlygomis Europa yra priversta naikinti bet kokias ribas ar sienas ir besąlygiškai atsiverti kitam. P. Manent žodžiais tariant, mes kalbame apie „europietišką kultūrą“ ir „europietiškas vertybes“ tik tam, kad panaikintume Europą. Savaime suprantama, jog negebant apibrėžti savęs neįmanoma turėti savivaldos ir atstovavimo, pagrindinių ir nepakeičiamų politinių demokratijos bruožų. Atstovavimą, kuris įgalina skirtingų tautos sluoksnių interesų artikuliavimą nacionaliniu lygiu, keičia valstybė-globėja, kurios paskirtis yra rūpintis visų piliečių poreikiais ir garantuoti jiems vienodas teises. Bendruomenėje nebelieka politikos, kai joje nebelieka sluoksnių, kurie siektų pripažinimo nacionaliniu lygmeniu, ir ji tampa individų mase, suinteresuota ne atstovavimu, o tik tuo, ar pakankamai įgyvendinamos kiekvieno individo teisės. Anot P. Manent, tokios padėties padariniai yra tai, jog valstybės tampa neveiklios, o piliečiai, anksčiau buvę nepatenkinti dėl nepakankamo ar netinkamo atstovavimo dabar tampa nepatenkinti dėl savo atstovų neveiklumo ir ima apskritai nebe pasitikėti politine klase. Tauta nebesuvokia savęs kaip politinės bendruomenės ir todėl nebėra suinteresuota kurti to, kas prisidėtų prie jos, kaip tapačios bendrijos, gerbūvio. P. Rosanvallon žodžiais tariant, pilietis tampa vis daugiau reikalaujančiu individualiu politiniu vartotoju, tuo pat metu atsisakančiu prisiimti atsakomybę už bendrojo gėrio kūrimą. Valstybė-globėja, iškėlusi individą aukščiau tautos pati, kaip demokratinė valstybė, yra pasmerkta susinaikinimui. Tokio tipo valstybė siekdama panaikinti bet kokio tipo konfliktus ar nesutarimus visuomenėje pati to nesuvokdama naikina būtent tai, kas daro demokratiją gyvybingą, t.y. savivaldą, kurios esmė ir buvo ta, jog piliečiai savarankiškai ir konstruktyviai spręstų bendruomenės problemas ir nesutarimus. Piliečių sugebėjimas tai daryti juos ir daro politine bendruomene arba demokratiškai valdoma tauta, pagal modernų jos suvokimą. Chantal Mouffe teigimu, gerai funkcionuojančioje demokratijoje turi egzistuoti nesutarimai tam tikrais politiniais klausimai, o per didelis konsensusas gali vesti link politinės apatijos, esminio nusivylimo politiniu dalyvavimu arba, dar blogiau, kolektyvinės energijos susikaupimu ties problemomis, kurios neišsprendžiamos demokratiniu būdu. Todėl yra pagrindo tikėti, jog nepolitinė demokratija veda ne tik link valstybės stagnacijos ir nykimo, bet ir link nedemokratijos įsigalėjimo. 

Šiandien netrūksta svarstymų kaip padaryti demokratiją laisvesnę, tačiau dažnai nepagalvojama apie pamatines, daug amžių jai išlikti leidusias sąlygas.Tauta, neturinti suverenumo, negali būti valdoma demokratiškai, o demokratija negali būti nepolitinė. Nors Europa vis dar išlieka tautų žemynų, daugelis jų tampa vis mažiau suverenios. Nors Europos demokratijos vis dar išlieka dominuojamos partijų, dažnai net nesuvokiama, jog daugelis jų savo esme nebėra politinės. Politiškumo nykimas eina koja kojon su suvereniteto silpninimu. Šiandieninė europietiška tapatybė nėra politinė tapatybė, nes ji nenustato savo bendruomenės ribų ir negali apibrėžti kas yra „europietis“. Tuo pačiu metu europinės institucijos mėgina telkti politinio sprendimo galią savo rankose ir diktuoti sąlygas nacionalinėms valstybėms. Nors garsiai ir nesakoma, tačiau akivaizdu, kad Europos Sąjunga negali pakęsti politikos, nes politika reikalauja apibrėžti save ir atskirti „kitus“ nuo „savų“. Šiuolaikinis europietis nesuklystu pasakęs, jog pagrindinis europinės politikos tikslas yra panaikinti politiką. Politika tampa politkorektiškumo diktato įkaitė, ypač šiandien, kai susiduriama su masiniu islamiškos kultūros žmonių antplūdžiu į Europą. Manent teigė, jog europiečiams reikia išmokti kalbėti apie religiją politiškai. Europos Sąjunga dėl nesugebėjimo to daryti šiandien yra priversta kentėti Turkijos manipuliacijas dėl bevizio režimo sutarties ir migrantų iš artimųjų rytų keliamą chaosą. Šalys, nepasiduodančios šiam europietiško etinio radikalizmo diktatui yra priverstos kentėti nuolatinį ES institucijų keiksnojimą ir savotišką marginalizavimą. Nenuostabu, jog savo vadovavimą ir viršenybę grįsdamos teisės valdžios, žmogaus teisių ir kitomis abstrakčiomis vertybėmis ES institucijos nėra pajėgios efektyviai susitvarkyti su bendriją ištinkančiomis problemomis, kurias iki šiol žymiai sėkmingiau spresdavo nacionalinės valstybės. Nesant aiškaus suverenumo negali būti ir aiškių sprendimų. Maža to, suverenumą bandoma atimti ir iš Europos tautų. Paradoksalu tai, kad mėgindamos suvereniteto svertus palenkit savo tautos naudai, tokios valstybės kaip Lenkija ir Vengrija yra kaltinamos nedemokratinėmis praktikomis, pasigirsta pranašavimai apie autoritarinių režimų sugrįžimą vidurio Europoje. 

Prieš kalbant apie demokratijos tobulinimą svarstomaisiais, dalyvaujamaisiais, pliuralistiniais ar kitokiais aspektais reikia užtikrinti jog išliktų  pamatinės jos egzistavimui būtinos sąlygos. Akivaizdu, kad šiandieninėje Europoje šioms sąlygos gresia rimtas pavojus išnykti. Pagrindiniai tokio pavojaus šaltiniai yra įsigalintis universalistinis tikėjimas žmogaus teisėmis, naivus pasitikėjimas teisės valdžios principu, globėjiškos valstybės suvokimo įsigalėjimas, atomistinė visuomenė ir individo išaukštinimas bendruomenės atžvilgiu. Šie šiandieninę Europą apibūdinantys reiškiniai akivaizdžiai konfliktuoja su suverenumo ir politiškumo principais. Galima sakyti, jog šiandieniniai demokratijos iššūkiai yra susiję ne tiek su demokratijos veikimo tobulinimu, kiek su substancinių demokratijos sąlygų išlaikymu. Rimtai įvertinus šių sąlygų reikšmę tektų iš naujo permąstyti šiuolaikinio socializmo bei liberalizmo ir demokratijos santykį.

Literatūra:
1. Dahl, Robert, A., Demokratija ir jos kritikai. Vilnius: Amžius, 1989.
2. Manent, Pierre, Demokratija be tautų. Apie savivaldos pabaigą Europoje. Vilnius: Versus Aurius, 2008,
3. Mouffe, Chantal, The Democratic Paradox,  London: Verso, 2000.
4. Rosanvallon, Pierre, Counter – democracy: politics in an age of distrust. Cambridge: Cambridge University press, 2008.
5. Schmitt, Carl The Concept of the Political. Chicago: The University of Chicago Press, 1996.
6. Schmitt, Carl, Politinė Teologija. Vilnius: Versus Aureus, 2014.






Susiję

Šarūnas Legatas 2291211403100921553
item