Ryan Shinkel. Europos imperija

Karolio Didžiojo skulptūra Vienoje Dar prieš du dešimtmečius buvusi paskutinė krikščionių dominuojama Vakarų Europos valstybė, Airija d...

Karolio Didžiojo skulptūra Vienoje
Dar prieš du dešimtmečius buvusi paskutinė krikščionių dominuojama Vakarų Europos valstybė, Airija dabar yra pirmoji valstybė istorijoje, referendumu įteisinusi tos pačios lyties „santuokas“ (dar daugiau, tai padaryta Konstitucijoje, kuri dedikuota Švč. Trejybei).

Šis teisinis pasikeitimas atspindi kultūrinį pasikeitimą. Kaip apibendrina dienraštis The New York Times, „Bažnyčios moralinis autoritetas nusilpo ir airiai atrado naująjį savo identitetą Europos Sąjungoje. Jie įsivedę eurą ir naudojasi pigiais savaitgalio skrydžiais į žemyną, taip plėsdami savo akiratį ir toldami nuo to identiteto, kurį iš Bažnyčios ir Britanijos buvo perėmę jų tėvai ir seneliai.“

Viduramžių Bažnyčia vienijo didžiąją dalį Europos viena kalba, religija ir universitetų sistema. Šiandien panašiai veikia Europos Sąjunga, kurdama Jungtines Europos Valstijas.

Viename pokalbyje mano Oksfordo universitete istoriją studijuojantis draugas pastebėjo, jog šis perėjimas atspindi bendresnę „kultūros homogenizaciją“. Besiplečiančios rinkos, laisvas žmonių judėjimas ir direktyvos iš Briuselio trina ES valstybių narių skirtumus. Jam atsakiau paaiškindamas, kaip prancūzų filosofas Pierre‘as Manent aiškina šias ES vienybės paieškas.

Manent teigia, jog moderni tautinė valstybė bando tarpininkauti tarp trijų politinio kūno archetipų – miesto, imperijos ir Bažnyčios. 

Miesto pradžia yra graikiški miestai-valstybės. Kiekvienas miestas yra intymi bendruomenė su savo unikaliu indentitetu ir išskirtine naryste. Būti atėniečiu, spartiečiu ar romėnu (prieš Cezarį) reiškė priimti konkrečius dievus, režimą, protėvių palikimą ir geografinę vietą. Jo politinė forma, kaip savo veikale „Miesto metamorfozės“ (angl. The Metamorphosis of the City) rašo Manent, visada buvo „konkrečios bendruomenės tvarka“ ir „aktyvus veikimas dėl bendrojo gėrio“. Jame intymumas buvo įgyvendinamas per tiesioginį pilietinį dalyvavimą.

Su Julijumi Cezariu respublikoniškas Romos miestas virto Romos Imperija. Kol „Atėnai pakluso Filipui Makedoniečiui, bet išlaikydami savo, kaip miesto, formą“, - kitur rašo Manent, „Roma, atvirkščiai, išgyveno visišką politinės formos transformaciją – iš miesto ji tapo imperija.“ Šis perėjimas pasiekė savo galutinį tašką su pilietybės išsiplėtimu visiems užkariautų teritorijų vyrams. Lokališkumą pakeitė universalumas, intymų ir išskirtinumą akcentuojantį miestą pakeitė taiki ir vienijanti imperija.

Respublikos pilietis veikia bendrajame gėryje dalyvaudamas jo valdyme. Imperija nutraukė respublikos savivaldos laisvę įvesdama magistrato pareigybę tarpininkauti tarp piliečio ir imperatoriaus. Kai Aristotelis teigė, kad pilietis turi gebėti valdyti ir būti valdomas, jis rašė apie miesto pilietį dar prieš atsirandant imperijos koncepcijai. Bet imperijoje magistratas neturi būti valdomas (kaip pilietis yra valdomas) tam, kad galėtų valdyti. Panašiai ir pilietis neturi valdyti, kad būtų valdomas. Šis atskyrimas apsaugo nuo valdymo pavojų. Kaip pastebi Manent, Romos imperija „paaukojo miesto laisvę, bet pažadėjo vienybę ir taiką“. Roma buvo perorganizuota į pirmąją imperiją, o kartu su miestu mirė ir respublikos laisvė.

Nuo tada imperija ir miestas konkuruoja. Moderni tautinė valstybė tarpininkauja tarp jų suteikdama pilietybę visiems gyventojams (valstybė funkcionuoja kaip imperija) ir išlaikydama bendrą kultūrą, etniškumą bei religinį vieningumą (tauta funkcionuoja kaip miestas). Vietoje tiesioginio dalyvavimo valdyme, piliečiai gali dalyvauti socialinėse institucijose, tarpininkaujančiose tarp asmens ir valstybės (pilietinė visuomenė funkcionuoja kaip viešas miesto gėris).

Šis uždavinys jau pats savaime yra keblus, kadangi tautinės valstybės kiekviena skirtingai trokšta pasiekti imperinę vienybę. Pascalis-Emmanuelis Gobry pastebi, kad, pavyzdžiui, istorinė Prancūzijos kryptis yra jos kaip „naujosios Romos imperijos“ vizija, kuri „paaiškina Prancūzijos savo identiteto apibrėžimą per kalbą, kultūrą ir įstatymus (kaip ir senovės Romoje).“

Europos Sąjunga pamina šį tarpininkavimą vis didėjančiu jai priklausančių tautinių valstybių skaičiumi, savo ekonominėmis direktyvomis, nekontroliuojama masine imigracija ir bendra valiuta. Ji tautinės valstybės identitetus ir galias pakeičia transnacionalinės biurokratijos teisiniais sraigteliais. Kaip Romos pilietis daugiau nebepriklausė miestui, o imperijai, taip pilietis Europoje nebepriklauso konkrečiai tautai Europoje, o Europos Sąjungai. Vidinis ir išorinis ES sienų plėtimas transformuoja apibrėžimą, ką reiškia būti europiečiu.

Prisiminkime kad ir liūdnai pagarsėjusią ES „teisių infliaciją“: dėl naujai išrastų universalių teisių jos žmogaus teisių teismai dažnai turi viršenybę prieš vietinius nacionalinius teismus ir papročius. Kaip pastebi Peteris Lawleris ir Ronaldas Reinschas, Manent tvirtina, kad ES žmogaus teisių projektas yra „įgyvendinamas neapykanta politiniams kūnams“. „Į santykius linkusios būtybės atranda savo namus, saugumą, asmeninį orumą ir savęs supratimą dalyvaudami stipriose ir stabiliose institucijose“, - prideda jie. Žmogus turi universalų konkrečios vietos – miesto – poreikį. Tačiau ES atmeta šį poreikį uzurpuodama miestą ir jo institucijas.

Tai paaiškinus tampa įmanoma suprasti anksčiau minėtą dienraščio The New York Times aprašymą. Airių referendumas atspindėjo nacionalinės kultūros (t.y. airių katalikiškumo) atsižadėjimą ir tarpininkaujančios institucijos (t.y. santuokos) dekonstravimą dėl „naujojo identiteto Europos Sąjungoje“. Referendumas reiškė balsą už imperiją vietoje miesto. „Taigi taip miršta laisvė – palydima griausmingais plojimais“, pastebi Žvaigždžių karuose senatorius Padme, kai respublika virsta imperija. Airijos referendumas žymėjo griausmingų plojimų palydimą airiškojo miesto laisvės mirtį.

Ironiška, bet ES vis labiau įgyvendina perdėtą vieningumą dėl Bažnyčios. Bažnyčia, pastebi Manent, „siekia visus žmones atvesti į naują bendrystę, intymesnę už mažiausią miestą ir platesnę nei didžiausia imperija“. Siekdama šio universalaus intymumo mistinėje sąjungoje (tarp keliautojų piligrimystėje į dangų), Bažnyčia sukuria nesantaiką tiek miestui, tiek imperijai. 

Ši nesantaika miestui reiškia, kad Bažnyčios narystė ignoruoja konkrečias savybes kaip etniškumas. Kai Bažnyčia įžengia į miestą, ištikimybė universaliai tiesai išstumia ištikimybę vietiniam etniškumui.

Nesantaika imperijai reiškia, kad ši mistinė vienybė sukuria nematomą perskyrą tarp piliečių, kurie bus išganyti, ir piliečių, kurie bus pasmerkti. Pasak šv. Augustino, bet kuris pagonis gali patirti atsivertimą ir išganymą, net jei tuo metu tai atrodo mažai tikėtina. Taip pat ir ne kiekvienas bus išganytas – net viešai lankantys bažnyčią asmenys vėliau gali atsimesti nuo tikėjimo. Todėl riba tarp tų, kurie bus išganyti ir neišganyti, yra nematoma, o tai nematomai padalina imperiją. Bažnyčia visišką matomą vienybę padaro neįmanoma.

Tautinė valstybė stengiasi atsakyti į abi šias nesantaikas. Tautos yra kultūriškai atskiros, politinė vienybė yra užtikrinama paklusimo konstitucinei tvarkai ar bendrai politinei sistemai, o religiniai įsitikinimai yra privatūs. Bet kaip pastebi Manent, „kadangi nematoma skirtis pamina imperinę vienybę, Europa ieško žmogiškojo gyvenimo sujungimo, kad galėtų peržengti skirtį, atsiradusią su krikščionybe“. ES imperija bando peržengti pasidalinimą tarp žmogaus ir Dievo miestų.

Tačiau ES bandymas pakeisti Bažnyčią sulaukia ir smūgių atgal. Gobry pastebi, kad Prancūzijoje vykę „masiniai protestai prieš socialistų vyriausybės vienalyčių „santuokų“ įstatymo projektą privertė milijonus žmonių išeiti į gatves – ir paklojo kelią jaunimo vedamam katalikybės atgimimui“. Tokie pavyzdžiai parodo, kad ES homogenizacija pati pasėja savo susinaikinimą. Todėl, pastebėjo mano draugas iš Oksfordo, Manent ir numato ES žlugimą, net nepaisant griausmingų plojimų Airijoje.

Versta iš Ethikapolitika.org


Susiję

Ryan Shinkel 6500466896767700490
item