Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (VIII)

Septintąją dalį galite rasti čia Skelbiame paskutinę rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog)...



Skelbiame paskutinę rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizės dalį. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Kur kas daugiau galimybių pasipriešinti politinės organizacijos degradacijai atsiveria tuo atveju, jei Dobroliubovas yra vienas iš organizacijos steigėjų ir turi galimybę padaryti reikšmingą įtaką organizacijos koncepcijai ir „architektūrai“. 

Tokiu atveju, be abejo, svarbiausia yra organizacijos steigėjų sudėtis, nes steigėjai kone automatiškai tampa naujos organizacijos vadovybe. Jei yra galimybė, būtina pasirūpinti, kad tarp organizacijos steigėjų būtų tik tokie žmonės, kurie sutaria dėl dalykų, vadinamų „metafiziniais“ arba „transcendentiniais“, t. y. steigėjai turi sutarti dėl giliai siekiančių, fundamentinių, pasaulėžiūrinių klausimų. Tokia rekomendacija gali atrodyti keistokai ir mums gali būti paprieštarauta: ar neužtenka sutarimo dėl politinių tikslų, kam reikalingas sutarimas dar ir dėl pasaulėžiūros? Kas gi tokio, jei organizacijos nariai, pritariantys jos tikslams, turės skirtingus „metafizinius“ įsitikinimus? Juk politinė organizacija nėra sekta, kurios nariai privalo pritarti apibrėžtai dogmatikai?

Šie prieštaravimai yra paviršutiniški. Skirtingų pasaulėžiūrų asmenys iš tikrųjų gali pritarti tiems patiems ar panašiems politiniams tikslams. Tačiau „metafizika“ išlieka svarbi, nes skirtingų pasaulėžiūrų asmenys tų pačių tikslų siekia nevienodai. Pamatinės pasaulėžiūrinės prielaidos, kurios dažnai ir gal dažniausiai būna nesuvoktos ir neartikuliuotos, stipriai veikia žmogaus moralinius pasirinkimus, nuo kurių, kaip matėme pasakojime apie „Tiesos, teisingumo ir progreso“ partiją, priklauso politinės organizacijos vidinė raida. Visiškai neatsitiktinai Dobroliubovo būrelyje susitelkė kultūriniai konservatoriai, o „realistams“ buvo būdinga kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūra. Šitokie pasirinkimai dėsningai išplaukia iš pasaulėžiūrų esmės. 

Galima pasakyti dar daugiau: talentingi kultūriniai liberalai turi didžiulį dezorientuojantį ir griaunamąjį potencialą. Ne ką geresni ir kitų atspalvių liberalai. Ekonominis liberalizmas puikiai dera su kultūriniu ir daugmaž nuosekliai mąstantys asmenys derina šias abi pasaulėžiūras. O ekonominio liberalizmo ir kultūrinio konservatizmo derinys, paprastai įvardijamas kaip „neokonservatizmas“ yra nenuosekli ir dėl to netvari pasaulėžiūrinė konstrukcija; laikytina, kad „neokonservatoriai“ yra kultūriniai konservatoriai tik nominaliai ir mus dominančios problemos kontekste gali būti aptarti kartu su kitais liberalais. Liberalų moraliniais apsisprendimais iš principo pasitikėti negalima, todėl visus liberalus, ir radikaliuosius, ir nuosaikiuosius, ir ekonominius, ir kultūrinius, iš politinės organizacijos steigėjų reikėtų negailestingai išfiltruoti. 

Deja, dėl dviejų priežasčių tai yra labai keblus uždavinys. Pirma, nuosaikiuosius liberalus gana dažnai sunku atpažinti. Tokie paprastai prisistato ir kitų yra laikomi tiesiog mąstančiais ir kritiškais žmonėmis. Tai, kad jų mąstymo ir kritikos šaltinis yra liberalizmo prielaidos, gali būti menkai matoma. Ypač keblu atpažinti nuosaikiuosius kultūrinius liberalus.

Antra, ir tai kur kas svarbiau, dėl kelių priežasčių liberalizmas postsovietinių ir postkomunistinių visuomenių viešojoje erdvėje kone visuotinai dominuoja, ir ypač jis yra paveikęs politiškai aktyvius asmenis, todėl sėkmingai išfiltravus liberalus tiesiog nelabai liktų ką telkti.

Idant neturėtume tuščių iliuzijų, liberalizmo dominavimo priežastis derėtų įvardinti. Svarbi, ir gal svarbiausia priežastis yra visų postsovietinių ir postkomunistinių šalių centrinės ideologinės kontroversijos pobūdis. Tai, be abejo, yra kontroversija dėl komunistinės praeities, o šios kontroversijos šalys yra tie, kurie simpatizuoja atitinkamos valstybės komunistinei praeičiai ir tie, kurie ja bjaurisi. Pastarieji komunistinei praeičiai ir jos pasekmėms pulti paprastai pasirenka labai patogias šiam tikslui ekonominio ir kultūrinio liberalizmo pozicijas. Kitaip tariant, liberalizmas yra pačiame pagrindinio ideologinio konflikto centre. Jau vien to užtenka, kad jis būtų nepaprastai įtakingas. 

Kita svarbi liberalizmo įtakos priežastis yra tai, kad ši pasaulėžiūra labai paranki visiems tiems, kurie pasisavino postkomunistinių šalių turtus, apiplėšė bendrapiliečius ir dabar juos begėdiškai ir žiauriai išnaudoja; ekonominis liberalizmas yra koncepcija, kuri puikiai tinka tokiai įvykių eigai ir tokiai dabartinei padėčiai legitimizuoti. Dėl to buvusi nomenklatūra, tapusi nauju valdančiuoju elitu, ir oligarchai virto uoliais liberalizmo šalininkais ir skleidėjais. 

Ir dar viena svarbi, kol kas dar nevisai pasireiškusi, liberalizmo dominavimo priežastis yra tai, kad buvusios komunistinės nomenklatūros ir oligarchų politinės partijos siekia legitimizuotis pasivadindamos „socialistinėmis“ ir „socialdemokratinėmis“. Tokiomis jos, suprantama, netapo ir darbo žmonių padėtimi nepradėjo rūpintis, bet tam tikrą europietišką makiažą pasidarė. O tas makiažas yra ne kas kita, kaip Vakarų kairiųjų viešojo diskurso, kurio centrinę dalį sudaro kultūrinis liberalizmas, perėmimas. Šios trys priežastys lemia liberalizmo ir liberalų dominavimą politinėje erdvėje: kone kiekvienas politiškai aktyvus ir nemarginalus asmuo bus vienokio ar kitokio atspalvio liberalas. Iš postsovietinių ir postkomunistinių šalių liberalizmo dominavimo požiūriu situacija kitokia gal tik Lenkijoje, kurioje antireliginė politika buvo silpnesnė ir Katalikų bažnyčia išlaikė stiprią įtaką.

Ketvirta liberalizmo dominavimo priežastis yra šios pasaulėžiūros psichologinis patrauklumas. Liberalizmas visiškai natūraliai patraukia tam tikrą segmentą žmonių, nes suteikia jiems psichologinį pasitenkinimą: užtenka susitvarkyti savo piniginius reikalus ir priėmęs liberalizmo pasaulėžiūrą asmuo gali jaustis labai šaunus ir išmintingas.


Jei pavyktų išfiltruoti liberalus, reikėtų dar surinkti norinčių politiškai veikti dorybingų kultūrinių konservatorių būrelį. Čia kiltų kiti rimti sunkumai: tokių tiesiog būtų sunku aptikti. Mūsų visuomenėje, patyrusioje ir moralinę degradaciją, ir kryptingą religijos naikinimą, surinkti tokį organizacijos steigėjų ratą yra beveik neįmanoma: žmonių, kuriems konservatyvi „metafizika“ yra daugmaž apmąstyta pasaulėžiūra, o ne patogi poza ar instrumentas, yra nedaug, ir ypač jų yra nedaug tarp politiškai aktyvių asmenų. Dėl jau minėtų priežasčių kiek kitokia padėtis yra Lenkijoje.

Jeigu įvyktų stebuklas ir pavyktų suburti politinės organizacijos steigėjų būrį iš dorybingų kultūrinių konservatorių, tai būtų puikus pirmas žingsnis, bet anaiptol ne didžioji darbo dalis. Steigėjai turėtų kokiu nors būdu bandyti užtikrinti, kad nedegraduotų organizacijos padaliniai, t. y. užtikrinti, kad tarp sutelktų šalininkų nevyktų tas procesas, kuris sužlugdė „Tiesos, teisingumo ir progreso“ partiją. Jei organizacijos steigėjai būtų susipažinę su šiame straipsnyje aprašyta politinės organizacijos socialpsichologija ir nusiteikę ryžtingai, gindami organizaciją nuo degradacijos jie galėtų nemažai nuveikti. Pirmiausia reikėtų stengtis kuo greičiau išsiaiškinti padaliniuose atsirandančius šustriakus ir juos negailestingai kartu su parankiniais šalinti siekiant, kad jokio skyriaus degradacija nepasiektų antrojo etapo. Jei būtų kokio skyriaus raidai skirta per mažai dėmesio ir degradacija įžengtų į antrąjį etapą, toks skyrius turėtų būti likviduojamas.

Duoti tokias rekomendacijas lengva, bet jas įgyvendinti labai sunku. Pirmas sunkumas yra tai, kad steigėjai turi labai atidžiai sekti, kas vyksta padaliniuose ir turėti labai išsamią informaciją apie juose vykstančias intrigas ir „povandenines sroves“. Kuo organizacija labiau plečiasi ir kuo didesnėje teritorijoje veikia, tuo sunkiau steigėjams susigaudyti, kas vyksta organizacijos skyriuose. Antra, ryžtingi žingsniai prieš šustriakus tikrai nesulauks eilinių aktyvistų daugumos palaikymo ir greičiausiai bus suprasti kaip rimtos vadovybės klaidos, pakertančios organizacijos perspektyvas, net kaip sabotažas. Nesitaikstymas su šustriakais nesunkiai gali privesti prie jų inspiruoto ir, tikėtina, sėkmingo maišto prieš organizacijos vadovybę. Kitaip tariant, net nepriekaištinga steigėjų sudėtis, politologinis pasikaustymas, informuotumas ir ryžtas negali užtikrinti sėkmės užkertant kelią politinės organizacijos degradacijai. Kad ir kokie šaunūs būtų organizacijos steigėjai, vis tiek reikšis demokratinės politinės organizacijos ir moraliai degradavusios visuomenės principinis nesuderinamumas.

Pastarąją mintį galima suformuluoti ir taip: moraliai degradavusios visuomenės sąlygomis politinė organizacija yra pasmerkta keistis degradavimo kryptimi jau vien dėl to, kad bando veikti pagal demokratinės politinės organizacijos sampratą. O jeigu politinė organizacija būtų sukonstruota pagal kokią nors kitokią sampratą – gal tada ją galima būtų padaryti atsparesnę degradacijos tendencijai? Pabandykime pasvarstyti, ar tai yra įmanoma. 

Demokratinės politinės organizacijos sampratą išaiškinome nurodydami, jog tai yra politinė organizacija, veikianti pagal moralės, racionalumo ir skaidrumo principus; skaidrumo principą išaiškinome nurodydami, kad jį galima išskaidyti į įgaliojimų, atstovavimo, procedūrų ir kontrolės principus.

Kaip rašėme, esminis politinės organizacijos degradacijos aspektas yra ydingoji atranka – procesas, kuriam vykstant organizacijos valdymo organuose ir tarp narių vis labiau įsigali neprincipingi ir moraliai sugedę asmenys. Ydingoji atranka organizacijoje, bandančioje veikti pagal demokratinės politinės organizacijos sampratą, gali vykti tik todėl, kad bandoma įgyvendinti atstovavimo principą, kuris pasireiškia tuo, kad organizacijos vadovai ir valdymo organai yra išrinkti organizacijos narių, išreiškia jų valią ir jiems atsiskaito. Būtent atstovavimo principas leidžia šustriakams ir jų parankiniams kilti organizacijos hierarchijoje aukštyn ir įsivyrauti organizacijos valdymo organuose bei pakeisti aktyvistų sudėtį. Jeigu atstovavimo principą būtų galima pakeisti kokiu nors kitu, tada ydingoji atranka, pasireiškianti kaip šustriakų iškilimas ir įsivyravimas valdymo organuose, negalėtų vykti. Tai nereiškia, kad ydingoji atranka negalėtų vykti iš viso; galbūt ji galėtų vykti kokiu nors kitokiu būdu ir organizacija vis tiek degraduotų. 

Pasvarstykime, (a) ar politinės organizacijos „architektūra“ gali apsieiti be atstovavimo principo, ir jei gali, (b) kas tokiai organizacijai būdinga, bei (c) ar galima tikėtis, kad tokia organizacija, veikdama moralinės degradacijos sąlygomis, lengviau atsispirs degradacijai, negu organizacija, pretenduojanti būti demokratinė politinė organizacija? 

Į klausimą (a), be abejo, galima atsakyti teigiamai: politinė organizacija visai nebūtinai turi bandyti tvarkytis pagal atstovavimo principą arba imituoti, kad pagal šį principą tvarkosi. Demokratinės politinės organizacijos samprata tapo savaime suprantamu politinės organizacijos modeliu tik tada ir tik ten, kur demokratinė politinė santvarka tapo įprastu politinės santvarkos modeliu. 

Norėdami išaiškinti (b), kas būdinga organizacijoms, kurių „architektūra“ nėra paremta atstovavimo principu, turėtume sukurti tokių organizacijų teoriją ir klasifikaciją. Tai mums pernelyg sunkus uždavinys. Galime tik pasidalinti pastabomis apie tas atstovavimo principą atmetančias organizacijas, kurios postsovietinio ir postkomunistinio regiono skaitytojams yra puikiai žinomos. Turiu galvoje, suprantama, Sovietų Sąjungos ir kitų komunistinių šalių valdančiąsias komunistų partijas (panašiai veikė ir kai kurių kitų šalių valdančiosios partijos – tiesiog SSRS ir komunistinių šalių valdančiosios partijos mums geriau pažįstamos). Šių partijų „architektūrai“ apibūdinti buvo net išgalvotas specialus terminas – „demokratinis centralizmas“. Šis ideologiniais tikslais išgalvotas terminas mums nėra labai naudingas, todėl pasitelksime kitą terminą, leidžiantį įgyti daugiau aiškumo. Tai terminas „politbiuras“. Visi prisimename, kaip veikė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto politbiuras šeštame–devintame dešimtmečiais (nuo tada, kai Chruščiovas įtvirtino kolektyvinį vadovavimą). Tai buvo taryba, į kurią patekdavo tik nepaprastai kruopščiai patikrinti asmenys, praėję daugybę filtrų; ir priimami jie ten būdavo kooptacijos būdu. Politbiuro nariai buvo parenkami, o ne išrenkami; jie neišreiškė juos delegavusiųjų valios ir jiems neatsiskaitė. Be to, politbiuras kontroliavo paskyrimus į visas svarbiausias valstybės ir komunistų partijos pareigybes – svarbiausi pareigūnai irgi nebuvo kieno nors deleguoti ir juos delegavusiems atsiskaitantys; jų padėtis priklausė tik nuo juos paskyrusio politbiuro. Panašiai buvo ir žemesniuose vadovybės lygmenyse: aukštesnieji komunistų partijos ir valstybės vadovai parinkdavo žemesniuosius ir būdavo apsieinama be kokio nors delegavimo ir atsiskaitymo delegavusiems. Tokiu būdu komunistų partija, turėjusi savo hierarchijos viršuje nerenkamą ir savo sudėtį nusistatantį politbiurą ir nuo viršaus iki pat apačios skiriamus vadovus, buvo politinė organizacija, kuri nesivadovavo atstovavimo principu.

Demokratinė politinė organizacija dėl atstovavimo principo yra orientuota iš apačios į viršų, nes skyrių nariai renka skyrių valdymo organus, o pastarieji atsiskaito nariams; organizacijos suvažiavimo delegatai renka visos organizacijos valdymo organus, o pastarieji atsiskaito suvažiavimui. Tačiau komunistų partija, kurios „architektūra“ nesirėmė atstovavimo principu, buvo orientuota iš viršaus į apačią, nes politbiuras savo sudėtį nusistatydavo pats, o kita vadovybė buvo skiriama, pradedant nuo aukščiausių ir baigiant žemiausiais. Tokia organizacijos „architektūra“ yra nelanksti, tačiau stabili ir leidžianti užtikrinti politikos kryptingumą ir tęstinumą. 

Pastarieji bruožai ir jų užtikrinimo būdas nusipelno išskirtinio dėmesio, nes, galbūt, ką nors leis pasakyti apie klausimą (c), kurį dabar galime sukonkretinti: gal galima tikėtis, kad politinė organizacija, turinti savo sudėtį nusistatančią vadovybę ir šios vadovybės skiriamus valdymo organus, bus atsparesnė degradacijai? Čia norime pabrėžti, kad neturime jokių simpatijų komunistų partijoms, kurios valdė SSRS ir kitas komunistines šalis. Tai buvo nusikalstamos politinės organizacijos, atlikusios svarbiausią vaidmenį nusikalstamuose režimuose. Dabar mus domina formalus politinės organizacijos „architektūros“ bruožas. Nors šį bruožą pristatėme komunistų partijos pavyzdžiu, jis nėra su komunistų partijos samprata susijęs logiškai, t. y. vienas kito neimplikuoja. 

Turbūt nėra iš principo neįmanoma iš kruopščiai atrinktų dorybingų ir nusimanančių asmenų suburti politinės organizacijos steigėjų būrį ir priimti sprendimą, kad nuo šiol šis būrys sudarys politinės organizacijos aukščiausiąjį valdymo organą, kuris bus papildomas tik kooptacijos būdu. Po to šis valdymo organas galėtų imti kurti organizacijos struktūrą, kurioje visi vadovai būtų skiriami aukščiausiojo organo sprendimais. Šitokia „architektūra“ neleistų vykti tiems procesams, kurie sužlugdė „Tiesos, teisingumo ir progreso“ partiją, todėl tikėtina, kad tokia organizacija būtų atsparesnė degradacijai.

Sunkumus, kurie kyla siekiant suburti dorybingų ir nusimanančių politinės organizacijos steigėjų branduolį, jau aptarėme. Lieka aptarti sunkumus, kurie, tikėtina, kiltų, jei steigėjai nuspręstų pasukti tokios netipiškos politinės organizacijos steigimo keliu. Pirmas akivaizdus keblumas yra tai, kad tokio pobūdžio organizacija greičiausiai negalėtų pretenduoti į politinės partijos statusą. Visos valstybės turi politinių partijų veiklą reguliuojančius įstatymus ir šių įstatymų normos iš esmės reikalauja, kad politinės partijos būtų steigiamos vadovaujantis demokratinės politinės organizacijos modeliu. Politinė partija, kurios įstatuose eliminuotas atstovavimo principas, būtų paprasčiausiai neužregistruota. Ar politinei organizacijai reikalingas partijos statusas, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Galima pasakyti tik tai, kad jei egzistuoja rinkiminės apygardos, kuriose deputatai į tam tikrą atstovaujamosios valdžios organą renkami pagal mažoritarinę sistemą, politinė organizacija gali kovoti už įtaką ir nebūdama politine partija; tai galėtų būti koks nors „judėjimas“, „frontas“, „asociacija“ ar pan.

Kitas sunkumas yra toks: ar tokia iš viršaus į apačią orientuota organizacija patrauks kokius nors aktyvistus? Kodėl jie turėtų į tokią organizaciją telktis? Nepriklausomai mąstantys aktyvistai turėtų bodėtis tokios nelanksčios ir centralizuotos organizacijos, ar ne taip? Nebūtinai. Aktyvistus gali patraukti steigėjų autoritetas. Jeigu „politbiure“ susitelktų tikrai gerbiami, žinomi ir dorybingi žmonės, kurie savo galiomis nepiktnaudžiautų, ir kurie, svarbiausia, sugebėtų išsaugoti organizaciją švarią ir nedegraduojančią, sugebėtų pasiūlyti įkvepiančių idėjų ir veiklos, tikėtina, atsirastų aktyvistų, kuriems būtų priimtina griežta centralizuota tvarka. Taip pat tokia organizacija galėtų aktyvistus pritraukti siūlydama ką nors netipiško, pvz. galėtų siekti kelti savo rėmėjų politinę kultūrą sistemingai plėtodama jų politinę savišvietą.

Trečias sunkumas būtų tai, kad vargu ar tokio pobūdžio organizacija galėtų smarkiai plėstis ir veikti nacionaliniu mastu – tektų apsiriboti kokiu nors didmiesčiu ar regionu. Bet tai sunkumu ar trūkumu galime laikyti tik tuo atveju, jei manome, kad politinės organizacijos tikslas yra maksimalus įtakos plėtimas nacionaliniu mastu. Tai, be abejo, yra visiškai nepagrįstas požiūris. 

Jei kas nors sugebėtų įsteigti tegul ir negausią, tegul ir nedidelėje teritorijoje veikiančią, tegul ir labai didelės įtakos neįgijusią, bet gyvybingą, kovingą, nedegradavusią ir šiuo požiūriu stabilią politinę organizaciją, tai būtų milžiniškas laimėjimas, iš kurio būtų galima mokytis ir kurį būtų galima bandyti pakartoti. Gal būt šis mūsų niūrus rašinys kam nors padės tai padaryti arba bent paskatins tai pabandyti.



Susiję

Skaitiniai 1670862094788934964
item