Monika Parčiauskienė. Kosmopolitizmas - tautinės valstybės ir krikščionybės santykio supaprastinimas

Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ...


Šis straipsnis - iš ciklo „Europos pasirinkimas“, kuriame bus kalbama apie Europos būklę, ateitį ir santykį su nacionalinėmis valstybėmis. Kitus ciklo straipsnius galite rasti čia.

XIX a. kilus nacionalinių valstybių sąjūdžiui Katalikų Bažnyčia susidūrė su nauju politiniu dariniu – tautine valstybe, kėlusia grėsmę Viduramžiais egzistavusiai Bažnyčios ir imperijos dualizmo sampratai, Bažnyčią matant kaip dvasinį, o imperiją – kaip politinį Europos pagrindą. Nepaisant krikščionybės universalistinio pobūdžio, kuris tautų ir tautiškumo niveliuoti niekad nesiekė, o tik siūlė susivienyti dvasiniu krikščionišku pagrindu, tautinė valstybė religijai tapo iššūkiu, nes pati tapo savotiška Bažnyčia ir troško viso, nedalomo individo lojalumo. Dalintis šiuo lojalumu su dvasine Bažnyčia – tautinei valstybei atrodė per didelė kaina. Taip atsirado Bažnyčios ir tautinės valstybės trintis, kurią sušvelninti siekė daugybė Europos filosofų, o nuo jų neatsiliko ir lietuviai – Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis ir kiti.

Vis dėlto tautinė valstybė išplitusio kosmopolitinio sąjūdžio ilgainiui imta laikyti konfliktų šaltiniu ir save diskreditavusia politine forma. Imta ieškoti Europos šalis galinčio suvienyti pakaitalo tiek krikščionybei, tiek galiausiai ir tautinei valstybei. Taip pradėta skelbti pati sau prieštaraujanti idėja, kad vieningumą galima pastatyti ant ekonominio veiksnio – bendrosios rinkos ir euro, nors ne paslaptis, kad jame jau iš anksto užprogramuota konkurencija, o konkurencija vienybės šaltiniu būti negali.

„Sienų neturinčio kapitalo“ idėja siekiama peržengti tautinę valstybę kaip politinį subjektą, o tokiai idėjai pateisinti paradoksaliai pasitelkiama ir krikščionybė, kosmopolitams iš naujo į filosofinius svarstymus grąžinant krikščionybės ir tautinės valstybės įtampą, tačiau stipriai ją supaprastinant ir subanalinant. Taip ideologizuojant krikščionybę, sukuriama nauja, „kosmopolitinė“ jos forma vietoje anksčiau buvusio supratimo apie jos universalumą (universalumas pakeičiamas kosmopolitizmu). Taigi, matome paradoksalų reiškinį – krikščionybė, nors laikoma atgyvena ir marginalizuojama, vis dėlto tuo pačiu metu, turbūt suprantant, kad taip paprastai iš viešojo gyvenimo jos nepašalinsi, pasitelkiama naujosios ideologijos legitimizacijai. Sukuriamas dirbtinis teorinis krikščionybės konstruktas, neigiantis anksčiau egzistavusį santykį tarp tautinės valstybės ir krikščionybės, nes nors įtampa tarp šių dviejų subjektų neišvengiama, vis dėlto ji stipriai subanalinama ir dirbtinai aštrinama ten, kur filosofiškai neegzistuoja.

Norint suprasti tikrąją, nesupaprastintą ir dirbtinai neišpūstą įtampą tarp tautinės valstybės ir krikščionybės, verta sugrįžti prie nuoširdžių, neideologizuotų bandymų filosofiškai išspręsti šių dviejų subjektų trintį. Aktualesnį laiką tam sunku įsivaizduoti – akivaizdžiai nepasiteisinus Europos Sąjungos laisvosios rinkos projektui ir nesukūrus jokios „europiečio tapatybės“, vieningumą žemyne gali garantuoti tik senasis jo tikėjimas – krikščionybė. Vis dėlto tautinėms valstybėms ir toliau išliekant žemyno politiniais subjektais, neišvengiamai anksčiau ar vėliau pilna jėga atgims tarpukario filosofų nagrinėta įtampa, ir atrodo, kad tolesnis Senojo Žemyno likimas priklausys nuo to, ar krikščionybė bei tautinės valstybės sugebės surasti kelią bendradarbiavimui bei abipusei pagalbai.
Nesubanalintas krikščionybės ir tautinės valstybės suderinimo kelio paieškas itin gerai atsispindi Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos tarpukario filosofija. Jų filosofija pasižymi tuo, ką galima vadinti vidurio kelio paieškomis tarp jau aptartų dviejų subjektų, ieškant optimalaus valstybės ir religijos bendradarbiavimo bei atskleidžiant tautiškumo ir religijos abipusę priklausomybę ir taip paneigiant neteisingas krikščionybės interpretacijas, jog ji esą savo prigimtimi nesuderinama su tautine valstybe kaip politiniu subjektu.

Tautiškumas kaip tarpininkas žmogaus santykyje su žmonija

Šiuolaikinių kosmopolitų retorikoje plačiai vartojama sąvoka „žmonija“, kuri reiškia visus pasaulio žmones kaip vieningą visumą, išsilaisvinusią iš primestų tautinių, kalbinių, istorinių skirtumų. Žmonijos sąvoka naudojama ir Šalkauskio bei Maceinos, tačiau filosofai pabrėžia viduriniojo dėmens – tautos – svarbą. Pasak jų, būtent šis dėmuo ir įgalina žmogaus santykį su žmonija. Šalkauskis ir Maceina tautą matė kaip sutelktinę individualybę, kuri susintetina tam tikros žmonių grupės charakteristikas ir apipavidalina žmogaus gyvenimą, veikimą bei mąstymą, suteikdama tik tai tautai būdingą formą. Kadangi žmogus tokiu būdu yra apspręstas gautų tautinių formų, jis veikia tautiškai, ne grynai žmogiškai, vadinasi, jis negali betarpiškai santykiauti su žmonija, kuri, tuo tarpu, aiškios savo formos neturi.

Vis dėlto filosofai pabrėžia žmonijos svarbą, nes ji įkūnija visiems žmonėms suprantamus ir siektinus idealus – meilę, tiesą, gėrį ir grožį. Šių idealų žmogus, būdamas dvasine būtybe, natūraliai siekia, bet tai daro savo tautine forma. Asmuo prie žmonijos esmės prieina kaip vienos kurios tautos narys.

Geras krikščionis – tautos atstovas, ne žmogus apskritai

Religija, pagrindinė ir aukščiausia žmogaus gyvenimo sritis, taip pat žmogaus nėra pasiekiama betarpiškai. Kaip jau aptarta, žmogiškumui kaip tokiam neegzistuojant, žmogus, savindamasis žmonijos universalų turinį, veikia apspręstas tautinės formos. Šalkauskis ir Maceina priima prielaidą, kad religija taip pat keroja žmogiškume, tikriausiai dėl jų išreiškiamų minčių, kad nors žmogus ir nebėra svarbiausias veikiantysis religijoje, ji vis tiek yra santykis, kuris reikalauja ir žmogaus laisvos valios veikimo. Be to, visas žmogaus bendravimas su Dievu, išreiškiamas apeigomis ir liturgija, taip pat yra apipavidalintas žmogaus ir jo naudojamas. Tad priimant šį filosofų teiginį, galima teigti, kad religijos santykis su žmogiškumu atitinkamai lemia žmogaus dalyvavimą religijoje būtent tautinėmis lytimis. Kaip teigia Maceina, remdamasis ir Vladimiro Solovjovo mintimi, „Religija yra dievažmogiškasis kūrinys, kuriame ir mes turime turėti savo dalį. Per šitąją dalį mes kaip tik ir įnešame į religiją žmogiškąjį ir tuo pačiu tautiškąjį elementą.“ Su Dievu žmogus santykiauja kaip tam tikros tautos atstovas. Religija savo esme yra viena, tačiau, kaip teigia Maceina, konkrečioje savo apraiškoje, būdama santykiu, veikia per žmogų ir todėl įgyja jo bruožų. Kiekvieno žmogaus santykiai su Dievu yra kitokie, nes kiekvienas žmogus religijoje veikia ir ją išgyvena savotiškai. Ir nors skirtingas santykis su Dievu yra dalinai nulemtas žmogaus individualių išgyvenimų, didžiausia dalis žmogaus pasaulėžiūros yra apspręsta tautinio individualumo, suteikiančio aiškią tautinės pasaulėžiūros struktūrą.

Kadangi tik mąstymas bei veikimas tautiškomis lytimis įgalina žmogaus ryšį su Dievu, būtų neiteisinga teigti, kad krikščioniškasis universalizmas, mūsų dienomis interpretuojamas kaip krikščioniškasis kosmopolitizmas, tiesiogiai susijęs su tautiškumo silpninimu. Šalkauskis ir Maceina atskleidžia krikščionybės prielaidą, kad darnus žmonijos gyvenimas, vaisingas tiek kultūros, tiek religijos srityje, yra įmanomas kaip svarbiausiais veikėjais veikiant tautoms bei tautinėms valstybėms kaip šių tautų išraiškoms. Kiekviena tauta yra matoma kaip savo individualybe galinti prisidėti prie žmonijos tautų puokštės, suteikti jai savo turimų dovanų ir tuo pačiu pasisemti to, ko ji pati stokoja. Pažymėtina, kad žmonija nėra matoma kaip vienalytė masė, tačiau kaip organiška visuma. Tokiu būdu galime kalbėti apie tiek tautos, tiek žmonijos kultūros klestėjimą ir tobulėjimą, jį apvainikuojant religiniam bendrumui, kuris atsiskleidžia skirtybėse. Maceina cituoja Renesanso filosofo Hugo Grocijaus pastebėjimą: „Dievas ne visoms žemės dalims visa suteikė, bet šalimis išskirstė savo dovanas, kad žmonės sudarytų bendruomenę, vieni kitų padedami“. Tuo tautiškumo ir religijos santykio klausimu ir yra remiamasi Šalkauskio ir Maceinos filosofijoje, sąmoningai skatinant tautinių formų įvairumą ir vystymą, tiek kultūros, tiek religijos tikslais.

Kosmopolitizmo ir nacionalizmo ribotumai ir pavojai

Tačiau tarptautinės politikos tendencijos filosofų gyvenamuoju laikotarpiu, kaip ir mūsų dienomis, kėlė nerimą dėl tautinių valstybių kaip pagrindinių politinių darinių statuso. Tiek Šalkauskis, tiek Maceina tarptautinę areną norėjo matyti kaip krikščionybės pagrindu apjungtą, demokratiniu valdymu pagrįstą, taikią tautinių valstybių areną. Tačiau kaip pavojus tokiai tvarkai filosofai įvardina nacionalizmo ir kosmopolitizmo idėjas, kurių kritikai jie skyrė nemažai dėmesio.

Trumpai nacionalizmas Šalkauskio yra apibūdinamas kaip „neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę ir daranti iš jos žmogiškojo veikimo tikslą.“ Tai reiškia, kad tautinė forma yra iškeliama virš universalaus žmonijos turinio ir vertinama kaip aukščiausiasis gėris, sąmoningai atsiribojant nuo aukščiausiųjų idealų, išsiskleidžiančių tik sąryšyje su žmonija, bei paneigiant kitų tautų meilės principą. Nacionalizmo pavojų Šalkauskis mato teorinėje ir praktinėje srityje, pastarojoje nacionalizmui pasižymint tautos išaukštinimu virš kitų tautų ir agresyvumu tarptautiniuose santykiuose, kuris sukelia fizinę grėsmę kitoms tautoms.

Šalkauskis ir Maceina, kaip galima suprasti, meilės savo tautai neneigia, kitų tautų meilės principas galioja ir savai tautai. Patriotizmas, Maceinos nuomone, pasižymi ne akla dabartine savo tautos individualybės raiškos meile, bet meile jos idealui, link kurio turi judėti visas tautos gyyvenimas: „Nacionalizmas yra tautinės individualybės meilė, kaip ir patriotizmas. Bet patriotizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji turi būti. Tuo tarpu nacionalizmas yra meilė tautos tokios, kokia ji yra. Patriotizmo objektas yra tautinis idealas. Nacionalizmo objektas yra tautinė tikrovė. Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Nacionalizmas yra tautinis egoizmas.“ Savo esme nacionalizmas kelia grėsmę tarptautinei bendruomenei ir taikai, tuo pačiu, to nesuprasdamas, jis griauna ir savo tautos kultūrinį potencialą. Atpalaiduodamas tautos kultūrą nuo žmonijoje įkūnijamų aukščiausiųjų universalių vertybių, nacionalizmas atitolina tautą nuo jos tautinio idealo, kuris neišvengiamai yra įaugęs į žmonijos plotmę, ir taip kenkia savo tautos kultūrai, menkindamas jos reikšmingumą ir iškreipdamas tautą iš jai prideramo kultūrinio veiksmo kelių. Dėl šių priežasčių nacionalizmas kelia įššūkį tiek nacionalizmui pasidavusios tautos, tiek tautų bendruomenės taikai ir kultūrai. Iškalbinga yra Šalkauskio citata: „Nacionalizmas yra stipriausias neapykantos, antagonizmo, prievartos, susiskaldymo, nesantaikos, kovos ir karo ramstis ir tuo pačiu yra vienas iš didžiausių pavojų kultūringam pasauliui“.

Kosmopolitizmas, kita vertus, yra kitas kraštutinumas, kurio prielaidos žmogaus, tautos ir žmonijos santykio atžvilgiu yra tiek pat klaidingos. Jei nacionalizmas paneigia universaliuosius žmonijos idealus ir iškelia tautinę formą, tai kosmopolitizmas, užmiršdamas tautiškumą, vertina vien universalias dvasios vertybes, ir vėlgi dėl sveiko šių dviejų kultūros dėmenų santykio iškreipimo, tampa kultūriškai nebevaisingas ir kelia pavojų tautos skleidimuisi žmonijoje.

Kaip tautinė forma be universalaus ją užpildančio turinio netenka savo kultūrinės prasmės, taip ir universalus turinys, atsisakydamas tautinės individualybės, griauna tautinio pašaukimo pagrindą bei, tuo pačiu, užkerta kelią tautos realiai kūrybai. Juk neturėdama savų tautinių lyčių, tauta tampa neįgali universaliąsias vertybes atspindėti savoje kultūroje, nes ji netenka formos, kuria tą universalų turinį ji galėtų išreikšti. Šalkauskio teiginys, jog kosmopolitai pamiršta, „kad šios vertybės tegali rasti pilną savo išraišką vien tautinėse lytyse“, atskleidžia, jog toks turinio atpalaidavimas nuo tautinės formos yra žalingas ir pačioms universaliosioms vertybėms, kurios, dėl formų joms išreikšti nebuvimo, taip ir lieka abstrakčios ir jokiuose kultūriniuose veiksmuose neįkūnijamos, galiausiai netenka savo esmės.

Vienas iš labiausiai kosmopolitizmą charakterizuojančių elementų yra jo požiūris į žmoniją, ypatingai – į individo ir žmonijos santykį. Nacionalizmas nepripažįsta žmonijos sąvokos ir laiko tarptautinę bendruomenę tautų, gyvenančių greta ir tarpusavyje nesusijusių, visuma, kai tuo tarpu kosmopolitai žmoniją laiko bendruomene. Tačiau šis požiūris skiriasi nuo krikščioniškojo šiuo atžvilgiu, kad žmogus matomas kaip galintis tiesiogiai santykiauti su žmonija ir tautos, kaip tarpinio dėmens, suteikiančio reikiamą formą prisiliesti prie universalaus turinio, vaidmuo paneigiamas. Čia galime prisiminti jau aptartus filosofų argumentus, teigiančius tautą esant esminę žmogaus santykiavimo su žmonija procese, kurie aiškiai parodo tokio požiūrio ribotumus ir jau minėtą pavojų universalias dvasines vertybes palikti tik nieko nereiškiančiomis abstrakcijomis, jas bandant atliepti sąmoningai atsisakant tautiškumo dėmens. Šalkauskis užtikrintai teigia: „Kad ir ką sakytų kosmopolitai, tautybė niekada nenustos buvusi individui natūralus jo būties priedas ir būtina viso jo gyvenimo sąlyga.“.

Toks požiūris į tautiškumą ir tautas, vertinant žmogaus ir žmonijos santykį, natūraliai reiškia, kad nusistovėjusi tarptautinė sistema kaip tautinių valstybių tinklas kosmopolitų yra laikoma nepageidautina. Siūloma alternatyva, kurią pristato Šalkauskis ir Maceina, ir kuri yra plačiai ginama šiandieninių kosmopolitiškai interpretuojančių krikščionybę akademikų, turinti panaikinti tautų rėmuose save identifikuojančius žmones, yra kosmopolitinė pasaulinė sąjunga, kuri turėtų grąžinti žmonijai išvidinę vienybę. Tokį kosmopolitų požiūrį Maceina kritikuoja ir atskleidžia jau aptartą mintį, kad žmonijos vienybė, kultūra ir religinis atbaigimas gali būti pasiektas tik tautinių valstybių sistemos dėka: „Kosmopolitizmo pastangos sudaryti vieną pasaulinę sąjungą yra teisingos ir remtinos. Bet šitos sąjungos nariai gali būti tik tautos. [...] Žmonijos išsivystymas eina iš išviršinės vienybės per išsiskaidymą į išvidinę vienybę. Tautos sparčiai kuria savą gyvenimą, nes tik išsivysčiusios savyje jos sugebės sudaryti išvidinę žmonijos vienybę“. Taigi, kosmopolitizmas yra ne būdas, o kliūtis tobulos žmonijos vienybės ir kultūrinio klestėjimo siekyje. Tik tautos, būdamos išsivysčiusios ir sutelktinės individualybės, dėl savo turimos tautiškos formos gali sudaryti žmonių sąjungą, ne pavieniai žmonės. Maceina teigia, kad tik tauta yra pagrindas žmonijos bendruomenei.

Tačiau žmonijos, kaip ir visų gyvenimo sferų, atpildimas slypi religijoje. Bažnyčia jungia visas mistinio Kristaus Kūno dalis – tautas – į vieną organą. Tad nors ir yra pabrėžiamas tautų taikaus bendradarbiavimo ir lygiateisiškumo kultūrinis aspektas, kiekvienai tautai vykdant savo unikalų kultūrinį uždavinį, nedera pamiršti ir tautų religinės paskirties, kuri savo esme yra saugoma ir apglėbiama Bažnyčios, kaip Dievo valios žemėje išraiškos. Maceina tikina, kad „tikroji ir pastovi tautų sąjunga gali išaugti tik Bažnyčios prieglobstyje“. Taigi, aukščiausio lygmens dvasinis tarpvalstybinis bendrumas gali būti pasiektas tik religinėje sferoje ir jos pagrindu.

Aptardami nacionalizmo ir kosmopolitizmo ribotumus bei klaidas, kylančias daugiausia iš neteisingo požiūrio į žmogaus, tautos ir žmonijos santykį, Šalkauskis ir Maceina jam priešpastato jau aptartą krikščioniškos pasaulėžiūros modelį, išlaikantį sveiką balansą tarp tautos ir religijos. Kaip teigia Šalkauskis, jis „sykiu pripažįsta ir aukštą tautybės pašaukimą, ir universaliai reikšmingą visos žmonijos vienybę.“ Tam pritaria ir Maceina, krikščionybėje įžvelgiantis tobulą sintezę tarp individualumo ir kolektyviškumo bei asmens ir visuomenės, kurios principai įgalina visapusišką žmogaus, tautos ir žmonijos gerovę.

Tautiškumas ir religija yra neatsiejami žmogaus būties veiksniai, vienas be kito negalintys pilnai atsiskleisti. Tiek tautinių jėgų linkimas religijos veiksnį apriboti tautinės ideologijos sąskaita, tiek kosmopolitų bandymas susilpninti tautinę valstybę, net jei tam ir pasitelkiama krikščionybė, religiją instrumentalizuoja ir paverčia savo pačios karikatūra. Šalkauskis ir Maceina siūlo vidurio kelią, jų valstybės ir religijos santykis pasižymi pusiausvyra, kurios pasiekimu užtikrinamas žmogaus, tautos ir žmonijos sveikas ryšys. Autoriai pabrėžia, kad vaisingas valstybės ir religijos santykis yra naudingas joms abiems. Jis įmanomas esant stiprioms tautinėms formoms, įgalinančioms žmogaus dalyvavimą religijoje bei suteikiančioms tautos kultūrai, kaip jos esmės reiškėjai ir Dievo karalystės kūrėjai Žemėje, esmę. Tačiau tuo pačiu, kad kultūrinių lyčių pagalba tai būtų pasiekta, tautinė kultūra neišvengiamai turi remtis universaliu kultūros turiniu, išreiškiančiu aukščiausius, visų žmonių siekiamus, religinius idealus.







Susiję straipsniai

Politika 2467758022649260952

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-30 22:50

    Straipsnis apie kosmopolitizmą, o ir nuotrauka iš kelionių...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na ir? Kur čia prieštaravimas? Gali visą pasaulį skersai-išilgai išmaišyti ir netapti nutautėliu - o gali "kosmopolitizuotis" nuo kompiuterio neatsikeldamas. :) Tik primityvūs naujojo "taryb... pardon - pasaulio piliečio" kūrimo entuziastai, vadinantys save liberalais, tesugeba matyti dvi alternatyvas: arba tapatybės atsisakymas, arba visiška saviizoliacija. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

item